Karo korespondento išpažintis. Dvikova


Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Dvikova

Nekenčiau karinių budėjimų. Rusiškas jų pavadinimas – „nariad“. Jie trukdavo parą. Nuo vakaro iki vakaro. Atrodytų – menkniekis. Bet tik tiems, kurie šio „malonumo“ nėra ragavę. Man jie buvo tarsi peilis po kaklu. Išsekindavo ir fiziškai, ir morališkai. Iščiulpdavo visą gyvastį, kurios beliko menkos kruopelytės po trejetą mėnesių trunkančios karinės tarnybos viename iš Maskvoje dislokuotų karinių dalinių.

Jau ir taip tarsi klipata vilkau kojas, iškamuotas žygiavimo, bėgiojimo, šaudymo pratybose, nukankintas alinančio darbo statybose, bemiegių parų, kai net keletą kartų pernakt skubiai  į rikiuotę šaukdavo mokomasis „aliarmas“… O čia, žiūrėk, po visų dienos kančių vėlai vakare, užuot kritęs į girgždančią geležinę lovą ir užmigęs mirtinu miegu, privalai vėl „kariauti“. Vėl – ant kojų, vėl bėgioji iškišęs liežuvį, vėl – be miego.

Oi, sprangi vadinamojo „dnievalno“ duona. Kiaurą naktį stoviniuoji laiptinėje prie spintelės, ant kurios pritvirtintas telefonas, specialiu ryšiu jungiantis kuopą su štabu. Atsakinėji į skambučius, kodėl kuopos vadas Diadko dar neatėjęs į pasitarimą, kur velnias nešioja leitenantą Grišiną, ar seržantas Džamburščinas žino, kad jo laukia įsiutęs majoras Volkovas… 

Nuo akstyvo ryto iki pat sutemų prižiūri tvarką kareivinėse, ne duok Dieve, kur nors kampe voliosis bent viena nuorūka, bent vienas degtukas. Rūpiniesi, kad valgykloje būtų laiku patiekta vakarienė iš darbų sugrįžtantiems 3-iosios kuopos kareiviams, kad nuo stalų niekas nenušvilptų nė vienos porcijos…

Nusnūsti bent keletą valandėlių – kaip pasiseks. Jei seržantas padorus – nesugalvos beprasmių užduočių. O jei nusišypsos „laimė“ budėti drauge su karininkams įsiteikti trokštančiu išverstakūriu, po kariuomenės planuojančiu tęsti karinę karjerą, – verčiau, remiantis mūsų pulke paplitusiu vaizdingu, bet šokiruojančiu posakiu, pasikark ant pirmos šakos. Tokie pataikūnai seržantai būtinai spygaus, kad kareivinės privalo blizgėti skaisčiau nei Anglijos karalienės rūmai.

Iki kariuomenės Maskvoje belikusios kelios dienos. Vytauto Visocko nuotr.

Dar labai svarbu, ar sutariama su antruoju „dnevalnu“. Jei šauktinis būdavo protingas, vargus pasidalindavome per pusę – lygiomis dalimis. O jei tas dėdavosi esąs iš mandrųjų kastos, tai ir apsistumdydavome, kam atėjo metas griebtis šluotos.

Taip nutiko ir tą gūdžią 1985-ųjų sausio naktį. Laiptinėje buvo labai žvarbu. Už lango – greičiausiai 25 laipsniai šalčio. Maskvoje – gili sibirietiška žiema. Išklypusios nuo dažno varstymo durys apačioje tebūdavo menkai privertos. Net ir norėdamas jų aklinai neužremsi. Tad šaltis brovėsi pro visus plyšius. Virš manęs krenkštė, čiaudėjo toks pat „dnievalnas“ kaip ir aš – tik iš kitos, mums virš galvų įsikūrusios antrosios kuopos. Vaikinas kartais šūktelėjimu primindavo, jog verčiau nemiegočiau. Bet kada galįs užgriūti budintis karininkas. Jei taip atsitiktų, aš turėčiau garsiai sukosėti, kad jis spėtų kaip įgeltas pašoktų iš miegų.

