„Lietuvos ryte“ paskelbtas Loretos Vaiciekauskienės interviu (LR, 2011 01 26) svarsto aktualius ir opius kalbos dalykus ir kelia visokių minčių.
Aš, kaip žmogus, dirbęs kalbos kultūros darbus ir kaip buvęs Loretos bendradarbis, jaučiu pareigą išsakyti savo pastabas.
Abu interviu autoriai pabrėžtinai nusistatę prieš griežtą kalbos standartizaciją ir perdėtą reguliavimą, o dėl tokio reguliavimo daugiausia kliūva Kalbos komisijai. Kalbininkams interviu pasirodė kaip išsišokimas, o dalis visuomenės puolė jį entuziastingai palaikyti. Atmetę emocijas, pamėginkime viską aptarti nuosaikiau ir nuodugniau.
Reikia pripažinti, kad atsakymuose į žurnalisto klausimus yra nemažai tiesos. Tikrai, neretai matome, kad kalbą norima tempti ant standartinių kurpalių, kur reikia ar nereikia priekabiai ieškoti klaidų. Vaicekauskienė nurodo keletą perdėto reguliavimo reiškinių, pavyzdžiui: šnekamoji kalba per jėgą tempiama prie rašytinės kalbos standartų („šnekamoji kalba yra pirmiau už raštą“) arba: bendrinė kalba dirbtinai atribojama nuo tarmių („puikiai susikalbame kirčiuodami pagal savo tarmes ir tai nėra netaisyklinga“). Žinoma, nepateisinami užgaulūs priekaištai ir žmonėms į galvą kalama baimė, kad jie kalbos nemoka. („Ši baimė yra didžioji blogybė“.)
Tokioms mintims negalima nepritarti. O tiems, kas dėl priebalsių kietumo ar balsių ilgumo laipsnio nori papeikimus rašyti, priminsiu keletą tikrų pavyzdžių, kaip nereikia daryti.
Suradau 1985 metų užrašą, kad svarstytas Lietuvių kalbos mokymo programos projektas. Į kalbos kultūros skyrelius įtraukti reikalavimai: kad aš tarti su t, ne su d; algebrą tarti su minkštu l, valsą su kietuoju l; igreką su trumpu i; socializmą su skiemeniniu i ir su j – so–ci–ja–liz–mas. Socializmo nebeliko, nei su j, nei be joto, galėtume laisviau atsipūsti, bet žmones imta šokdinti dėl bibliotekos, nebegerai gyvojoje kalboje šimtmetį gyvavusi forma, reikalaujama skiemenuoti – bib–li–jo–te–ka.
O štai ir naujesnis, jau ir administracine nuobauda kvepiantis, „pažeidimas“. Kalbos inspektorė tikrino muzikinių laidų vedėjų kalbą, rezultatai aptarti spaudoje (Lietuvos žinios, 2010 10 12). Rasta ir didesnių, ir mažesnių klaidų, o jų apžvalga pradedama nuo to, kad „trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai“ ir kad tai „bendras visų vedėjų tarties trūkumas“. Nenorom prisimeni viršilą, kuris vienas ėjo gerai, o visa kuopa žengė „ne į koją“.
Neapgalvoti taisymai ir nepateisinami reikalavimai duoda peno visokiems pareiškimams ir komentarams, kuriais pradedamas neigti visas kalbos norminimo ir priežiūros darbas, kalbos globos ir tvarkybos idėjos. Tokių polinkių, gal ir norų, yra ir Vaicekauskienės atsakymuose į žurnalisto klausimus.
