Kaip tapti estu? Kad taptum estu, net nereikia pilietybės ar mokėti estų kalbos!


Print

Estai laiko estais visus, kas nori jais būti, rašo Anvaras Samostas (IRL) Postimees organizuotuose rinkiminiuose debatuose integracijos tema. Mes privalome suteikti galimybę mūsų rusakalbiams tėvynainiams, kad kuo daugiau jų galėtų pareikšti tą norą.

Kiek integracijos projektų ar programų mes berašytume ir kiek lėšų bei laiko skirtume, dviejų bendruomenių suartėjimas ir tarpusavio supratimas lieka paties žmogaus apsisprendimo reikalas.

Kaip gi tapti estu? Skamba maždaug taip, kaip ir klausimas, kaip tapti gražiu ar turtingu. Iš tikrųjų tapti estu paprasta. Tam, kad estai žiūrėtų į ką nors kaip į estą, net nereikia: a) gyventi Estijoje arba b) turėti Estijos pilietybę, arba c) kalbėti estiškai.

Jei šiek tiek pagalvosime, rasime tokių žmonių, kurie nutylint laikomi estais, nors neatitinka nė vieno, dviejų ar net visų trijų išvardytų kriterijų.

Bet pakalbėkime apie viską iš eilės. Estija visada buvo tokia teritorija, kur šalia estų gausiai gyveno ir kitų tautų žmonių. Dabar tas skaičius siekia apie 30 proc., didelė dalis tų žmonių apsigyveno Estijoje sovietiniais laikais, arba čia gyvena jų vaikai.

Esto požiūriu, per pastaruosius 25–30 metų, t. y. per vieną kartą rusakalbio tėvynainio paveikslas iš esmės pasikeitė. Visuomenės sąmonėje nutolo nuogąstavimai likti savo žemėje mažuma, o tai grėsė estams sovietų valdžios laikotarpiu.

Tuo tarpu praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje buvo aišku, kad dauguma Estijos rusų niekur iš čia nevažiuos. Iš pradžių išvažiuojančiųjų buvo daug, antai, 1989–2000 metais Estijoje rusų sumažėjo iki 26 proc., bet tik trumpam.

Matyt, geriausias momentas rezultatyviai įtraukti Estijos rusus į dviejų bendrijų suartėjimą buvo išsyk po nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau minėti nuogąstavimai ir susikoncentravimas į savos valstybės kūrimą vis dėlto paliko rusus nuošaly, savajame pasaulyje, kuriame tuometinė vidutinio amžiaus karta jau spėjo pasenti, o vaikai – suaugti.

Kadangi greitų sprendimų nebėra, mes ilgą laiką užsiimame tik formaliais dalykais. Lygiagrečiai Rusija suformavo savo „tėvynainių“ politiką, kuri, deja, yra dalis agresyvios užsienio politikos ir, deja, vis labiau verčia mus žiūrėti į savo rusakalbius tėvynainius kaip į tuos, kurių dvasią ir širdį reikia „užkariauti“, beje, kai kuriuos iš jų mes jau „praradome“ ir jiems reikia „daryti įtaką“.

Skirtingai nuo Rusijos, Estija – laisva visuomenė, kurioje valstybinė įtakos programa ir į tam tikrą visuomenės dalį orientuota propaganda, tikėkimės, yra nesuvokiamos. Tad visiškai suprantama, kad valstybė naudoja švietėjiškus, kultūrinius, ekonominius ir religinius bei politinius instrumentus. Kai kuriuos iš jų aptarsime.

Kodėl Estijoje iki šiol yra rusakalbių vaikų darželių? Sąžiningas atsakymas: jų yra pirmiausia tuose regionuose, kur nedominuoja estų šeimų lyginamasis svoris ir gali susidaryti situacija, kai nominaliai estiškai kalbančiųjų vaikų darželyje kasdienė bendravimo kalba bus rusų. Ar čia galima ką nors pakeisti? Priklauso nuo mūsų valios ir gebėjimo rasti lankstų sprendimą.

Didžiausia rusakalbės teisėtos visuomeninės televizijos ir radijo transliacijos problema kyla iš jos pozicijos Estijoje. Buvo pernelyg daug atkaklių politikų siūlymų dėl programų ir kanalų, pernelyg mažai pinigų ir, pirmiausia, per mažai tikėjimo ilgalaikio finansavimo perspektyvomis.