Jam – gerai. O kas mane perspės? Jei pats nesusmuksiu, užliūliuotas miegų, būtinai įspėsiu. Paprasčiausias kareiviškas solidarumas – gal jis man kada nors padėsiąs? Bet ilgiau priešintis akis lipinančiam miegui nebepajėgiau. Jei tik galėčiau, krisčiau kad ir ant šaltut šaltutėlių laiptų ir miegočiau miegočiau miegočiau. Be prabudimų. Taip ir užsnūdau, sapnuodamas gimtuosius namus. Kūną apėmė toks malonus saldumas, kad buvau tikrų tikriausiai patikėjęs: pučiu į ūsą smagiai įsisukęs į minkštus patalus gimtojoje Žirmūnų gatvėje Vilniuje…

O būta visai kitaip. Iš tiesų sėdėjau nepatogiai užkėlęs užpakalį ant spintelės, nugara atsirėmęs į sieną ir nuo šalčio susigūžęs į menkai bešildančią kareivišką milinę. Visai ne mieluosiuose Žirmūnuose, o kažkur netoli Maskvos centro. Rajonas, kur įsikūręs mūsų statybos batalionas, vadino Beskudnikovais.

Nežinau, kiek minučių atsirėmęs sienon miegojau. Iš brangiųjų Žirmūnų į bjauriuosius Beskudnikovus parplasnojau pajutęs, kaip nematoma ranka nuo manęs atsargiai nukelia kareivišką kepurę. Išsigandęs pašokau, plačiai pramerkiau akis. Tikrai – prieš mane stovįs pulko karininkas. Pistoletu ginkluotas majoras Michailovas ir du „kalašnikovais“ ginkluoti sargybiniai. Visiems ant rankų – ryškūs raudoni raikščiai su užrašais „dežurnyj po polku“.

Įkliuvau. Pagal instrukciją sėdėt ant spintelės, tuo labiau snūduriuoti, – mirtina nuodėmė. Be to, privalėjau budinčiam karininkui nedelsiant atiduoti pagarbą išpyškindamas senų seniausiai mintinai išmoktą sakinį: „budėjimo metu incidentų neužfiksuota“. Tik, bėda, pagarbos atiduoti nebegalėjau, nes karininkas, niekšelis, tyliai užkopęs laiptais suspėjo nuo galvos nuplėšt kepurę. Neturėjau teisės jam atiduoti pagarbos, nes ranka nepridedama prie smilkinio, jei galva – be kepurės. Tokios taisyklės galiojo, kai tarnavau svetimoje armijoje. Bet jei neatiduosiu pagarbos, – vėl tragedija. Už pagarbos neatidavimą numatyta ne menkesnė bausmė. Kvaila situacija. Ar pajėgsiu išsisukti?

Apie padėtį kuopoje pranešiau neatiduodamas pagarbos, užsikirsdamas, painiodamas žodžius. Majoras Michailovas, regis, to tik ir laukė.

  • Už pagarbos neatidavimą skiriu tris budėjimus be eilės, – taip jis įvertino mano raportą.

Trys „nariadai“ skambėjo kaip mirties nuosprendis – laukia trys ilgos, varginančios bemiegės naktys. Menkas biznis: už keliolika minučių saldžių sapnų laiptinėje praradau tris naktis šiltoje lovoje.

Sumečiau, kad galbūt suminkštinsiu majoro širdį išpyškindamas raportą dar sykį, tik jau pridėjęs ranką prie tegul vis dar kepure nepridengtos galvos.

Be reikalo. Dar labiau susipainiojau. Iš šono, matyt, atrodžiau komiškai. Verčiau reikėjo palaukti, kol majoras grąžins tą prakeiktą kepurę su raudona žvaigžde.

Išgirdęs pakartotiną mano raportą majoras vos nepuolė kvatoti, bet susivaldė. Paskui rūsčiai susiraukė: „Už pagarbos atidavimą be kepurės skiriu dar tris budėjimus be eilės“.

