Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXI )


Print

34. „Oi labai reikėtų, kad atsirastų lietuvis, kuris…“

Nūdienos lietuviams, be abejo, šiuo atveju nedera leistis į nenurimstančias slavų tarpusavio diskusijas, kur turėtų būti saugoma Laurušavo evangelija – Lenkijoje ar Baltarusijoje? Seniausiosios lietuvių literatūros istorijai svarbiausia, kad Laurušavo evangelija paliudija Vaišvilko įkurto vienuolyno kultūrinę veiklą ir misiją, kurią vykdė būtent lietuviai, jau XIII a. priėmę krikščionybę pagal graikų apeigas ir patys perrašinėję bei rašę rankraštines knygas.

Būtent  Laurušavo vienuolyne, viename seniausių regiono vienuolynų, buvo parašyta, kaip matysime, vienuolyno įkūrėjo Vaišvilko hagiobiografija, būtent ten vėliau sukurta Laurušavo evangelija, ten surašytas ir 1262 m. chronografas, kurį netrukus aptarsime.

Ne kur kitur, o XIII a. chronografo Vilniaus nuoraše turime užfiksuotą ne tik teksto rašymo datą – 1262 metus, bet ir tiesioginę nuorodą į surašymo vietą. Aštuonioliktas sakymas turi pavadinimą: „Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“[1].

Be abejo, liks ir kitaip manančių žmonių, kurie po senovei narplios Gordijo mazgą ir kartos senąsias legendas, „moksliškai objektyviai“ nedrįsdami pasirinkti tarp kelių tradicinių teiginių: atseit, pasakojama, kad Laurušavo evangeliją sukūręs šv. Dimitras iš Salonikų († 390), pasakojama, kad ji sukurta Vaišvilko († 1268) paliepimu, dar pasakojama, kad ne Vaišvilko, o kito lietuvių kunigaikščio Rimanto, taigi… nieko nespręskime, kartokime senas pasakas, kaip to reikalauja „mokslas“…[2]

Manyčiau, mokslas pirmiausia ir reikalauja grįžti prie pirminių šaltinių, o „vienus ir kitus“ mokslininkus su jų prieštvaniniais teiginiais pasilikti desertui… kaip mokslo istorijos anekdotines nuorodas.

Lietuvių senosios literatūros žinovas Sigitas Narbutas tarp seniausių išlikusių knygų Mindaugo Lietuvos teritorijoje ir artimiausioje kaimynystėje nurodo Turovo evangeliją (XI a.), Polocko evangeliją (XII a. pabaiga), Oršos evangeliją (XII a. pabaiga – XIII a. pradžia), o greta šių žymiausių raritetų (rečiausių knygų) pelnytai paminima ir „Laurušavo evangelija (XIII a. pabaiga – XIV a. pradžia), saugoma Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge“[3]. Neaiškumas dėl saugojimo vietos, manyčiau, kaip tik ir kilo dėl to, kad iki šiolei Laurušavo evangeliją tyrinėję specialistai yra paskelbę nemaža prieštaringos informacijos sklidinų darbų ir rusų, ir lenkų, ir baltarusių, ir ukrainiečių ir net prancūzų kalbomis, o atidesnio Lietuvos knygotyros specialistų dėmesio Laurušavo evangelijos rankraštis, jei neklystu, vis dar nesusilaukia. Vėl atminty nuaidi mūsų istoriko Zenono Ivinskio kvietimas: „Oi labai reikėtų, kad atsirastų lietuvis, kuris…“

…Kuris šiuo atveju, perfrazuojant istoriką, pirmas galėtų žvilgtelėti į, mūsų požiūriu, dar menkai tyrinėtą Laurušavo evangelijos šedevrą.

Lietuvio tyrėjo akis čia turėtų už ko užkliūti ir įdėmiau įsižiūrėti, tad ir mes paskutinį kartą pažvelgime į Vaišvilko įsteigto vienuolyno darbus, nuveiktus po steigėjo mirties, o garsiausias  Vaišvilko vienuolyno raštininkų kūrinys, be abejo, Laurušavo evangelija.