Grįžkime prie pokalbio pradžios, kur aiškinama, kad bendrinė lietuvių kalba nėra idealas, „kurį reikėtų pakišti po gaubtu ir saugoti“. Šios nuomonės dėstytoja argumentų semiasi iš sociologinių apklausų, bet mažai žiūri gramatikos ir vidinių kalbos ypatybių. Esą, atsakydami į klausimą „kas yra gera kalba“, žurnalistai vardijo įvairias ypatybes, bet bruožą „taisyklinga“ kaip svarbiausią paminėjo tik vienas. Žurnalistai, kuriems rūpi realioji kalbos vartosena ir kalbos įtaigumas, kitaip negalėjo atsakyti.
Tikrai, bendrinės kalbos gramatikos taisyklių laikymasis ne būtinai rodo minties aiškumą, vaizdingumą ar įtaigumą. Bet taisyklingumas yra būtina pirminė sąlyga, kad kalba būtų gera. Taisyklingą kalbą gali pagerinti kitos, papildomos, ypatybės: aiškumas, vaizdingumas, skambumas. Jos kalbą pakylėja į kitą gerumo pakopą. Kalbos gerumas, taip pat ir idealumas, gali būti kelių sudedamųjų dalių ir kelių pakopų. Net kalbos kultūra suprantama dvejopai: siaurąja reikšme apima norminės taisyklingos kalbos reikalus, plačiąja – kalbos vartoseną su visais ištekliais ir kūrybinėmis išgalėmis.
Tad nereikia manipuliuoti idealios ir prestižinės kalbos sąvokomis, idealios ir prestižinės kalbos priešinti su bendrine kalba. Reikia kalbėti ne apie abstraktų prestižą ir jo reguliavimą, nes prestižo reguliuoti negalima, o apie realiąją bendrinę kalbą, kuri yra ne sausas „konstruktas“, o gyva, pagal tam tikrus dėsnius kintanti sistema, turinti kelias socialines ir stilistines atmainas.
Tai akivaizdžiausiai matyti iš administracinės kalbos, kuri, būdama bendrinės kalbos atmaina, turi tam tikrų savų ypatybių ir raiškos būdų. Tie specialieji raiškos būdai turi būti logiškai ar teisiškai motyvuoti ir nepažeisti bendrųjų kalbos dėsnių ir taisyklingos kalbos reikalavimų. Kitaip jie nepateisinami. Antai, naudininku gali būti nusakomas su paskirtimi susijęs laikas – vienai dienai skirta 500 litų, bet klaida naudininku reikšti laiko momentą – sausio pirmai dienai įmonėje dirbo 500 žmonių, turi būti – sausio pirmą dieną arba sausio pirmos dienos duomenimis. Dar pora pavyzdžių, vienas motyvuotas: pagal nusikaltimą žmogui (subjektui) rašoma ir nusikaltimas gamtai, gyvybei (objektas); kitas – absurdiškas – herbą, prekių ženklą (vieną vientisą daiktą) išdėstyti lapo viršuje (vienoje vietoje).
Jei pažeidžiami norminės kalbos reikalavimai, gali būti taisoma, prižiūrima, reguliuojama ir administracinė kalba. Tas principas taikomas ir kitoms kalbos vartojimo sritims, individualiems kodams ir atskirų asmenų tapatybėms, taip pat ir tokiems bendrinės kalbos reiškiniams, kaip variantai. Nereikia dangstytis „demokratijos sąlygomis“, gramatikos taisyklių ir vidinių kalbos dėsnių jos neliečia.
Apie variantus atsakymuose prišnekėta visokių dalykų. Tikra tiesa, kad nedera prieštarauti variantams ir įvairovei, bet nepasakyta, kas taip baisiai jiems prieštarauja. Jų yra ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, o ypač gausu „Kalbos patarimų“ leksikos knygutėje. Yra ir visai lygiaverčių, ir vienas pateikiamas kaip pagrindinis, kitas kaip šalutinis, net užsipultieji didžkukuliai minimi su cepelinais. Tad „liūdesys“ dėl variantų perdėtas.