Na, dabar tai jau tikrai galas – tiek naktų be miego, tegul ir ne iš eilės, – neatlaikysiu. Palūšiu, neištversiu.

Stovėjau įsitempęs, sugniuždytas, pasimetęs. Majorą lydintys seržantai iš štabo kuopos tuo metu tikrino kareivines, pagalbines patalpas. Sugrįžę pranešė, kad visur švaru, ramu, visi miega, lovose – tiek kareivių, kiek užrašyta budėjimo žurnale. Nei daugiau, nei mažiau.

Tik tada, kai seržantai patikino, jog nieko įtartino nepastebėję, karininkas teikėsi grąžinti kepurę. Ją vikriai užsimaukšlinau ant plikės. Stipriai užsimaukšlinau. Kad daugiau niekas nuplėšti nepajėgtų.

Lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas, lyg kažko lūkuriuodamas karininkas vėl perklausė manęs, ar nėra dezertyravusiųjų, girtų, muštų.

Pakartojau, kad „tikrai viskas tvarkoj“. Tai ištaręs atidaviau pagarbą jau pagal statutą, kaip priklauso. Ir čia pat susigriebiau, kad vėl – „viskas taip blogai, kad blogiau nė nesugalvosi“. Sakydamas, kad nėra sumuštų, aš akiplėšiškai meluoju. Meluoju tiesiai į akis. Ir karininkas tai puikiai supranta. Gavusiųjų į kaulus esama. Aš juk – subaladotas „draugų“ iš saulėtojo Uzbekistano.

Išgirdęs kategorišką patikinimą, jog apstumdytų kuopoje nėra, majoras specialiai  pažvelgė man į veidą. Įsistebeilijo atidžiai, smalsiai. Net iš tolo pažvelgus į mane buvo aišku, kad su kažkuo ne itin sėkmingai aiškinausi tarpusavio santykius. Smakras – nubrozdintas. Po akim – mėlynė. Viena akinių auselė priklijuota lipnia juostele.

  • Sakai, nėra aukų, – perklausė majoras ir paprašė atrakinti kuopos seržantų kambarį.

Pakvietė pokalbiui. Įtariau, kad mėgins išsiaiškinti, su kuo muštasi. Tebuvau vos keletą mėnesių atitarnavęs „dūchas“, nežinojau visų nerašytų pulko taisyklių, bet buvau girdėjęs, jog negalima išduoti skriaudėjų. Taip pat rikiuotės metu karininkai buvo išaiškinę, kad naujokai maždaug pusę metų naudojasi ypatinga privilegija – galį daužytis kad ir medinėmis taburetėmis bei kariškais diržais su visais pulko „seniais“ kiek geidžia širdis. Visuomet bus kalti „seniai“.

Tačiau tą žvarbią sausio naktį, stovėdamas seržantų kambaryje priešais nepažįstamą rusų karininką, nusprendžiau neatvirauti. Juolab kad pagrindinė šio majoro užduotis – rūpintis statybinėmis medžiagomis, kareiviškais batais, patalyne, virtuve ir kitais panašiais klausimais. Tada nė neįtariau, kad šios ne itin garbingos ūkvedžio pareigos tėra priedanga. Paaiškinau jam taip: „Pats kaltas. Pradėjau gintis, bet nevykusiai, nepasisekė“.

Tai – gryniausia tiesa. Į muštynes įsivėliau kažkaip nedrąsiai, neužtikrintai. Lyg išsigandęs. O jei būčiau juos griebęs vyriškai, galėjo baigtis jos bent mažumėlę sėkmingiau. Bet kam dabar graužtis? Vis tiek nieko nebepakeisi.

Užjausti majoras neskubėjo. Bet majorui nė kiek nerūpėjo ir mano skriaudėjų pavardės. Netikėtai Michailovas pradėjo dalinti patarimus. Keistai man pasirodė jo pamokymai, kaip turėčiau elgtis. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad jis paprotinti mane mėgina nuoširdžiai, tarsi gero linkėdamas. Buvo griežtas, tačiau jo griežtumas priminė tėvišką rūpestį.

