Š.m. liepos 30 d. prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“ po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės ir mero sprendimai pašalinti pagarbos ženklus kai kuriems asmenims supriešino visuomenę.
Valstybės vadovas sakė, kad šiuo metu veikianti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka reikalingą darbą, bet jos vienos „konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka“, todėl į diskusijas būtina įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų, kurie suformuotų nacionalinės atminties politikos principus ir jų reglamentą. „Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina“, – pranešime cituojamas G. Nausėda.
Pasak jo, reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo. Prie diskusijų, kaip vertinti įvairias asmenybes ir jų įamžinimą, jis kviečia prisidėti daugiau istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. „Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires“, – sakoma pranešime. Nurodoma, kad Prezidentas tai siūlo norėdamas, kad problema „būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių“.
Prezidentūra teigia esanti pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.
Ir anksčiau Prezidentas yra sakęs, kad ne politikai turi spręsti, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina.
Užvakar Ariogaloje Lietuvos buvusius politinius kalinius, tremtinius, vieną kitą išlikusį gyvą buvusį partizaną aplankęs Prezidentas, paklaustas, kas turėtų priimti sprendimus, paminėjo Komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir prie prezidentūros veiksiantį Kultūros forumą, kurį planuojama įsteigti artimiausiu metu.
https://madeinvilnius.lt/naujienos/g-nauseda-ragina-laikinai-stabdyti-istorines-atminties-trynima/
Tai kas gi yra ta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau Komisija)?
Tarp dvidešimties pasirašiusiųjų š.m. balandžio 8 d. raštą prezidentei Daliai Grybauskaitei ir ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui dėl pasiryžimo atsistatydinti in corpore, jei Vyriausybė įgyvendins savo planus Komisijos sekretoriatą ir jo funkcijas pavesti Vyriausybės Kanceliarijai, – tik septyni Lietuvos piliečiai:
Emanuelis Zingeris, Komisijos pirmininkas, prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arvydas Anušauskas, Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arūnas Bubnys, LGGRTC, dr. Algirdas Jakubčionis, Vilniaus Universitetas, prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, dr. Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos institutas.
Tarp užsieniečių – penki iš JAV, atstovaujantys daugiausiai JAV žydus, ir du iš Izraelio.
Kaip matome, Komisijai vadovauja žinomas Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris, o Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisei vadovauja ne mažiau žinomas politikas Arvydas Anušauskas.
Bet juk tai būtent tas politinis momentas, kurio visai teisingai kratosi Prezidentas, bet kurio, matyt, jo nauji patarėjai dar fiziškai nespėjo pastebėti.
Komisijos daugumą sudaro net ne Lietuvos piliečiai, nežinantys mūsų įstatymų subtilybių.
Todėl, matyt, ir iškilo netiesioginis Komisijos konfliktas su Vilniaus apygardos administraciniu teismu dėl, faktiškai, Jono Noreikos – Generolo Vėtros visiško išteisinimo kolaboravimo su naciais klausimu.
Štai kaip skamba Komisijos š.m. balandžio 10 d. pareiškimo, susijusio su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, įvadinė dalis (mano laisvas vertimas iš anglų k.):
„Atsakymas į Genocido centro pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai“
Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė. Atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) teiginius, bylinėjantis su Grantu Gochinu, ir po 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Komisijos pirmininkas, taip pat, kaip ir poskyrio komisijos nariai, mano, kad mūsų pareiga pakartoti ankstesnius protestus prieš tokius paminėjimus bandant sumažinti Šiaulių apskrities viršininko bendradarbiavimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį“.
Toliau Komisijos pareiškime, kurį pasirašė Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir dar 10 Komisijos narių (dr. Arvydo Anušausko sąraše nėra), dėstomi Komisijos motyvai, kodėl ji nepatenkinta ir LGGRTC teismui pateikta medžiaga, ir paties teismo sprendimu.
Perskaičius Komisijos priekaištus dėl LGGRTC aiškinamojo rašto ir išlenda daugumos jos narių ekspertinio pasiruošimo stoka, visų pirma, suvokimo, kad Lietuvos Respublikoje ir gyviems ir mirusiems galioja nekaltumo prezumpcija ir kad bet kokios abejonės dėl jų kaltės įrodymų patikimumo veikia įtariamojo naudai, o mirusiojo, žuvusiojo, nužudyto atveju jos net negali mesti ant jo šešėlio, nes šie jau neturi galimybės pasiteisinti.
Tokių dalykų Komisija nesupranta arba nenori suprasti.
Kaip žinia, Vilniaus apygardos administracinis teismas š.m. kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G.A.Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J.Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
Šis pavyzdys dar kartą įrodo, kad Komisija nėra ta institucija, kuri sugeba teisiškai, pagal Lietuvos teisę, kuri atitinka Europos Sąjungos teisę, objektyviai vertinti faktus apie žydų ir lietuvių genocidą ekspertiniame lygyje.
Be to, Komisija pagal savo pavadinimą (nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti), mano nuomone, yra akivaizdžiai šališka. Kur sovietinio režimo veikėjų Petro Raslano, Nachmano Dušanskio, Kaniūkų tragedijos kaltininkų oficialūs Komisijos įvertinimai? Kokie jie bebūtų. O gal aš tokių nepastebėjau?
Gerai, kad Komisija egzistuoja ir turi galimybę, kaip juridinis asmuo, ne tik pareikšti savo nuomonę žydų ir lietuvių genocido klausimais Lietuvos ir pasaulio visuomenei, bet ir teisę kreiptis į teismą, jei, jos nuomone, LGGRTC ekspertai pateikia klaidingus vertinimus, galinčius įtakoti Lietuvos Respublikoje priimamus sprendimus Holokausto tema. Aš – už tai, kad Komisija egzistuotų.
Nesuprantama tik, kodėl aukščiau minėtoje teisminėje istorijoje teismui pateiktą LGGRTC aiškinamąjį raštą apskundė teismui ne Komisija, o privatus asmuo.
Tokių, kaip Kazio Škirpos ar Jono Noreikos, „bylų“ vargu ar bus daug ateityje. Bent kiek žinomesnės Lietuvos asmenybės, nors ir prisidėjusios prie bandymų atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš karto po jos praradimo, bet susitepusios Holokausto istorijoje, jau įvertintos neigiamai be jokių teismų. Ir tai, iš dalies, ir Komisijos nuopelnas.
Prezidentui, kaip jau minėjau, pirmą kartą (gal aš klystu?) po Nepriklausomybės atkūrimo iškilus teisminiam ginčui dėl įžymaus asmens susitepimo ar nesusitepimo Holokausto istorijoje, teko ieškoti išeities iš susidariusios padėties nacionalinės atminties politikos principų ir jų reglamento, kuriuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties suformavimo. Pasak jo, tokiu reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.
Sudėtingas tai teisės aktų pakeitimo prasme uždavinys, turint omeny visą Lietuvos istoriją, bet bent jau lietuvių ir žydų genocido klausimais lemiamas žodis tokiame reglamente neabejotinai turėtų priklausyti LGGRTC.
Tai – kol kas vienintelė suvereni, nuo užsienio įtakų nepriklausanti nepolitinė Lietuvos Respublikos ekspertų įstaiga savo srityje. Kol kas tik ji viena įgali pateikti objektyvią informaciją teismams genocido ir rezistencijos reikaluose. Istorikų, kitų asmenų bei visuomeninių organizacijų iš šalies dalyvavimas tokiuose reikaluose su patariamuoju balsu – gerai, bet jie – ne ekspertai.
2019.08.05; 08:30