Nepriimtinai aiškinami variantų norminimo principai. Netiesa, kad visada norminama siūlant variantus. Priešingai, norminimo prireikia, kai kalboje egzistuoja variantai. Normintojai juos vertina ir, atsižvelgdami į jų vertę ir poreikį, teikia vartosenai vieną arba kelis, o netinkamus atmeta. Taip pat netiesa, kad variantų parinkimo “svarbiausias procesas vyksta mokykloje“.
Svarbiausias variantų pasirinkimo ir vartojimo principas turi būti taisyklingumas. Galima ir reikia ginti tik normalius, taisyklingus variantus, ne kiekvieną kalbos šiukšlę ar klaidą. Elektros jungiklis gali būti tik jungiklis, ne įjungėjas ar išjungėjas. Iš vartosenoje pasitaikančių variantiškų pasakymų buvo partrenktas eidamas per gatvę/ einant per gatvę/ pereidinėdamas gatvę normalioje kalboje pateisinamas tik pirmasis. Be diskusijų turėtų būti aišku, kad kitų dviejų „vartosena“ netaisyklinga, čia reikia laikytis „vieno kurpaliaus standarto“.
Be atsakomybės svarstomas retorinis klausimas – gal reikia atsisakyti kalbos taisyklingumo sampratos. Pradedama nuo to, kad „visi esame kalbos kūrėjai“, bet nepasakyta, jog kūrėjas kūrėjui nelygu. Balys Sruoga tai primindavo ir rašytojams, aiškino, kad rašytojai „naujas kalbines vertybes kuria visiems privalomos gramatikos ribose“ arba dar aiškiau: „Kalbos kūrimas, kalbos turtinimas negali prasilenkti su nusistovėjusiais, visiems privalomais, kalbos tradicijomis pateisintais dėsniais.“
Vaicekauskienė dėsnių ir tradicijų nepripažįsta, o visokias naujas žodžių reikšmes teisina be išlygų. Į galimą pastabą, kad toks žodis kalbai netinka, šita reikšme neegzistuoja, atkerta… „kaip neegzistuoja? Aš ją ką tik pasakiau! Arba girdėjau sakant!“ Ir moralas: „Jeigu mes taip nebijotume, turėtume labai turtingą bendrinę lietuvių kalbą.“ Taip „turtinant“ kalbą, išjungėjas gali reikšti ir jungiklį, o telefono įkroviklį galima vadinti pakrovėju, nes „taip girdėjau sakant“. Tokios „kūrybos“ vaisiai yra du tūkstantis dešimti metai arba pakankamai per maža alga.
Atskiras klausimas – skoliniai. Grįžkime į interviu, kur pasakyta: „Aš tų skolinių nebijau…“ Ne baimė svarbu, o klausimas – skolinio reikia ar nereikia? Gali būti ir taip – vienam reikia, kitam ne. Iki šiol turėjome kalbos vartojimo sritis, ir to užteko, man ir dabar jų gana, o kitam, arba kitai, staiga prireikė domeno. Ir ką tu pabaidysi. Gali tik pasiaiškinti, kaip tokie „domenai“ atsiranda.
Keliose interviu vietose prisimenami veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kalbos vartoseną. Išvardyta: turinys, komunikacinė funkcija, kodai, asmens tapatybė, psicholingvistiniai, socialiniai, net gamtos dėsniai. Bet nė karto neužsiminta, kad kalba yra tautos kultūros reiškinys, jos patirties sankaupa, o vienoje vietoje prasikiša ir priekaištas, kad kalbos priežiūra susijusi „su romantinėmis ideologijomis“. Pasiremiama Alfredu Bumblausku, pasak kurio, „tai susiję su mūsų visos kultūros ir istorijos romantizavimu“ ir pridėta: „Ieškoma Atlantidos, kurios niekada nebuvo…“
Ne visai gražiai atrodo, kai romantinės ideologijos gretinamos su „sovietmečio palikimu“, o kalbos norminimo pastangos su „anų laikų nostalgija“. Atsakymuose į žurnalisto klausimus apie tai užsimenama palyginti korektiškai, bet kitame straipsnyje, išspausdintame „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 5-6), Vaicekauskienė remiasi Nerija Putinaite ir siekimą išlaikyti lietuvių kalbą „kaip nekintamos tapatybės pagrindą“ vadina postsovietiniu ir postkolonijiniu mentalitetu, „kuriam būdingas kultūrinis priešinimasis modernizacijai“ (p. 170).
