Šiandieniniai Kazio Škirpos šmeižikai pripaišo jam ne jo asmeniškai II Pasaulinio karo metu išsakytą mintį, esą reikia varyti žydus lauk iš Lietuvos, ir reikalauja pervadinti jo vardo alėją Gedimino kalno papėdėje.
Esą pasiūlymas išvaryti žydus galėjo būti Holokausto Lietuvoje priežastimi. Nors žydų jis lauk neišvarė, dar daugiau, gyvenimą jis baigė JAV, gyvendamas ten su jais santarvėje. Kiekvienu atveju JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, nesikreipė į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus.
Bet net jei Lietuvos Respublikos pareigūnai, įsikarščiavę po žydų-bolševikų siautėjimo okupuotoje Lietuvoje, Rainių tragedijos, pirmųjų trėmimų, ką nors ir pasakė (ne padarė) prieš žydus, tai negali būti pagrindu nubraukti jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą. Tada buvo II Pasaulinis karas tarp dviejų žiaurių nežmoniškų totalitarinių režimų, tik ką buvusių draugais, ir sprendėsi Lietuvos su visais jos gyventojais likimas.
Didžiai abejoju, ar dauguma žydų turi priekaištų tokiems lietuviams, kaip Kazys Škirpa (kitas dalykas – žydšaudžiai, ar kitais būdais žydus dėl tautybės persekiojusieji). Lietuvoje (o ir Rusijoje) pilna inteligentiškų žydų, kurie neprotestuoja prieš žydų-putinistų (anksčiau – žydų-bolševikų) politiką tik dėl visiems suprantamų priežasčių. Užtenka Boriso Nemcovo pavyzdžio. Žydai-putinistai Rusijos valdžioje vaidina ne paskutinį vaidmenį. Tai ir ant jų sąžinės guli nušluoti nuo žemės paviršiaus čečėnų Groznas, ukrainiečių Donecko aerouostas, keleivinio lėktuvo MH17 net 283 keleivių ir 15 ekipažo narių gyvybės ir t.t. Jų rankos toli siekia ir už Rusijos ribų.
Keistas tų Kazio Škirpos šmeižikų požiūris į Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą.
Štai skaitau Panevėžio krašto portale krašto istorijai ir kultūrai pažinti:
https://paneveziokrastas.pavb.lt/skulptura/paminklas-lietuvos-didziajam-kunigaiksciui-aleksandrui/
PAMINKLAS LIETUVOS DIDŽIAJAM KUNIGAIKŠČIUI ALEKSANDRUI.
Autorius Kuzma Stanislovas, 2003 metai, granitas.
Yra ir aiškinamasis raštas:
Aleksandro 1503 09 07 donacijos aktas yra seniausias rašytinis dokumentas apie Panevėžio pradžią. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. Taip pradėjo kurtis Panevėžys. Miesto 500 metų jubiliejaus proga pastatytas paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui.
O juk šis monarchas 1495 m. išvarė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus, ir tik nuo 1503 m. jau nebedraudė jiems gyventi jų gimtosiose vietose. Galime tik įsivaizduoti, kokias kančias ir materialinius nuostolius patyrė išvaromi judėjai, dažniausiai su krūvomis vaikų, įveikdami anuometinės valstybės tolius.
Atrodytų, štai čia žydų bendruomenė (o visų pirma – Kazio Škirpos šmeižikai) turėtų pareikalauti paminklą Aleksandrui nugriauti. Bet to nedaro, suprasdama, kad paminklas – ne už nuopelnus išvarant judėjus, o už miesto įkūrimą. Kaip ir Kazio Škirpos alėja Gedimino kalno papėdėje – už rizikingą Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte. Be to, Aleksandras, kaip ir Kazys Škirpa, baigė gyvenimą santarvėje su žydais.
Pastaruoju metu jau tiek tiesos apie Kazį Škirpą pateikta žiniasklaidoje, kad jo šmeižikams liepos 24 d. dieną tiesiog nebus kur dėti akių. Bet balsuoti jie ragins. Tikėkimės, kad šį kartą balsų už Vladimiro Putino padiktuotą sprendimą neužteks. O jei užteks, įdomu bus pamatyti būsimos Vilniaus miesto Tarybos sąstatą ir jos posėdį, skirtą Kazio Škirpos alėjos klausimui.
2019.07.18; 10:45