Patylėjęs majoras užsirūkė, truktelėjo keletą kartų į plaučius dūmų, ir rėžė iš peties:

  • Tu juk dziudistas, net varžybose dalyvaudavai, tai ko čia išskydai?

Tada neatkreipiau dėmesio, iš kur jis žinąs, kad, būdamas moksleiviu, keletą metų lankiau dziudo treniruotes. Atvežtas į pulką apie tai niekam nepasakojau, jokiose anketose nerašiau.

Nesulaukęs atsakymo majoras susidomėjo, ko gi aš vis tik pabūgau, kad, užuot kovęsis iki pabaigos, akis už akį, dantis – už dantį, vis tik nuleidau rankas.

Kodėl išsigandau? Kvaila taip teirautis. Juk ir taip viskas aišku. Atsakiau pyktelėjęs:

  • Kai tave apsupa dešimt uzbekų ir visi šaukia naktį papjausią, iš kur tos drąsos bepaimsi…

Tokį atsakymą išgirdęs majoras nenustebo. Kiek pasvarstęs, kokius žodžius verta parinkti, ramiai paaiškino:

  • Tai visų naujokų klaida. Jus kausto baimė rimtai pasišvaistyti kumščiais. O tu vyriškai užvošk. Kad kraujais apsilaižytų. Kad iš koto išvirstų. Nesigailėk. Jei gerai įkrėsi, atsitrauks, pradės gerbti. Patikėk, nekils ranka mosuoti durklu. O jei tūpčiosi kaip boba, nereikės nė peilio – papjaus be geležėlių.

Išeidamas garsiai pareiškė, kad visus man paskirtus „nariadus“ atšaukia. Nereikės man šešetą papildomų naktų kurksoti prie spintelės tarsi šuniui, pririštam prie būdos.

Štai tada ir pajutau simpatiją majorui Michailovui, kuris, kaip paaiškėjo su juo atsitiktinai susitikus Kaliningrade po kelerių metų, oficialiai ėjo pulko vado pavaduotojo užnugariui pareigas, o iš tikrųjų darbavosi Ypatingąjame skyriuje, kurio agentai stebėdavo politines nuotaikas kariniuose daliniuose – kad nekiltų perversmų, kad nevogtų ginklų, neskleistų antitarybinės propagandos.

Kareiviškas albumas. Slaptai.lt nuotr.

Majoro Michailovo patarimų neužmiršau. Jaučiau, kad jis – teisus. Nežinojau kodėl, bet įtariau, kad jis tikrai norįs man padėti. Tąsyk, kai susimušiau su uzbekais, tikrai susigrūmiau kažkaip vangiai, neužtikrintai, tarsi bijodamas, jog jei laimėsiu, jie naktį vogčiomis būtinai atsėlins į kareivines ir, ant galvos užmetę paklodę, subadys durklu. Tad geriau – nerizikuoti…

Bet juk moldavų – nesupjaustė. Taip, išdrįsusius pasipriešinti naujokus iš Moldavijos vieną tamsią naktį išvertė iš geležinių lovų, ant galvų užmetė paklodę ir suspardė. Tie vargšai net nežinojo, kas juos sunkiais kariniais batais trankė į galvą, pilvą, nugarą.

Bet peilių nebuvo. O sumušti moldavai nenusiminė. Kitą kartą, kai kilo ginčas, kam privalu plauti kareivines, du drąsūs jaunuoliai iš Kišiniovo vėl įsivėlė į grumtynes su metus ar pusantrų metų atitarnavusiais senbūviais. Daužėsi taip, lyg būtų gyvybės ir mirties klausimas. Ir vėl naktį atėjo jų lupti. Bet moldavai jau buvo pasiruošę sutikti naktinius svečius. Priešinosi tarsi į kampą užspeisti laukiniai vilkai. Kilo triukšmas, seniams antrą sykį jų nuskriaust jau nepavyko. Patys, gėdingai pabrukę uodegas, spruko iš kuopos. Daugiau moldavų niekas nebeskriaudė. Paliko ramybėje. Nutiko lygiai taip, kaip sakė Michailovas.

