Karo korespondento išpažintis. Omonininkas


OMONo kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Omonininkas

Teismo posėdžių salę lengva įsivaizduoti. Tik ši, kurioje sėdžiu, labai erdvi. Nėra ko stebėtis, kad parinkta viena iš plačiausių, – daug kaltinamuosius ginančių advokatų, daug nukentėjusiųjų, daug žurnalistų. Mažoje salėje visi jie neįsitektų.

Kaltinamieji – tai sovietų sąjungos omonininkai, terorizavę mūsų muitininkus ir pasieniečius tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, kol Vakarai dar nebuvo pripažinę mūsų laisvės bylos. Kaltintojai – mūsiškiai pareigūnai, kuriuos po Kovo 11-osios paskelbimo sovietų ypatingosios milicijos karininkai ir eiliniai mušdavę sargybos ir kontrolės postuose.

Pačių omonininkų – nė kvapo. Kas senų seniausiai paspruko į Rusiją, kas slapstosi Baltarusijoje. Į teismo posėdį, žinoma, nė vienas neatvyko. O kam – kad ilgiems dešimtečiams patupdytų į belangę?

Omonininkų – nė vieno, užtat juos ginančių advokatų – gausus būrys. Tie advokatai – mūsų valstybės samdomi. Tokia tvarka. Baudžiamosiose bylose įtariamasis be advokato – nė iš vietos. Jei kaltinamasis pats nepajėgus įpirkti advokatiškų paslaugų, jam skiriamas valstybės samdomas gynėjas. Omonininkų interesus dabojantys Lietuvos valstybės apmokami advokatai įsitaisę prie kairėje pusėje sustatytų stalų. Jie rūpinasi, kad už akių teisiamiems jų globotiniams priekaištai būtų sąžiningai inkriminuojami. Bet valstybės pasamdytų advokatų triūsas – labiau simbolinis. Su visais teisėjų parėdymais iškart sutinka, liudininkų parodymų neginčija, jokių pastabų neteikia. Tiesiog apsimeta, kad atidžiai klausosi, kas aplink dedasi. Kai kuriems, regis, net nepatogu, kad išpuolusi tokia pareiga – ginti mūsų valstybės priešus.

Kitas erdviosios salės šonas skirtas nukentėjusiems. Jų – kelios dešimtys. Kol kas nukentėjusieji būriuojasi anapus durų. Juos po vieną kviečia į salę liudyti. Šie po vieną įeina vidun ir, pažadėję sakyti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau, dėsto, ką prisimeną apie maždaug trijų dešimčių metų senumo įvykius. Noriai, smulkiai informuoja, kaip juos spardė kojomis, trankė automatų buožėmis. Po to – išdidūs, reikšmingi sulenda į specialiai nukentėjusiems skirtus suolus. 

Dešiniame kampe sutupdyti žurnalistai. Mūsų – keliolika, ne mažiau. Ir iš didžiųjų leidinių, ir iš stambiųjų televizijų. Susidomėjimas byla – milžiniškas.

Man nuskilo atsisėsti pirmoje, gerai iš visų pusių matomoje eilėje. Nenorėjau įsitaisyti pirmosiose gretose, bet, kita vertus, geriau girdėsiu, ką šneka trys teisėjai, patogiai prisišlieję prie plataus stalo, užrioglinto ant specialios pakylos palei langą. Akustika čia – nors verk. Kiekvienas žodis pakyla aukštai į palubes, išskysta erdvėse, todėl kartais sunku susigaudyti, ką omenyje turėjo, sakykim, mūsų didvyriai arba mūsų skriaudėjų advokatai. Nė neįsivaizduoju, kokias nuotrupas nugirsta galinius suolus užtūpę.  