35. Egzistencinė XIII a. lietuvių krikščionių savivoka

Garsioji Laurušavo evangelija ne tik liudija Vaišvilko įkurto vienuolyno kultūrinės veiklos mastą ir lygį, bet ir teikia mums svarbių žinių apie vienuolyno skriptoriume triūsusių vienuolių savivoką ir, žinoma, teologinę jų erudiciją bei literatūrinius prioritetus, kurie ryškiausiai matomi dailininko darbuose.

Rankraštį puošia, greta spalvotų inicialų ir užsklandų, 18 miniatiūrų, nors likusios tuščios vietos rodo, kad dailininkas (ar dailininkai?) buvo numatęs daugiau iliustracijų. Palikę, kaip minėjom, meninę miniatiūrų analizę viduramžių dailės specialistams, atkreipkime dėmesį į temų atranką. Netenka stebėtis, kad Laurušavo evangelijoje dominuoja evangeliniai miniatiūrų siužetai: čia matome tradiciškai privalomus 4 evangelistų atvaizdus, dar 12 miniatiūrų pagal evangelijų siužetus (pamokslaujantis, stebuklingai gydantis, įžengiantis į Jeruzalę Jėzus, Lozoriaus prikėlimas, Poncijus Pilotas (lot. Pontius Pilatus), angelas ir moterys ant Viešpaties kapo ir kt.).

Tačiau kelios kitos miniatiūros duoda peno įdomiems pasvarstymams.

Pati pirmoji (1 lapas) paauksuota miniatiūra vaizduoja arkangelą Mykolą visu ūgiu. Iš pirmo žvilgsnio tai neturėtų stebinti, nes, kaip žinome, Evangelijos knygoje „Apreiškimas Jonui“ aprašoma, kaip arkangelo Mykolo vadovaujami angelai nubloškia žemėn prieš Viešpatį sukilusį slibiną, arba „Kaltintoją“ (hebrajiško žodžio „Šėtonas“ reikšmė) kartu su jo talkininkais, vadinamaisiais „puolusiais angelais“.

Kita vertus, kalbėdami apie Lietuvos istorijos realijas turėsime atkreipti dėmesį į Gedimino sūnaus Karijoto likimą. Čia tarsi atsikartoja Mindaugo sūnaus Vaišvilko lemtis. Prisimindami, kaip XIII a. Mindaugas atidavė Vaišvilkui valdyti Naugarduką ir Valkaviską, galime pasakyti, kad beveik po šimtmečio lygiai taip pat Gediminas pavedė savo sūnui Karijotui valdyti Valkaviską ir Naugarduką, kur Karijotas 1329 m. priėmė krikštą graikų apeigomis ir gavo Mykolo krikšto vardą.

To negana: Laurušavo evangelijos 87-ojo lapo antroje pusėje randame vieną iš daugelio vėlesnių įrašų, kur minima, kad tūlas Jurijus Bolkovičius pastatė Šv. Mykolo cerkvę ir altorių „paliepus dievobaimingajam ir Kristų mylinčiam didžiajam kunigaikščiui Mykolui Gediminaičiui“ [4]. Įrašas labai bendras, matyt, turima galvoje ne tiek cerkvės ir altoriaus pastatymas, kiek atstatymas, o ir Mykolas Karijotas Gediminaitis be pagrindo vadinamas didžiuoju kunigaikščiu, nors paliepimo data (1329 m.) leidžia patikslinti istoriografijoje nusistovėjusią datą (1330 m.), žyminčią Karijoto krikštą graikų apeigomis. Galimas dalykas, kaip spėja baltarusių istorikai, įrašas atspindi Karijoto Gediminaičio ketinimus tapti didžiuoju kunigaikščiu [5], bet visa tai tik patvirtina tiesioginį Laurušavo evangelijos kūrėjų ryšį su Lietuvos valdovais ne tik Mindaugo, bet ir Gedimino laikais.

Dera pasakyti, kad titulinės miniatiūros su arkangelo Mykolo atvaizdu atsiradimas Laurušavo evangelijoje gali liudyti Gedimino sūnaus Karijoto (Mykolo) globą ne tik Laurušavo evangelijos kūrėjams, bet ir Vaišvilko įkurtam vienuolynui, kuris tebeveikė pagonių valdomoje valstybėje ir po Vaišvilko žūties.