Tad gal ir man parodžius kietus kumščius? Blogiau nebus. Jei stumdys į visas puses, kas tik netingi, demobilizacijos nesulauksiu. Arba kojas pakratysiu, arba protelis pasimaišys. Jei treneris žinotų, kaip įklimpau, būtų piktai išbaręs: „Kam penketą metų liejai prakaitą ant tatamio? Kad kariuomenėje profesionaliai per petį nepermestum nė vieno smulkaus niekšelio! Ir tau – ne gėda?“

Žodžiu, po to keisto pokalbio su majoru Michailovu seržantų kambaryje, ėmiau save drąsinti. Bent menkiausia agresija, – aš atsakau tuo pačiu. Nė nesvarstydamas. Todėl kai atėjo toji proga, jau buvau įtikinęs save – nė mažiausio atsitraukimo. O nutiko tai prausykloje. Mano šaukimo kareiviai rūkė, aš, atsirėmęs į palangę, nuobodžiauvau, kai įėjo du čečėnų tautybės jaunuoliai. Ne iš mūsų kuopos, bet elgėsi taip, lyg būtų viešpačiai.

Netrukus paaiškėjo – į mūsų kuopą kruoščiai išblizgintais kerzavais batais atbildėjo aplankyti žemiečių. Nerado. Užsuko mūsų prausyklon parūkyti. Iš karto pajutau, kad puls kabinėtis, ieškos priekabių. Nuojauta neapgavo.

Tik šį sykį būta mažyčio niuanso – tie du čečėnai buvo ką tik pašaukti. Mes – vieno ir to paties šaukimo. 1984-ųjų ruduo. Jei susimušime, tai bus naujokų tarpusavio muštynės. Privilegija, jog visuomet kalti būsią „seniai“, – dabar nebegaliotų. Be to, pulke būta ir vadinamųjų „senių“ čečėnų, jau vienerius metus atitarnavusių. Taigi čečėnai naujokai, skirtingai nei mes, iš Baltijos kraštų, turėjo galingų užtarėjų. Dar viena detalė – čečėnai buvo pavydėtinai vieningi. Jie savų bėdoje niekad nepalieka. Susipykęs su vienu čečėnu būtinai tapsi visų pulke tarnaujančių čečėnų priešu.

Tie du jauni kalniečiai pareikalavo – atnešk cigarečių, surask degtukų. Jų tamsios kaukazietiškos akys krypo mano pusėn – buvau aukštas, stipriai sudėtas, bet su akiniais ant nosies. Kažkodėl kariuomenėje visi skriaudėjai labai norėdavo sudaužyti manuosius akinius. Tie akiniai juos tiesiog erzino. Kaip raudonas skuduras – įsiutusį bulį per televizorių matytoje ispaniškoje koridoje.

Aš buvau pasiruošęs rietis iki pergalingos pabaigos. Taip ir niežėjo į darbą paleisti kumščius. Buvau užsibrėžęs, jog majoro Michailovo patarimu bent vieną kartą privalau pasinaudoti. Dabar – kaip tik išaušo tokia diena. Jei ne dabar, tai kitą sykį bus dar sunkiau sukaupt drąsos. Šiandien arba niekados. Arba išsiveršiu iš užburto pažeminimų rato, arba aš – pagarbos nevertas skuduras.

  • Nerūkau, – atsainiai atkirtau.
  • Mums nusišikt, rūkai ar nerūkai. Surask cigarečių ir degtukų, ir greičiau. Cigarečių reikia mums.
  • Jei trokštate dūmą plėšti, patys rūpinkitės. Į mane daugiau tokiais idiotiškais prašymais nesikreipkite, – atrėžiau.

Juos labiausiai užgavo užuomina apie idiotizmą.