Pirmuosius liudininkus išklausiau atidžiai. Rūpėjo iš pirmųjų lūpų išgirsti, kaip anuomet Lietuvoje siautėję omoninkai. Bet ilgainiui istorijos kartojosi: suguldė ant žemės, trankė „kalašnikovų“ buožėmis, spardė kerziniais batais į galvą, sudraskė lietuvišką trispalvę, padegė statybininkų „vagonėlį“, grasino iššaudysią, jei dar sykį sugrįšim, net keletą šūvių paleidę į orą… Patiems liudytojams ir, tikėtina, prokurorams, teisėjams – svarbus kiekvienas niuansas. Mums, klausytojams, – nuobodu. Tas pats – per tą patį. Be to, kiekvienas liudytojas tarsi mėgavosi porindamas, kaip žiauriai buvo kankintas. Tikriausiai ne vien aš jutau, kaip nukentėjusieji tirština spalvas, norėdami pasirodyti esą kuo didesni kankiniai. Falšo gaidelių būta. Kas gi dabar, po tiekos metų, patikslins, kad būta ne penkių, o tik vieno spyrio.

omon_foto
OMONo ženklai

Kai pasidalint turimomis žinomis iškvietė ketvirtąjį ar penktąjį, sudomino nauja tema. Mano supratimu, svarbi. Liudytojas piktinosi, jog Lietuvoje ir šiandien dar lyg niekur nieko slampinėja daug nesuimtų omonininkų. Jų kažin kodėl niekas negaudo, neareštuoja.

Po šio pareiškimo teisėja, žinoma, buvo priversta paklausti, ar šitaip tvirtinantis vyriškis galįs nurodyti bent vieną konkretų atvejį. Maniau, kad liudytojas myks tikslių pavardžių, adresų pateikti negalįs. Tačiau jis nelauktai, tarsi tarp kitko, tarstelėjo, kad buvę omoninkai turėję įžūlumo atsibaladoti net čionai, teismo salėn.

Įsivyravo mirtina tyla. Teisėjos veiksmus buvo lengva prognozuoti. Juoda mantija apsigobusi moteris pasiteiravo, ar jis matąs čia bent vieną žmogų, kuris anuomet priklausęs sovietiniam OMONui, kuris mušęs Lietuvos valstybės sienas saugojusius pasieniečius bei muitininkus? Spėjau, kad liudytojas vis dar blefuoja. Nieko konkretaus neišspaus. Kvaila manyti, jog Lietuvoje belikę smogikų. Visi alei vieno bus išnešę kudašių iš Lietuvos. Jei koks užsiliko, tai pakeitęs pavardę ir tikrai neturėtų drąsos vogčiomis atkibilčiuoti į teismą. Kam rizikuoti? Kam erzinti likimą? Kad kas nors netyčia atpažintų?

Bet liudytojas netikėtai ištarė žodį „taip“. Paskelbė aiškiai, garsiai, užtikrintai. Tada teisėjai nieko nebeliko, kaip tik paprašyt nurodyti salėje patogiai įsitaisiusį omonininką. Liudytojas ranka mostelėjo mano pusėn. Ranką iškėlęs laikė ilgokai, kad visi įsidėmėtų. Tarsi mėgavosi savo mostelėjimu. Puikiai suprato, kad dabar visų akys pakrypusios jo pusėn, kad jo atidžiai klausosi net tie, kurie iki tol akis įbedę į kompiuterius užsiėmė savais darbais.

  • Štai jis, – išdidžiai pareiškė.

Salėje – dar mirtinesnė tyla. Nustebusi teisėjų kolegijos pirmininkė liepė man atsistoti ir prisistatyti. Apstulbęs, šokiruotas lėtai pakilau iš vietos ir išvardinau, kas, man atrodė esant svarbu: niekad jokioms sovietinėms struktūroms nepriklausiau, tuomet, kai pasienyje su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi siautėjo omoninkai, studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką ir bendradarbavau su „Literatūros ir meno“ redakcija… Tai galėtų paliudyti tūkstančiai dėstytojų, kolegų, kaimynų… Jei ir turiu nuodėmių, tai tik dėl to, kad kadaise priklausiau spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijoms. Dar prisipažinau, jog tekę šauktiniu tarnauti okupacinėje sovietų armijoje, tik du metus atpyliau ne specialiuose daliniuose, o statybos batalione…

