Lietuvos Krašto Apsaugos Ministrei Rasai Juknevičienei, Lietuvos Respublikos Seimui, LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Jūsų iniciatyva pokario metų (1944-1953) Lietuvos Partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas (buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas) dabartinės Lietuvos vyriausybės vardu 2011 metais buvo paskelbtas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Šį viešą Jūsų pareiškimą su dideliu džiaugsmu ir pagarba sveikino visa Lietuva.
Dabar atėjo eilė atsiprašyti ir atitaisyti šią ilgaamžę skriaudą ir neteisybę buvusiam Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui ir oficialiai dar šiais metais rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę, paskelbti Jį Lietuvos Karaliumi.
Šis karališkasis titulas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui buvo suteiktas daugiau kaip prieš 700 metų Romos popiežiaus pagal visus tuo metu Europoje galiojančius įstatymus.
Lietuvos karaliaus titulą patvirtinanti Popiežiaus bulė kartu su Romoje nukaldinta karūna buvo iškilmingai įteikta Vytauto į Romą atsiųstai delegacijai, kuri visas šias regalijas turėjo atvežti į Lietuvą Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui karūnuoti.
Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, kurią pasirinko pats Vytautas, buvo 1430 metų Žolinės diena. Į Vytauto karūnavimo šventę buvo susirinkusi gausybė svečių ir giminių: Maskvos Didysis kunigaikštis su žmona ir Vytauto 15-mečiu anūku Vasilijumi II, Tverės, Riazanės, Naugarduko, Pskovo kunigaikščiai, Bizantijos ir Didžiosios Ordos pasiuntiniai bei daugelis kitų svečių.
Tačiau karūna su visais ją lydimaisiais raštais Lietuvos nepasiekė, nes Saksonijos-Prūsijos pasienyje lenkai keletą dienų anksčiau ją pagrobė. Vytautui buvo siūloma nukaldinti karūną Lietuvoje ir karūnuoti jį Lietuvos karaliumi. Vytautas šios karūnos atsisakė, o 1430 m. spalio 27 dieną mirė.
Gerbiamoji Ministre! Lietuvių tautai būtų labai džiugu, kad Jūs imtumėtės iniciatyvos buvusį Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą pripažinti Lietuvos karaliumi. Manytume, kad šiam tikslui pasiekti Jūs su iniciatyva turėtumėte kreiptis į Lietuvos Seimą galutiniam pritarimui gauti.
Mes ir visa Lietuva tikime, kad šis sprendimas būtų šimtu procentų teigiamas.
Dėl karūnavimo vietos reikėtų tartis su Lietuvos istorikais (ši vieta galėtų būti ir esantis Vytauto Didžiojo paminklas Kaune, Laisvės alėjoje).
Reikiamais karūnavimo raštais turėtų pasirūpinti :Lietuvos atstovybė Vatikane.
Vytautas Didysis nusipelno būti karūnuojamas Lietuvos karaliumi vien dėl Jo taikytos puikios karinės taktikos, kurios dėka kariuomenė laimėjo pergalę Žalgirio mūšyje. Jeigu ne Vytauto pergalė tame mūšyje, Lietuvos vardas jau seniai būtų išnykęs Europos žemėlapyje, o Lietuvos žemes būtų išsidalinę kryžiuočių ordinas, Rusijos kunigaikščiai ir Lenkija… Lietuvą būtų ištikęs Prūsijos likimas, o mes jau būtume nesulaukę nei Vasario 16-sios, nei Sąjūdžio laikų: mūsų tiesiog seniai nebūtų buvę…
Todėl šiandien, ypač mūsų valstybės sunkmečio metu, kai joje klesti visuotinė destrukcija, moralinė degradacija, teisinis nihilizmas ir korupcija, masinė emigracija ir baigiantis išnykti lietuviškas tautinis patriotizmas, ypač tarp jaunimo, Lietuvos Valstybė atsidūrė tragiškoje padėtyje.
Manytume, kad Vytauto Didžiojo karūnavimas Lietuvos Karaliumi būtų didelis stimulas Lietuvai atgimti, jai susivienyti ir išlikti, o mums džiaugsmingai atšvęsti šią ilgai lauktą istorinę šventę.
Apie pareiškimo autorių Česlovą Kunevičių.
Česlovas Kunevičius 1953 metais su pagyrimu (cum laudo) baigė Vilniaus Valstybinio Universiteto medicinos fakultetą ir įstojo į Vilniaus Medicinos fakulteto stacionarinę chirurginę aspirantūrą, kurią baigė 1956 metais. Po to septynerius metus dirbo asistentu ir dėstytoju Medicinos fakulteto Anatomijos katedroje. 1973 metais buvo išrinktas Vilniaus chirurgų draugijos (V.CH.D.) atsakingu sekretoriumi. 1975 metais atkūrė nuo 1954 metų neveikiančią (1805 metais įkurtą) Vilniaus Medicinos draugiją (VMD) ir tapo jos atsakinguoju sekretoriumi.
1975 metais suorganizavo V.CH.D. 30 metų jubiliejinį posėdį ir sukūrė šio posėdžio įgarsintą kino filmą. 1976 metais Vilniaus Antakalnio Universitetinėje klinikoje įkūrė V.CH.D ir VMD muziejų (architektas F.Samukas), 1980 metais suorganizavo VMD 175 metų Jubiliejinį posėdį, kuriame parskaitė pranešimą apie VMD veiklą 1945-1980 metais. Su dailininkais P.Repšiu, A.Každailiu ir R.Sakalausku sukūrė ir išleido 6 proginius veikusių draugijų veiklą atspindinčius medalius ir diplomus. Paruošta ir išleista knyga (straipsnių rinkimys) apie Vilniaus Medicinos Draugijos veiklą 1945-1975 metais. Vilniaus Chirurgų ir Vilniaus Medicinos draugijose perskaityti 35 straipsniai.
Tėvas Petras buvo kovų už Lietuvos laisvę 1918 metais savanoris. Motinos tėvas – Aleksandras Baliukonis – XIX amžiaus knygnešys, kaimo daraktorius. Jaunesnis brolis kunigas Lionginas Kunevičius tarybiniais metais redagavo ir leido (1975-1988) pogrindžio leidinį “Aušra”, J.Basanavičiaus “Aušros” tęsinį, kurio 7 tomai išleisit Čikagoje ir šiuo metu juos galima paskaityti M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.
Laikraštis „XXI amžius”
2012.02.19