  • Tu gyvent nebenori?“ – staiga sukilo kaip įgelti.
  • Tai jums mažai beliko gyventi, – nepasimečiau.

Mano šaukimo kareiviai pasitraukė iš prausyklos, palikdami vietos grumtynėms. Likau aš vienas ir tie du čečėnai. Muštynės – neišvengiamos.

Iš pradžių puolė stambesnis. Jis buvo užtikrintas, kad išsigąsiu, gavęs keletą smūgių į veidą. Bet buvau taip supykęs, taip įsiutęs, kad galėjau jį suplėšyti į gabalus. Sėkmingai atmušiau pirmąjį smūgį, paskui antrą, ir tada pavartojau vieną iš dziudo metimų, kurį man dažniausiai pasisekdavę atlikti tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Čiupau jį už rankovės, pats sukdamasis palindau po juo ir tada švystelėjau bendraamžį per petį ant žemės.

Diplomas, skelbiantis apie dziudo varžybose laimėtą trečiąją vietą. Slaptai.lt nuotr.

Metimą pavyko atlikti nepriekaištingai. Treneris būtų net paplojęs. Idealiai švystelėjau nelaimėlį per petį todėl, kad nebijojau suklysti. Jei bent akimirką prieš metimą būčiau suabejojęs, viską galėjau sužlugdyti. Tokia geležinė, nesulaužoma imtynininkų taisyklė: jei nusprendei mesti varžovą, tai ir mesk, nė kiek neabejodamas pergale. Tada pergalė ir ateisianti.

Iš netikėtumo čečėnas žlegtelėjo ant plytelių tarsi bulvių maišas. Trinktelėjo taip, kad net išgirdau, kaip galva kaukštelėjo į plyteles. Jis nebepakilo muštis – tik apsivertė ant šono, raitydamasis iš skausmo. Jis turėjo užsigauti ne tik nugarą, bet ir galvą.

Pamatęs ant plytelių besiraitatį iš skausmo draugą puolė antrasis, kiek mažesnis. Prieš jį panaudojau kitą, dar efektyvesnį metimą. Čiupau už abiejų rankovių, vieną savo koją vikriai įrėmiau jam į pilvą, ir tuomet pats verčiausi ant nugaros. Apstulbusį čečėną permečiau per save. Jis krito skaudžiai trenkdamasis į vamzdžius ar prausyklos kampą. Kaip ir pirmasis, taip ir antrasis liko gulėti, inkšdamas iš skausmo.

Du dziudo metimai taip puikiai pavyko, kad apie geresnę baigtį nė svajoti negalėjau. Niekas ir iš mačiusiųjų nė neįtarė, kad muštynės baigsis būtent taip. Tik du švystelėjimai, užtrukę vos keliolika sekundžių, ir neįveikiamais laikyti čečėnai – sutriuškinti. Netrukus į prausyklą atskubėjo budintis seržantas, atlėkė kuopos vadas, įsiveržė keletas įsiaudrinusių čečėnų. Tuos du vargšus tautiečius jie sugriebę už parankių nutempė į sanitarinę dalį, kuopos vadas liepė nedelsiant ateiti į jo kabinetą suraityt pasiaiškinimą, o vyresnieji čečėnai mane lydėjo bauginančiais šūksniais – „tavo dienos suskaitytos“.

Keista, bet baimės nejaučiau. Atlikau tai, ką seniai turėjau padaryti, dar pirmosiomis dienomis. Puikiai žinojau, kad taip, kaip vargau pirmuosius tris mėnesius, nebeįmanoma ilgai išsilaikyti. Turiu perlaužti likimą sau naudinga kryptimi, kitaip užvaikys negyvai.