Dar iškalbingesnė kitų trijų miniatiūrų semantika, jau niekaip nesusijusi su evangeliniais siužetais. Viename iš paskutiniųjų Laurušavo evangelijos lapų (178-ame iš 183) vaizduojamas šv. Jobas (Ijobas) su įrašu nimbe „св. Иевъ“, visiems žinomas iš „Senojo Testamento“ knygos „Jobo knyga“.

Kodėl prireikė Laurušavo evangelijos dailininkui senojo biblinio siužeto, tiesiogiai nesusijusio su evangelija? Galime tik spėlioti.

Tačiau Laurušavo evangelijos atribucija, siejanti šios evangelijos sukūrimo vietą su Vaišvilko įkurto vienuolyno ir ten įsteigto skriptoriumo literatūrine bei menine veikla, leidžia manyti ir teigti, kad visus pelnytus ir nepelnytus išbandymus patyręs ir vis dėlto savo tikėjimo neatsižadėjęs Jobas galėjo Laurušavo vienuolių akyse būti krikščioniškosios ištikimybės ir tvirtybės simboliu. Neužmirškim, kad Laurušavo vienuolynas prie Naugarduko, kaip ir pats Naugardukas, XIV a. pradžioje tebebuvo maža krikščionijos salelė visoje Gedimino valstybėje, kurios valdovai, kaip anksčiau Mindaugas, vis dėlto iki pat XIV a. pabaigos liko pagonys su visa jų valdoma pagoniškąja Lietuva.

Krikščionių mažumai, matyt, savaime rūpėjo egzistenciniai Dievo teisumo ar neteisingumo klausimai: kodėl taip yra, kodėl Visagalis leidžia Laurušavo vienuoliams gyventi sunkių išbandymų dienomis, „netikėlių“ (poganych) apsuptyje? Kodėl Lietuvoje triumfuoja pagonybės tamsa ir niekaip nenušvinta Kristaus tikėjimo šviesa? Kas atsakys?

O kas atsakė, tarsi primena mums nežinomas Laurušavo evangelijos dailininkas, kas gi atsakė bibliniam Jobui, kai jis beviltiškai klausė: už ką? Už ką Visagalis panoro išbandyti dorai gyvenančio Jobo nepriekaištingą dorybę ir ištikimybę Visagaliui, kodėl privertė jį kentėti, praradus turtus ir artimuosius, draugus ir sveikatą? Atsakymų nėra.

Tačiau Laurušavo evangelijos kūrėjams, matyt, svarbu ne loginiai atsakymai ir praktiški pasvarstymai, kuriais guodžia nuskurdusį ir nusilpusį Jobą jo bičiuliai.

Jiems, matyt, svarbiausia paties biblinio Jobo ištikimybė savo tikėjimui ir savo vidinei tiesai netgi tuomet, kai jis nebesulaukia teisybės iš Dievo:

Kaip gyvas Dievas, kurs nedaro man teisybės,

ir Visagalis, kurs atvedė į kartumą mano sielą,

Kolei dar tebėra manyje kvėpavimas

ir Dievo kvapas mano nosyse,

Mano lūpos nekalbės neteisumo

 ir mano liežuvis nesakys melo (Job 27 2–4).

Gražiai perrašę ir unikaliai iliustravę apeiginę evangeliją Laurušavo vienuolyno raštininkai ir dailininkai, matyt, jautėsi Dievo atiduoti sunkiems pagoniškos apsupties išbandymams, tad savo unikalų kūrinį nusprendė užskleisti nepalaužiamo tikėjimo simboliu – šv. Jobo atvaizdu.

Sunku čia neprisiminti lietuvių filosofo Antano Maceinos, kuris sykiu su didžia lietuvių inteligentijos dalimi buvo išblokštas iš Tėvynės Antrojo pasaulinio karo bangos ir atsidūrė tremtyje, kur, pasak jo žodžių,

jau tik didelių širdžių didelėmis aukomis galime išlaikyti gyvą lietuviškąją mintį.[6]

Tie žodžiai pasakyti jo knygos „Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas“ (1950) įžangoje, bet visos knygos potekstėje vėlgi girdime beviltišką perskeltos ir išblokštos iš savo lizdo tautos klausimą: už ką?