Išguldęs savąją versiją, likau stovėti kaip įbestas. Negaliu sakyti, jog išsigandau. Tai, ką tvirtino įžūlusis liudytojas, buvo melas nuo pradžios iki pabaigos. Suėmimo nė trupučiuko nesibaiminau. Net jei ir uždėtų antrankius, apgaulė netrukus paaiškėtų, ir lietuviškoji Temidė po dienos kitos būtų priversta paleisti, atsiprašyti. Gal tokia reklama net nekenktų. Tik pamanyk: neteisingai apkaltintas žurnalistas praleido parą areštinėje. Kodėl gi tokių straipsnių negalėtų pasirodyti mūsų spaudoje? Išgarsėčiau. Šoktelėtų mano internetinio portalo tiražas. Bet vis tik buvo šlykštu visu ūgiu išsitiesus teismo salėje susirinkusiems aiškinti, kad aš – iš tų, kurie nuo pat pirmųjų Atgimimo sekundžių palaikė nepriklausomybės kursą, visąlaik nuoširdžiai pergyveno dėl pasienio punktuose mušamų vyrų, gūdžią sausio 13-osios naktį nesislapstė namuose.

Trys teisėjai keletą minučių tarpusavyje tarėsi, kaip elgtis. Remiantis taisyklėmis, jie turėjo paimt iš manęs dokumentus, kad įsitikintų, ar nemeluoju. Paskui, jei liktų įtarimų, privalėjo rengti specialų posėdį, ką daryti – suimti, skirti namų areštą ar paleisti pasirašius pasižadėjimą niekur neišvykti.

Lietuvos valstybės siena. Slaptai.lt nuotr.

Bet teismo kolegijos pirmininkė, regis, iš karto perprato man mestų kaltinimų absurdiškumą ir paprašė sėstis. Nereikalavo parodyti nei dokumentų, nei nurodė po teismo posėdžio prieiti prie sekretorės.

Pasibaigus teismo posėdžiui apipuolė kolegos, prašydami komentarų. Filmavo, fotografavo.

Vyro, kuris mane pakrikštijo omonininku, pavardės neįsiminiau. Specialiai nesidomėjau. Man buvo aišku, kas atsitikę. Prieš prasidėjus Vilniaus omonininkų bylai, trejetą metų kantriai stebėjau Medininkų žudynėse neva dalyvavusio Rygos OMON milicininko teismą. Tris metus varsčiau teismo duris. Išklausiau dešimtis teismo posėdžių. Praleidau gal keletą nereikšmingų posėdžių. Visuose kituose – nuo skambučio iki skambučio. Ir nors tą rygietį Lietuva pasmerkė kalėti iki gyvos galvos, pripažindama dalyvavus žudant mūsų vyrus Medininkų punkte, susidariau priešingą nuomonę. Medininkų žudynių niekas neneigia. Tikrai ten nepriklausomybės pradžioje ciniškai iššaudyti mūsų pareigūnai. Bet įrodymų, jog būtent tas Latvijos omoninkas ten švaistęsis ginklu, – neišgirdau nė vieno. Kaip teismuose dažnai sakoma, nei tiesioginio, nei šalutinio.

Mano misija buvo tokia: ką išgirsdavau viešame teismo posėdyje, kitą dieną smulkiai aprašydavau savo portale. Prokurorų ir teisėjų broką demaskuojančios publikacijos daug kam Lietuvoje nepatikusios. Kuo daugiau tų posėdžių, tuo daugiau abejonių, kad Latvijoje iki suėmimo gyvenęs OMON eilinis milicininkas būtų nusidėjęs būtent Medininkuose. Tiesa, aš, norėdamas apsidrausti, niekur niekad nesu rašęs, kad iš Latvijos į Lietuvą pargabento vyriškio rankos – švarios. Aš tik tvirtinęs, jog įrodymų, patvirtinančių jo kaltę Medininkų įvykiuose, baudžiamojoje byloje nėra. Gal kada nors atsiras. Bet dabar – nėra. Todėl, kad ir kaip apmaudu, venintelė padori padorios visuomenės reakcija – paleiskime į laisvę.