Televizijos programos, formuojančios ir vienijančios Estijos rusakalbę bendruomenę, kūrimas turi prasidėti nuo televizijos ir radijo transliacijų ilgalaikio finansavimo ir politinės nepriklausomybės stiprinimo programos.

Kokį signalą gaus rusakalbiai tėvynainiai, sužinoję, kad jiems skirtą kanalą Estijos valstybė pradėjo kurti grynai paveikta įvykių Ukrainoje, pritraukdama prie to ir Saugumo policiją, o sprendimus dėl programų apimties priiminėjo vyriausybė?

Arba kaip žiūrėti į tai, kad dėl kuriamo rusakalbio kanalo mažiau pinigų liks estų kalba transliuojamam kanalui? Bet toks pavojus yra, užtenka prisiminti pernykštes politines peštynes dėl sporto transliacijų.

Ar mes pasirengę nacionalinėms televizijos ir radijo transliacijoms suteikti žymiai daugiau ekonominio tikrumo nei anksčiau? Ar tam reikia įvesti kokius nors mokesčius už televizijos ir radijo transliacijas ar specialų tam tikrą mokestį? Ir kiek ilgai mes pratinsimės prie to, kad kelianti pasitikėjimą rusakalbė spauda laisvoje Estijoje negali būti ištikima valstybei?

Žinoma, kad veiksmingiausia integracinė politika yra ekonominė politika, kuri garantuoja žmogui galimybę rasti tinkamą ir apmokamą darbą. Paprastas pavyzdys: jei 2013 metais vyriausybė netikėtai (ir kaip vėliau patvirtino Valstybės Teismo sprendimas – neteisėtai) nebūtų pakėlusi mokesčių, susijusių su aplinkosauga, dizelinio kuro valymo gamykla VKG būtų buvusi baigta jau šiemet.

Tuo momentu, kai pakilo aplinkosaugos akcizai, sutartis dėl statybų „iki rakto“ jau buvo parengta pasirašyti, bet taip ir liko nepasirašyta.

Ida-Virumaa regione, kur dauguma gyventojų rusakalbiai, privatus sektorius negavo apie 450 mln. eurų investicijų, už kurias galėjo sukurti kelis šimtus gerai apmokamų darbo vietų.

Dėl pastaraisiais mėnesiais sumažėjusių naftos kainų į skalūnų pramonės krizę vyriausybė reagavo abejingai. Žinoma, ką būtent reikėtų padaryti situacijai sušvelninti, bet nėra politinio ryžto. Tai juk ne Harjumaa ir net ne Tartu, tai Ida-Virumaa, kur rinkėjai balsuos už ką nors kitą, jei jie išvis turi teisę dalyvauti rinkimuose.

Ir tie rinkėjai vėl gaus patvirtinimą, kad nėra ko rinkti, išskyrus tuos, kas artimesni pagal tautinį požymį, kas, užuot kūręs darbo vietas, žada remti rusakalbį švietimą ir taip toliau.

Jeigu kalbėsime apie Ida-Virumaa, tai integracinėje politikoje po ekonominės politikos seka regioninė politika. Be vietinių estų, Ida-Visrumaa rusakalbiai gyventojai irgi nori, kad jų regionas Estijos valstybės gyvenime užimtų reikšmingesnę vietą. Ryškiausias, bet beveik vienintelis to pavyzdys gali būti Tartu universiteto Narvos koledžas.

Bet juk ir Ida-Virumaa galėtų būti ir VRM akademija, ir Valstybinis miškų valdymo centras, o be kalėjimų skyrių dar ir daugelis kitokių valstybinių įstaigų, kurių veikla nereikalauja būti įsikūrusioms Ravalo bulvare ar Toompuiestee Taline.

Bet kaip baigėsi balsavimas Rijgikogu dėl VRM akademijos perkėlimo į Narvą? Dauguma balsavo prieš šį siūlymą.

Tai kaip gi tada tapti estu? Atsakymas paprastas. Toks pat paprastas, kaip ir atsakymas į klausimą „Kaip tapti laimingu?“

Reikia norėti būti estu. Estai laiko estais visus, kas reiškia norą jais būti. Mes privalome suteikti galimybę mūsų rusakalbiams tėvynainiams, kad kuo daugiau jų galėtų pareikšti šį norą.

Šaltinis: www.postimees.ee

2015.02.26; 05:37


Prisijunkite prie diskusijos