Mintyse džiūgavau, kad panaudodamas metimus nesusimoviau. Dėkojau tėvui, kad kadaise privertė lankyti dziudo pamokas. Juk sykį, nebeatlaikydamas fizinių krūvių, buvau slapta metęs. Bet tėvas užsižiūrėjo, kad išskydau, ir beveik per prievartą, sugėdinęs, vėl įkalbėjo treniruotis. Antrą kartą pradėjęs mokytis muštynių šio užsiėmimo nemečiau. Dėkojau ir treneriui, kuris vertė kiekvienos treniruotės metu atlikti ne mažiau dviejų šimtų metimų. Jis vis mėgo pabrėžt: „tikram dziudistui užpuoliką permesti per petį turi būti taip paprasta ir lengva kaip kitam – nusišnypšti nosį“.

Po garsiųjų muštynių karinė tarnyba klojosi kaip įparsta – budėjimai, žygiavimo pratybos, išvykos į statybas. Tiesa, po incidento kitą dieną buvau iškviestas pas pulko budintįjį karininką. Už stalo sėdėjo tas pats majoras Michailovas. Iš jo balso intonacijų supratau, kad pasielgiau taip, kaip privalėjau pasielgti. Majorui Michailovui labai patiko, jog aš vis tik paklausiai jo patarimų. Jis nė neslėpė, kaip maloniai pradžiugintas.

  • Bet jie juk ateis pas mane naktį… – ištariau tai, kas mane labiausiai neramino.

Majoras Michailovas šyptelėjo:

  • Neateis, nes žybtelėjai kaip derėjo. Dabar visas pulkas žino, kad tavęs verčiau neliest.

Keletas naktų praslinko ramiai, be nuotykių. Bet vieną naktį, maždaug prabėgus savaitei po muštynių, jie vis tik atėjo. Buvo pats vidurnaktis. Kietai knarkiau. Tik negera nuojauta pasąmonei kuždėjo, kad privalau kuo skubiau prabusti, nes jau čia pat – didelė nelaimė. Pramerkiu akis – akurat. Stovi vienas čečėnas, iš tų, kurie atitarnavę vienerius metus ir užsitarnavę nepalaužiamų, neįbauginamų mušeikų autoritetą.

  • Renkis, reikia aptarti keletą reikalų. Mūsų laukia valgykloje, – ištarė šiuos žodžius nei priešiškai, nei draugiškai.

Nieko neatsakiau. Jei imsiu priešgyniauti, girdi, niekur naktimis nevaikščiosiu, jei pulsiu kvailai teirautis, kam, kodėl, – teparodysiu silpnumą. Nė žodžio neištaręs pakirdau iš lovos, apsirengiau ir nukulniavau paskui čečėną. Valgyklos būta kitame pulko gale. Ėjome pakampiais, vengdami blausiai šviečiančių žibintų. Nenorėjome, kad pastebėtų budintis karininkas. Naktį draudžiama slampinėti po pulko teritoriją.

Buvau filosofiškai nusiteikęs – nuo likimo nepabėgsi. Jei valgykloje – tai valgykloje. Jei pašnekučiuoti – kodėl gi nepasišnekėti. Jei vėl lįsite – vėl prisiminsiu ant tatamio išmoktas gyvenimiškas pamokas. Tiesa, dar pagalvojau apie majorą Michailovą. Nejaugi jo patarimas šį kartą nesuveikė?

Užėjome į valgyklos kambariuką, kur paprastai valgydavo seržantai ir karininkai. Atidarius duris pastebėjau, jog ne visos lempos įjungtos. Kambaryje su keliais stalais ir suolais tvyrojo prieblanda. Bet vis tik buvo aikškiai matyti, kad prie stalų atsipalaidavę sėdį gal net penkiolika čečėnų. Tarp jų – ir tie du, kuriems pavyko aplaužyti šonus. Ant stalo arbatinukas, sklidinas garuojančios arbatos, didžiulis puodas, iš kurio veržiasi kepintų bulvyčių aromatas, ant padėklo papjaustyta duonos.

Ko jie norės iš manęs? Kad viešai atsiprašyčiau tų dviejų padaužų? Niekuomet. Niekada. Tegul jie manęs atsiprašo. Galvoje zujo netikėčiausi variantai.