O kaip pasielgėme? Karštligiškai griebdamiesi gelbėjimosi rato, tai yra beieškodami dar gyvų, mums pasiekiamų smogikų, kadaise siautėjusių Lietuvos pasieniuose, prokurorai prisiminė, kad Latvijoje iki šiol ramiai begyvenantis vienas Rygos omonininkas, jau atsėdėjęs Latvijos kalėjimuose už savo latviškas nuodėmes. Jį susirado, parsigabeno į Lietuvą ir suvertė visus atpirkimo ožius. Atidžiai stebint teisėjus buvo akivaizdu, kaip jie neriasi iš kalilio įtikdami prokurorams, kaip menkina iškalbingus advokatų pastebėjimus, prie bylos medžiagos neprideda teisiamąjam palankių faktų.

Toji byla neturėjo būti rengiama vien dėl įsigalėjusių senaties terminų. Kelis dešimtmečius ji dūlėjo mūsų prokuratūros stalčiuose. Bet štai profesorius puolęs kelti triukšmą, kodėl žudikai iki šiol neįvardinti ir nenuteisti. Suprantamas apmaudas. Lietuva atrodytų kvaila, bejėgė, ištižusi, jei nebūtų ištyrusi visų rezonansinių išpuolių bei žudynių. Bet jei vadinamės teisine valstybe, tai ir elkimės teisiškai. O dabar?

Ypač pritemtai pasirodė prokurorų pastangos paversti šias žudynes karo nusikaltimu ar nusikaltimu žmoniškumui. Jei keliolikos valstybės pareigūnų nužudymas – karo nusikaltimas, tai kaip tada vadintini gyvenamųjų namų sprogdinimai, masiniai civilių gyventojų sušaudymai, kai žūsta šimtai, kai gyvybių netenka tūkstančiai? Akivaizdu, kad šis kaltinimas pritaikytas tik tam, kad būtų galima nekreipt dėmesio į senų seniausiai įsigalėjusius senaties terminus. Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui – senaties terminų neprikergsi.

Žodžiu, mano išvados daug ką erzinusios. Tie primityvieji patrotai, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris kadaise pavadinęs „patriotais idiotais“, nėrėsi iš kailio, siusdami dėl slaptai.lt publikacijų. Jie nuoširdžiai norėję, kad kuo žiauriau būtų nuskalpuotas buvęs latvių sovietinio OMONo atstovas, bet čia atsirado žurnalistas, kuris drįsta įrodinėti, jog nėra nė vieno įrodymo. Ir vardina akis badančius neatitikimus. „Skandalas Medininkų žudynių byloje: prarasta itin svarbi vaizdajuostė“, „Medininkų bylos klystkeliais“, „Lietuviški ir latviški skirtumai tiriant rezonansines bylas“, „Kokio liudytojo parodymais labiausiai nepasitikima Medininkų žudynių byloje?“, „Kai ieško kaltės už išpirktas nuodėmes Latvijoje“, „Medininkų bylos keistenybės“, „Medininkų žudynių byloje jau ieškoma „specialaus konteksto“, – štai tokių straipsnių per trejetą metų prikepiau daugiau nei pusę šimto.

Ir svarbiausia, man neprikiši, kad pilstau iš tuščio į kiaurą. Skirtingai nei primityvieji, vaikščiojau į visus teismo posėdžius, viską mačiau savo akimis. O jie – vengė net trumpam kyštelėti galvą. Gausiai sugužėdavo tik tuomet, kai skelbdavo nuosprendį. Taip jiems ir išdėjau į akis, kai pertraukos metu puolė į atlapus, kam aš ginąs tą menkystą: kuo toliau, tuo labiau man gaila teisiamojo, o jo likimą sprendžiančių teisėjų ir prokurorų pusėn net pasižiūrėti nenoriu.

