Viena lietuvių patarlių byloja, kad ir šuo kariamas pripranta. Ją prisiminiau, kai gan netikėtai praėjusią savaitę sulaukiau klausimo: „Ar ir tu manai, kad karas yra neišvengiamas?“
Kelias akimirkas dvejojau, ką pasakyti, nes suvokiau, kad dažnas žmogus, kaip tas šuo, sugeba greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir nejausti kaklą veržiančios kilpos.
Prieš pusmetį į tą patį klausimą akimirksniu atsakiau, kad karas jau vyksta, savo nuomonės nekeičiu ir šiandien, bet kažin kuri sąmonės dalis vis ramiau reaguoja į įvykius Ukrainoje, į dar vieną Rusijos valdžios pradėtą Lietuvos automobilių blokadą pasienyje, absurdišką propagandą, etc.
Kas šiandien, be ukrainiečių, kalba apie Krymo aneksiją? Tarp aukšto rango politikų per visą pasaulį turbūt suskaičiuosi keturis, gal septynis. Kitiems, ypač Europoje, rūpi vadinamoji realpolitik, kurios sekėjai bando rasti visoms šalims tinkamus kompromisus, o deklaruojamas vertybes stumtelėti į antrą ar net į dešimtą planą.
Gal toks kelias nebūtų beviltiškas, jei tik bent akimirkai pamirštume, kieno kariuomenė šiandien šeimininkauja Kryme ir kodėl buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, kodėl Donecke kasdien žūsta žmonės. Vis dėlto, manau, dauguma Vakarų demokratijų lyderių dar bandys į „draugystės“ glėbį susigrąžinti Vladimirą Putiną – ne dėl to, jog rūpintųsi savo ramybe, o todėl, kad buvo auklėjami tikėti protu.
Tokiame kontekste Lietuvos prezidentės pozicija ir retorika Rusijos atžvilgiu daliai lietuvių, kaikariais augusių, atrodo bent jau neišmintinga. O dauguma vežėjų, įstrigusių Karaliaučiaus pasienyje, ir keiksmais moko prezidentę patylėti, lyg panašių Rusijos blokadų nebūtume kasmet patyrę, nesvarbu, ką kalbėjome ar ką nutylėjome.
Kiek gyvenime teko bendrauti su rusais, jie gerbia tas tautas, kurios pačios gerbia save ir ne tik žodžiais kovoja už savo vertybes. Taikliai savo komentare naujienų portalui delfi.lt pabrėžė signataras Algirdas Patackas: „Šlykščiausia sovietinėje tikrovėje buvo ne tai, kad jie grobė, prievartavo ir žudė – tai jokia naujiena žmonijos istorijoje; ir ne tai, kad jie dangstė šitai inkvizitorišku pažadu jėga padaryti žmones laimingus. Šlykščiau už šlykščiausia buvo jų įžūlus melas į akis, ir ne šiaip sau melas, o labiausiai pažeminanti jo forma – čia pat, nedelsiant, išlaužti prisipažinimą, kad tu tiki tuo melu ir jam pritari."
Tikrai nemanau, kad girdėdami melą ir jį nutylėdami galime laimėti daugiau nei vergo pančius. Vis prisimenu sesers Nijolės Sadūnaitės žodžius, pasakytus „Lietuvos žinioms“: "Daryk, kas nuo tavęs priklauso, kas įmanoma, o kas bus neįmanoma, Dievas pabaigs. Jam nėra negalimų dalykų."
Kad ir kaip norėtume nematyti, negirdėti, patylėti, karas vyksta, ir jis senokai peržengė Ukrainos sienas. Džiaugiuosi matydamas, kad iš letargo miego po truputį bunda rūpestis dėl valstybės gynybos, džiaugiuosi atgimstančiu patriotizmu, tačiau labiausiai džiugina, kad po truputį atsikratome baimės sakyti tiesą. Juk iš pradžių buvo žodis, o tik paskui jis tapo kūnu.
Nuotraukoje: komentaro autorius Ramūnas Terleckas, dienraščio „Lietuvos žinios“ generalinis direktorius – vyriausiasis redaktorius.
2014.11.27; 15:26