Kai įžengiau vidun ir tylėdamas įsistebeilijau į juos, savo gomuringa kalba besiginčiję čečėnai nutilo. Atsistojo amžiumi pats vyriausias, įtakingiausias čečėnas.

  • Mes tave pakvietėme, kad atsiprašytume už savo brolių nederamą išsišokimą, – ištarė čečėnas.

Tokių žodžių išgirsti nesitikėjau. Nujaučiau, kad čečėnai neskriaudžia tų, kurie elgiasi drąsiai, kad turį labai protingai sukonstruotą garbės kodeksą. Tačiau žinojau ir apie jų „kraujo kerštą“.

Čečėnas tęsė:

  • Mano tautiečiai buvo neteisūs, jie neturėjo teisės tau nurodinėti. Neturime jokių priekaištų, kad taip pasielgei. Mes nusprendėme, kad tikras vyras kitaip ir negalėjo pasielgti. Tu gynei savo garbę ir ją apgynei. Mano jaunieji broliai tavęs visų mūsų akivaizdoje norėtų atsiprašyti ir visiems laikams užmiršti incidentą.

Tie du čečėnai pakilo iš už stalo ir tikrai atsiprašė. Mačiau, kad jiems nemalonu, sunku tarti atsiprašymo žodžius, bet atsiprašė jie nuoširdžiai.

Aš stovėjau apstulbęs. Niekaip nesupratau, kas tai – tikrovė, ar aš vis tik sapnuoju? Jie juk galėjo mane suplėšyti į mažiausius gabaliukus. Bet jie prašo mano atleidimo…

Nutaisiau rūsčią miną. Tačiau žodžius, jog nebelaikau piktumo, jog linkęs viską pamiršti, ištariau garsiai, aiškiai.

Tada man teko apsikabinti su jaunuoliais, su kuriais prieš keliolika dienų mušiausi ir nekenčiau jų labiau už viską pasaulyje.

Jie mane pakvietė prie stalo paskanauti kepintų bulvių. Kepintos bulvės kareiviui – didžiausias delikatesas. Duona su sviestu – taip pat delikatesas. Bevalgant čečėnai prisiekė krauju, kad jei mane kas nors skriaus, jie man padėsią.

1985-ieji, Maskva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir savo pažadą tęsėjo, kai vėl susikivirčijau su uzbekais. Buvome sutarę, kad vakare, grįžęs iš darbų, su čečėnais patrauksiu aiškintis santykių su šauktiniais iš Taškento. Tačiau tą vakarą sugedo sunkvežimis, turėjęs mane parvežti iš statybų. Grįžau į pulką pavėlavęs trejetą valandų. Iškart nulėkiau pas čečėnus tartis dėl kito vakaro. O šie nuramino: nusibodo jiems laukti manęs, tai vieni nukiūtino pas brolius musulmonus iš Uzbekistano – liepė nuo manęs atsikabinti. Uzbekai pažadėję gerbti aukštąjį lietuvį.

Daugiau bėdų dėl agresyvių uzbekų tikrai neturėjau. Jei atvirai, išnyko ir visos kitos bėdos. Pradėjau gyventi kaip inkstas taukuose. Pats nieko neskriaudžiau, bet ir manęs niekas nebeskriaudė. Užteko tų dviejų metimų…

Taigi majoras Michailovas, pasirodo, buvo tūkstantį kartų teisus!

Kodėl jis rūpinosi, kad pulke niekas nemuštų lietuvių? Kaltas lietuviškas kraujas. Tame iš Kaliningrado į Maskvą bildančiame traukinyje karininkas prisipažino, kad jo proseneliai kilę iš Lietuvos, buvę tikrais lietuviais.

Slaptai.lt portalas

2020.09.29

print

Vienas komentaras

  • Ačiū. Man patiko. Prisiminiau ir savo tarnystę sovietų armijoje. Tarnavau ryšių batalione 16-toje moskovsko-minskoje divizijoje Kaliningrade. Įspūdžiai labai panašūs. Tik kautis neteko.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.