Tada buvo paskleistas gandas, girdi, mane papirkusi Rusijos žvalgyba. Kam man kitaip būtų reikėję vaikščioti į keletą metų besitęsiančius teismus ir viską smulkiai fiksuoti? Vienintelis paaiškinimas – dideli pinigai. Iš šono galbūt taip ir atrodę. Bet tik tiems, kurie nieko nenutuokia apie žiniasklaidą. Kiekvienas leidinys, didelis ar mažas, privaląs imtis bent vienos kitų žiniaksklaidos priemonių nenagrinėjamos temos. Kiekvienas dėl skaitlingo tiražo kovojantis redaktorius privaląs turėti savąjį arkliuką. Aš griebiausi Medininkų žudynių bylos būtent dėl to, kad apie ją, po galais, niekas kitas nerašė. Iš pradžių pabandžiau tik apsiuostyti. Apsidairiau, įsiklausiau. Tapo aišku, kad čia kažkas – negražaus, nešvaraus. Tuo metu Lietuvoje nebuvo jokių kitų garsesnių, įdomesnių bylų, taigi pasiraitojau rankoves.

Maniškiai straipsniai sulaukdavo labai daug skaitytotojų. Visiems rūpėjo, kas gi dedasi ten, šiapus teismo sienų. Apsimetė, kad neskaito, bet iš tiesų oi kaip skaitė. Tai liudijo lankytojus vos spėjantis fiksuoti skaitliukas. Portalo tiražas iškart šoktelėjęs. O videointerviu, kurį nufilmavau Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kalbindamas sulysusį, nuo pergyvenimų papilkėjusiu veidu omonininką, sumušė populiarumo rekordus.

Beje, jei jau prakalbome apie Rusijos žvalgybą ar Rusijos ambasados darbuotojus, tai Rusija šioje byloje elgėsi keistai. Jai lyg tiko, kad štai tuoj tuoj visiems laikams tarp kalėjimo sienų bus palaidotas OMON pareigūnas iš Rygos. Ji nežengė nė vieno žingsnio jį ginant.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Pliurpalai, jog slapta susidraugavau su Rusijos ambasada, – neprilipo. Kitų priemonių mane nutildyti primityvieji neturėję. Tad, matyt, pabandė atkeršyti Vilniaus OMONo siautėjimus nagrinėjusioje byloje. Tikėjosi, matyt, kad išsigąsiu, palūšiu. Vylėsi, jog suprasiu esąs labai rimtai perspėtas prikąsti savo ilgą liežuvį.

XXX

Visuomet, kai tenka žingsniuoti pro buvusį Lukiškių kalėjimą, apima keistas, su baime sumišęs jausmas. Norom nenorom sugrįžtu atgalios, kai teisme buvo narpliojama Medininkų skerdynių byla. Man gaila žuvusiųjų Medininkų poste vyrų, jų artimųjų. Bet man gaila ir to omonininko, nors jis man nei simpatiškas, nei draugas, nei brolis, nes tais lemtingaisiais mano valstybei metais stovėjo kitoje barikadų pusėje. Karts nuo karto pagaunu save, kad jį prisimenu kur kas dažniau, nei mūsų vyrus, teisme smulkiai pasakojusius, kokie skaudūs buvo sovietinių milicininkų smūgiai.

Tais lemtingais 1990-aisiais, kai Lietuvą terorizavo ginkluoti banditai iš OMON, nebūčiau nė pagalvojęs, kad po kelių dešimtmečių gailėsiuosi Lietuvos kalėjimuose kalinčio ypatingosios paskirties milicijos būrio kario iš Rygos.

Štai kaip kartais nutinka.

2020.11.11

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.