„Kalbos kultūroje“ (Sąs. 82) išspausdintame Vaicekauskienės straipsnyje buvo neutraliai pasakyta, kad tautinė tapatybė neturėtų būti siejama su etninėmis sienomis. Dabar, pokalbyje, tautinės tapatybės saugojimas laikomas atsilikimu ir postmodernistinių laikų nuodėme. Ir tokia nuostata paskleista tuo metu, kai Lietuva, minėdama Jono Jablonskio jubiliejų, kartojo jo žodžius: „Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ Dėl to nesiginčija ir Vaicekauskienė, nežemina Jablonskio, ne taip kaip tie istorikai ir kultūros filosofai, kurie užgaulioja Basanavičių ir Kudirką.
Per visą interviu pabrėžtinai ginama kalbos vartosenos laisvė, įskaitant ir visai palaidą vartoseną. Dėl laisvės varžymų, dėl perdėto kalbos norminimo ir per griežto reguliavimo priekaištaujama Lietuvių kalbos komisijai. Ne visi Komisijos sprendimai ir man patinka, bet šiuo atveju ji puolama be reikalo. Pagal Valstybinės kalbos įstatymą Komisija nustato kalbos globos kryptis ir uždavinius ir aprobuoja kalbos normas. Ar viešoji vartosena laikosi nustatytų normų ir reikalavimų, Komisija nekontroliuoja, tai daro Kalbos inspekcija. Jei Inspekcija kur persistengia ar koks kalbos taisytojas prašauna pro šalį, reikia kaltinti ne Komisiją, arba ne vien Komisiją.
Ir kalbos normas ne vien Komisija nustato, parengiamąjį darbą turi atlikti mokslo įstaigų kalbininkai. Vaicekauskienė teisi sakydama, kad „kalbos norminimas turi būti neatsiejamas nuo mokslinių tyrimų ir argumentų“, tik nereikia manyti, kad moksliškiausi tyrimai yra sociologinės apklausos ir empirinių duomenų skaičiavimas. Svarbiausia ištirti lingvistinę reiškinio esmę, jo vietą kalbos sistemoje ir ryšius su kitais sistemos elementais. O tokios analizės rezultatus jau pageidautina gretinti su vartosenos duomenimis. Tiktai derinant lingvistinius ir socialinius argumentus teįmanoma realistiškai norminti kalbą ir ją ugdyti.
Taip pat reikia rasti vidurį tarp kraštutinių požiūrių šalininkų – tų, kurie viską nori sugrūsti į dirbtinius standartus ir pagal juos visus šokdinti, ir tų, kurie tenkinasi empirinių faktų rankiojimu ir pateisina viską, ką tik pavyksta rasti žargoninėje, makaroninėje ar šiaip nevalyvoje kalboje. Apdairaus nuosaikumo ypač reikia mokykloje, kur kalbos ugdymą dabar stelbia testų schemos. Jo reikia praktinį kalbos tvarkybos darbą dirbantiems kalbininkams, iš kurių visuomenė laukia konkrečios pagalbos ir parankinių kalbos praktikos leidinių.
Truputį liūdna, kad nuo kalbos ugdymo nusigręžia gabi ir darbšti kalbininkė, Kalbos kultūros skyriaus vadovė, kuri pagal einamas pareigas turėtų rūpintis kalbos puoselėjimu.
Nuotraukoje: straipsnio autorius – Hum. m. dr. PRANAS KNIŪKŠTA.
2011.04.07
