40. Dievoieškos keliai viduramžiais – Dievo išrinktieji
Vaišvilko pasiryžimas atsisakyti karališkos valdžios ir eiti dievoieškos keliu iš tiesų nuostabus ir retas, betgi tikrai ne vienintelis viduramžių istorijoje.
Įvairių kraštų istorikai ir kultūrologai yra aprašę panašius karališko kraujo asmenų poelgius, nors vyriškosios linijos biografijose tokie poelgiai, ypač jaunystėje ir brandos metais, – tikrai unikalūs. Betgi todėl ir įdomūs, noriai ir su pasididžiavimu pabrėžtinai minimi kiekvienos tautos kultūros istorijoje.
Pakankamai plačiai žinomas atvejis – imperatoriaus Karolio Didžiojo (747–814) dėdės trisdešimt septynerių metų Karlomano (Carloman, 710–754) pasitraukimas į vienuolyną po to, kai frankų karvedys susipažino su mūsų minėtu anglosaksų misionieriumi šv. Bonifacu ir atsidėjo dvasiniam gyvenimui, bažnyčios stiprinimui, kol pagaliau pasišventė vienuolystei, atsisakęs aukščiausios realios valdžios (major domo) frankų valstybėje. Kartu su broliu valdęs galingą imperiją Karlomanas vieną gražią dieną atsisakė pasaulietinės valdžios ir įstojo į vienuolyną anaiptol ne senatvėje, kaip dažniausiai darydavo nusenę valdovai.
Dar panašesnis į Vaišvilko poelgį XIII a. Serbijos didžiojo kunigaikščio Stefano Nemanijaus ir Bizantijos imperatoriaus dukters Anos septyniolikmečio sūnaus Rastislavo (serb. Rastko, 1169–1237) poelgis. Serbijos valdovo sūnus slapta išėjo iš karališko tėvų dvaro ir nukeliavo į vienuolynais garsų Atono kalną Graikijoje. Į tą patį Atono kalną, į kurį, kaip teigia metraščiai, po kelių dešimtmečių mėgino nukeliauti ir Vaišvilkas, turėjęs, deja, grįžti nuo pusiaukelės dėl kelionės pavojų jojant su savo palyda per karo niokojamas Bulgarijos žemes.
Rastislavas Atone priėmė vienuolystės įžadus Savos vardu, o vėliau grįžo į Serbiją, susitaikė su tėvu, pradėjo plačią krašto krikščioninimo misiją, tapo pirmuoju Serbijos arkivyskupu ir iki šios dienos šv. Savos (св. Саввa)kultas yra vienas svarbiausių Serbijoje.
Be abejo, šie atvejai – unikalūs, tačiau ar ne todėl ir turėtume didžiuotis XIII a. lietuviu kunigaikščiu, pasirinkusiu dvasinį vienuolio gyvenimą, dievoiešką ir kultūrinį žygį vietoje pasaulietinės valdžios? Senovės Rusios bažnyčios istorikai savo veikaluose su pasididžiavimu mini ne vieną aukštos kunigaikščių ir bajorų kilmės vienuolį, savo noru, o ne prievarta, davusį įžadus X–XIII a., tad nederėtų teigti, kad Vaišvilko atvejis – neregėtas ar neįmanomas.
Be to, neteisinga būtų manyti, kad Vaišvilkas savo dievoieškos žygiu paneigė politinius Lietuvos interesus. Priešingai, palikęs vienuolyną jis bent porą kartų, kaip matėme, ėmė ginklą į rankas ir ėjo į pagalbą priešų apgultam tėvui Mindaugui. O ir Lietuvos sosto perdavimas Mindaugo dukters vyrui Švarnui nėra toks vienareikšmis, kaip politikos mėgėjams gali atrodyti.
Kitas dalykas, kad XIII a. žmonių pasaulėjauta ir elgsena, kaip sakyta, kartais mums jau nesuvokiama: argi įmanoma atsisakyti karaliaus sosto vardan mažytės vienuolyno celės?
Matyt, įmanoma, bet ne kiekvienam.
Neatsitiktinai Vaišvilko hagiografijoje jis vadinamas Dievo Išrinktuoju.
