Neretai kalbant apie Lietuvos valstybės veikėjų veiklą nacių okupacijos metais jie apibūdinami epitetu „kolaborantai”. Girdi, jei jie ir neprisidėjo prie Holokausto, tai mažų mažiausiai kolaboravo su naciais, o tai – nenuplaunama dėmė jų biografijoje, ir todėl jie negali būti viešai pagerbiami.
Iš Lietuvių kalbos žodyno:
Kolaborantas – (pranc. collaborationniste < lot. collaboro – bendradarbiauju; terminas pradėtas vartoti Prancūzijoje, vėliau Belgijoje, Olandijoje) – išdavikas; asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.
Bendradarbiavimas – tai bendras darbas kokiam nors tikslui pasiekti.
Ryškūs nebendradarbiavimo su naciais pavyzdžiai – Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Abu juos naciai rado Laikinosios Vyriausybės (ne nacių) paskirtus į pareigas. Ir nei vienas, nei kitas nebendradarbiavo su naciais taip, kaip suprantamas bendradarbiavimas.
Yra kitas, lietuviškas, žodis – „prisitaikymas”. Prisitaikė prie aplinkybių, bet nesusitaikė su jomis. Būtent todėl naciai K.Škirpai Berlyne paskyrė namų areštą, o karui baigiantis suėmė ir išsiuntė į politinių internuotųjų stovyklą. O J. Noreiką jie patalpino Štuthofo konclageryje.
Mano akimis žiūrint, žmogaus įvardinimas kolaborantu, jei jis toks nebuvo, – įžeidimas ir šmeižtas.
Dar neišsiaiškinau, ar prokuratūra privalo savo iniciatyva ginti viešąjį interesą, kai šmeižiamas ir įžeidinėjamas nebegalintis pats apsiginti Lietuvos valstybės veikėjas. Bet gal kas nors, perskaitęs šias eilutes, išmano mirusiųjų šmeižto ir įžeidimo bylas?
2019.08.18; 15:09
