Šių metų kovo 23 d. 14.30 val. Signatarų namuose Vilniuje prasidėjo Lietuvoje mažai žinomo Punske pasirodžiusio tęstinio mokslinio leidinio Terra Jatwezenorum trečio tomo sutiktuvės.
Nors apie renginį skelbta buvo ir viešojoje erdvėje bei kvietimus platino aktyvas privačiais kanalais, žmonių prisirinko santūriai.
Ir tai suprantama – kas mažai žinoma, tai mažai ir dėmesio patraukia. Bet vis tik renginys įvyko, ir dalyvavusiems sukėlė gražių jausmų. O susirinko būrys tikrų savo krašto ir jo gilios praeities gerbėjų.
Sutiktuvėse dalyvavo metraščio redaktoriai, sudarytojai bei leidėjai, taip pat: Mykolas Karčiauskas (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius), Meilutė Peikštinienė (Signatarų namų direktorė), Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė (Seimo narė, autorė), Akademikas Romualdas Grigas, save laikantis jotvingių palikuoniu, daugelis tomo autorių.
Pamąstymų popietę atidarė Signatarų namų direktorė. Renginiui vadovavo Jotvos krašto kilnusis bičiulis Mykolas Karčiauskas. Trumpai paaiškino klausytojams, kas toji Jotva, kur jos geografinės ribos ir koks jotvingių likimas. Priminė, kad iš to krašto yra kilęs Lietuvoje žinomas poetas ir rašytojas Albinas Žukauskas, save vadinęs Bubelioku, nes kilęs iš Seinų krašto, Bubelių kaimo. Supažindino su redakcijos užsibrėžtais ambicingais tikslais..
Straipsnio autorė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė trumpai pristatė neįprasto Dzūkijos kunigo Zigmo Neciunsko asmenybę. Rašydama apybraižą daugiausia rėmėsi savo tėvo Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimais. Kun. Z.Neciunskas klebonavo atkampioje Nedzingės parapijoje. Klebonija veikiai tapo partizanų susitikimo ir ryšių centru, o į kunigą kovotojai kreipdavęsi moterišku slapyvardžiu Eliutė. Kadangi ten gausiai rinkdavosi žmonės, patraukė tai ir MGB organų dėmesį. Partizanai sumanė triuką ir pasiuntė kunigui grasinimą už prosovietinę veiklą. Tas lapelis pakliuvo ir į saugumo organų rankas. Tai kuriam laikui kleboną apsaugojo. Tačiau, kaip ir visur, melas turi trumpas kojas. Uolūs “tarnai” kunigą iššnipinėjo ir 1946 m. suėmę nuteisė bei ištrėmė į Sibirą, iš kur grįžo jau silpnos sveikatos; gyvenimą baigė tyloje prieš 36-erius metus.
Metraščio redaktorius Sigitas Birgelis priminė istorijos reikšmę mūsų gyvenime bei nusakė pagrindines idėjas, kurių šiuo leidiniu siekiama.
Redaktoriaus pavaduotojas Juozas Sigitas Paransevičius pabandė apžvelgti trečio tomo autorių pateiktus straipsnius, kuriuose kalbama apie senąją Jotvos istoriją ar jos priešaušrį, pateikiamos lingvistinės įžvalgos bei gausybė straipsnių apie istorinės Jotvos palikuonių darbus ir žygdarbius. Tarp autorių įvairovės rasime Lietuvos mokslo vardą turinčių autorių, kaip antai akademikas dr. Zigmas Zinkevičius, Seimo narys Algirdas Patackas ir kiti, rasime tituluotų Lenkijos mokslininkų, turime net kalbininką italą, yra čia ir mažiau ką sakančių vardų, kurie pateikia ne mažiau įdomios medžiagos rimtam skaitytojui, nes visi jie kalba apie tą temą, kurią išmano ir kuriai turi surinkę objektyvios medžiagos.
Aistringai sueigoje kalbėjo akademikas Romualdas Grigas, stengdamasis pažvelgti į istorijos vingius ir tuos kelius, kuriais lemta buvo eiti visoms baltų gentims, iš kurių vienos atsispyrė išbandymams, kitos bangų sūkuriuose žuvo.
Prisistatė ir žmogus, kuriam atrodo, kad jis esąs tikrų jotvingių palikuonis, nors moksliškai pagrįsti to ir negeba.
Punsko Aušros leidyklos direktorius Romas Vitkauskas priminė apie Albino Žukausko Bubeliuose išlikusią tėviškę, ten pastatytą paminklinį akmenį, kuris piktadarių buvo apdergtas lenkų nacionalinėmis spalvomis. Kai žmonėms pasidaro netvarka galvose, neprotingi darosi ir jų veiksmai, kad, pagal Jotvos krašte išlikusių žmonių pasakos – nei Dievui, nei žmonėms parodyti netinka. Bet faktas įvyko, ir dėl to krašto istorija darosi, tegu ir grubiai, bet spalvingesnė.
Popietę papuošė minėtoji saviveiklinės teatrinės trupės inscenizacija, pagrįsta Albino Žukausko kūryba. Artistai ne tiktai pateikė žvilgsnį pro bubelioko langą, bet atsivežė ir autentišką to krašto iš senos pirkios išimtą muziejine vertybe tapusį langą.
Nuotraukoje: Algis Uzdila – Terra Jatwezenorum lingvistinių įžvalgų autorius.
2012.03.29
Rimantas Matulis. Noriu pridurti vieną pastabą: jotvingių „j” atsirado iš „g”. Jotvingiai lotyniškai Getvesia. t. y. „getų šalis”, o iš getų yra kilę visi indoeuropiečiai: getai, gotai, gudai, gitonai, gitai, hetai, hetitai, chetai (iš kurių Biblijos Abraonas pirko žemę Kanaano krašte), chitim (kurie buvo nukariavę Izraelį keli šimtmečiai prieš Kristų), gudonai (aprašė Račkus Amerikoje), samogitai (mūsų žemaičiai – žemieji getai) ir t. t. Mūsų mokslininkai iki to neprisikapstė, nes ir ne labai nori prisikapstyti. Net jutai, V a. atsikėlę į Britaniją iš Jutlandijos, yra tie patys getai. Gaila, kad nebuvau jūsų susitikime. Sėkmės.