Dievo Išrinktasis nuo pat gimimo yra globojamas Aukštesniųjų galių arba, kaip legendose apie indų karaliaus sūnų Gautamą, dievų, kurie, pagerbdami karalienės Majos naujagimį „nulenkę galvas virš jo didenybės laikė danguje išskleidę baltus skėčius ir šnabždėjo kilniausius palaiminimus jo aukščiausiajai išminčiai“ [1].
Šitaip sakralizuojamas ir karalaičio Josafato gimimas viduramžių krikščioniškoje „Barlamo ir Josafato“ versijoje, kurią senąja slavų kalba tikriausiai buvo skaitęs ir Vaišvilkas, ir mūsų aptartas „Laurušavo evangelijos“ dailininkas, sukūręs dvi miniatiūras pagal Josafato siužetą.
Juk antroji neevangelinė miniatiūra Laurušavo evangelijos 50-ame lape vaizduoja Josafato tėvą karalių Abenerą (slav. Avenir), atsiskyrėlį vienuolį abbą Barlamą ir trimituojančius angelus. Ką norėjo tuo piešiniu perteikti Vaišvilko įkurto vienuolyno dailininkas? Sunku vienaprasmiškai pasakyti, bet greičiausiai miniatiūros kūrėjas siekė išreikšti ir piešiniu įamžinti savo ir Laurušavo vienuolių tikėjimą, jog krikščionybė triumfuos angelams trimituojant visoje buvusio pagonių valdovo karalystėje.
O kur Josafatas?
Manyčiau, kad iš visko, kas pasakyta apie Laurušavo evangelijos dailininko darbą, pirmiausia, be abejo, apie abi neevangelinio siužeto miniatiūras, galime drąsiai teigti, jog XIV a. pradžioje kūrę vienuoliai savo vienuolyno įkūrėją karalaitį Vaišvilką jau siejo su legendiniu karalaičiu Josafatu. Ir galimas dalykas, kad jie ne tik matė akivaizdų Vaišvilko ir legendinio Josafato likimų panašumą, bet ir buvo girdėję apie paties Vaišvilko išskirtinį dėmesį populiariam viduramžių kūriniui „Barlamas ir Josafatas“. Ar ne todėl Laurušavo evangelijoje tarsi nei iš šio, nei iš to atsirado net dvi miniatiūros ne Evangelijos, o „Barlamo ir Josafato“ motyvais?
Jokio kito logiško atsakymo negaliu rasti.
O ir pats Laurušavo evangelijos sukūrimas galėjo būti sumanytas kaipo pagarbos ženklas Laurušavo vienuolyno įkūrėjui. Manau, kad ir Laurušavo evangelijos priekiniame mediniame viršelyje, aptrauktame avietinės spalvos aksomu, esantis paauksuotas medalionas vaizduoja legendinį Laurušavo vienuolyno įkūrėją – vienuolį karžygį Vaišvilką visu ūgiu, ne tik su ietimi ir skydu, bet ir su aukso aureole (nimbu) aplink galvą.
Vėlesni pravoslavų bandymai įtikinti save ir kitus, esą čia vaizduojamas 316 m. nužudytas krikščionių kankinys šv. Dimitrijus (gr. Dimitrios) iš Salonikų prie Egėjaus jūros Graikijoje, sunkiai įtikėtini. Regis, ir čia reikėtų įdėmaus lietuviško žvilgsnio į šv. Dimitrijaus ikonografiją pagrečiui su Laurušavo evangelijos paauksuoto medaliono nuodugnia ikonografine analize. Auksinė aureolė aplink kario galvą, beje, nebūtinai sietina su šventojo statusu – bizantiškoje ir apskritai ankstyvoje krikščioniškoje tradicijoje aureolė arba nimbas buvo pavaizduojamas aplink imperatoriaus galvą[2], taip pat popiežiaus ir karaliaus.
Kyla klausimas: ar galime mes, XXI a. žmonės, pamatyti sakralinę aureolę viršum Lietuvos valdovo ir vienuolio Vaišvilko galvos?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.05.15
[1] The Buddha-Karita[Buddha-Carita] of Asvaghosha. Transl. from the Sanskrit by E. B. Cowell. Oxford: At the Clarendon Press, 1894, I kn., šloka 37; pagal: http://www.ancient-buddhist-texts.net/English-Texts/Buddhacarita/01-Book-I.htm
[2] Шарль Диль. История Византийской империи, p. 83–84.