A. Maceina ieškojo atsakymo anuomet madingo egzistencializmo lygmenyse, mėgindamas suteikti jiems tikybinius (teistinius) apmatus. Knygos stilius nelengvas pasiskaitymui, nors rašyta filosofo ir poeto, išleidusio ne vieną poezijos rinkinį. Išvadą iš sunkių Jobo išbandymų filosofas betgi ne kartą pateikia kasdiene kalba:

Jobas smūgius pakėlė. Savos ištikimybės Dievui jis neišdavė. Tačiau išblokštas iš kasdienybės jis surado savyje naują dalyką, kurio nebuvo anksčiau, būtent: reikalą mąstyti. Pirmiau, kaip minėjome, Jobas nemąstė. Dabar mąstymas virto pagrindine jo buvimo funkcija. Pirmiau jis galvojo apie kasdienos dalykus ir jais rūpinosi. Dabar jis leidžiasi į būties gelmes ir kelia žmogiškosios egzistencijos klausimą. Visos Jobo kalbos, kaip sakėme, yra sutelktos aplink šią pagrindinę problemą. – Kas čia įvyko? Kodėl Jobas pradėjo mąstyti? (op. cit., p. 51).

Prisimindamas A. Maceinos knygą nemanau ir nenoriu pasakyti, kad XX a. lietuviai išgyveno dramą, panašią į XIII a. lietuvių krikščionių dramą pagoniškoje valstybėje. Priešingai, manau, kad Vaišvilko bendražygiai vienuoliai turėjo daug tvirtesnį pamatą po kojomis ir daug aiškesnį simbolį prieš akis, kuriomis žiūrint į nuožmiųjų viduramžių pasaulį mąstyti buvo tapatu tikėti, o tikėti, vadinasi, mąstyti.

Kita vertus, XIII a. krikščionims lietuviams galbūt lengviau buvę priimti širdin galutinę biblinio Jobo tikėjimo patirtį, kuomet jis vis dėlto pripažįsta Dievą esant, ir esant teisų, atsiprašydamas už kadaise mestus kaltinimus Dievui: „…aš pats save kaltinu ir darau atgailą dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 6).

Taip teigti leidžia, manyčiau, ir kitos dvi Laurušavo evangelijos miniatiūros, kurios, sakytume, nebeturi jokio ryšio su evangeliniais siužetais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.01


[1]                           Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, 1996, p. 267.

[2]                           Nesinori konkrečiai minėti nei darbų, nei pavardžių, bet jau XXI a. Vilniaus universiteto moksliniame leidinyje skaičiau straipsnį, kuriame, „remiantis naujausiais istorijos tyrimais ir šaltiniais“, rašoma apie tą patį Laurušavo vienuolyną: „Vieni mokslininkai teigia, kad vienuolyną įkūrė Traidenio sūnus Rimantas, tapęs stačiatikiu vienuoliu Jelisiejumi, kitų nuomone, šį vienuolyną įkūrė Mindaugo sūnus Vaišvilkas.“ Teiginys teisingas tik tiek, kad iš tikrųjų buvo ir vis dar yra mokslininkų, kurie XVI a. bažnytinės legendos neskiria nuo XIII a. istorijos šaltinių, patvirtinančių – nepriklausomai vieni nuo kitų – Vaišvilko įkurto vienuolyno faktą.

[3]                           S. Narbutas. Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, p. 16.

[4]                           Cit. pagal: Friedelówna T. Ewangeliarz ławryszewski: Monografia zabytku. Wrocław etc., 1974, p. 39.

[5]                           МіколаНікалаеў, ВалерыйАнтонаў. ПачаткікніжнайкультурыВялікагаКнястваЛітоўскага. Спад­чы­на, № 4–5/2003; cit. ir mano versta iš baltarusių k. pagal: http://kamunikat.fontel.net/www/czasopisy/spadczyna/2003-4-5/12.htm.

[6]                           Antanas Maceina. Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas. Išleista kun. Pr. M. Juro lėšomis. Venta, Schweinfurter Druckerei und Verlagsanstalt GmbH, 1950, p. 15.


Prisijunkite prie diskusijos