Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis


Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *