Jūratė Laučiūtė. Tas nuolankusis „vientisos kultūrinės erdvės“ ilgesys…


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nespėjo išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda pranešti, kad pirmojo užsienio vizito adresu pasirinkta Lenkija, kaip pasipylė daugybė komentarų, tiek pritariančių, tiek ir abejojančių ar net kritikuojantį tokį pasirinkimą. Dabar, kai ryškėja vizito rezultatai, kyla nauja komentarų banga.

Nežinau, ką skelbė Lenkijos žiniasklaida, bet štai lietuviškoji nustebino. Gal man tik pasirodė, bet įspūdis toks, kad žurnalistai ir kai kurie apžvalgininkai laukė ir tikėjosi skandalo, kurį galėjo išprovokuoti vadinamasis „Lietuvos lenkų klausimas“. Maža to, kad tikėjosi, bet ir patys kurstė galimą gaisrą ne itin taktiškomis pastabomis bei gąsdinimais, kad  Varšuvoje G.Nausėda „neišvengs“ klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį. Galima pamanyti, kad lenkai Lietuvoje sukišti į konclagerius, ir štai Lietuvos prezidentui teks „aiškintis‘.

Ką gi. Kažkas (matyt, ne tik V. Tomaševskis) gavo labai nusivilti. Skandalo nebuvo, „aiškintis“ mūsų prezidentas nė nepradėjo, tik oriai, prezidentiškai atsakė į pateiktus klausimus.

Žinoma, nevertėtų tikėtis, kad tuo „lenkų klausimas“ ir pasibaigs. Natūralu, kad jo neleis pamiršti lenkai, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Nenatūralu, kad jo nenori pamiršti ir netgi padeda eskaluoti lietuviai. Tie, kurie geba paskaityti nostalgiškus kai kurių istorikų ar politikų atsidūsėjimus, liaupsinančius Abiejų Tautų Respubliką (beje, anksčiau, sovietų laikais ji buvo vadinama paprasčiau: Žečpospolita; ką tai galėtų reikšti?), bet, regis, nesugeba analizuoti ir įvertinti buvimo tokioje „Respublikoje“ pasekmes Lietuvos valstybei bei lietuvių tautai.

Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.
Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.

Neseniai savo nuomone apie Liublino uniją ir jos rezultatus pasidalino profesorius Rimvydas Laužikas, kurio moksliniai interesai apima platų spektrą nuo bažnyčių archeologijos iki maisto ir valgymo kultūros Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: „Esu su tais, kurie Liublino uniją vertina daugiau pozityviai nei negatyviai. Ir vertinu ją per šiandieninę prizmę. Su kokiais reiškiniais man šiandien asocijuojasi Unija? /…/ Unija taip sukūrė didelę vientisą kultūrinę erdvę, kurioje ne tik visai neblogai koegzistavo skirtingos kalbos (?! – J.L.), kultūros, religijos, bet ir kūrėsi naujos tautos – baltarusiai, ukrainiečiai. Abiejų Tautų Respublika iš tikro buvo Daugelio Tautų Respublika formavusi sąlygas be galo įdomiems tarpkultūriniams mainams. Vien ko verta Daugelio Tautų Respublikos gastronominė tradicija !“

Nesiginčysiu su specialistu dėl vientisos (?-J.L.) gastronominės tradicijos, nors klaustuko atsikratyti negaliu.

Suprantu, kad šiais laikais, kai nėra nė vieno TV kanalo, kuris nors kartą per dieną netransliuotų kokios nors gastronominės laidos, o dar išlikę knygynai užversti gastronominio turinio leidiniais, aptikęs kokį nors „bendrą“ LDK gyventojų keptą/virtą gastronominį kūrinį istorikas pasijunta lyg dar vieną Nepriklausomybės Aktą suradęs. Bet kam tą tyrą kulinarinį džiaugsmą reikėjo teršti abejotinos vertės teiginiu apie „visai neblogai“ koegzistavusias skirtingas kalbas?

Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.

Kaip toje didelėje vientisoje erdvėje „koegzistavo“ latvių, baltarusių ar ukrainiečių kalbos, tepasakys jų specialistai. O štai apie lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros padėtį LDK laikais jau šnekėta daug ir įdomiai, todėl labai keista, kad profesorius kalba/rašo taip, lyg nebūtų nei girdėjęs, nei skaitęs savo kolegų darbų. Beje, būtų pakakę bent pavartyti profesoriaus Alvydo Jokubaičio straipsnius, knygas, kad ranka ir liežuvis sudrebėtų, mėginant džiaugtis lietuvių kultūriniu klestėjimu po Liublino unijos. Gal anuomet Lietuvoje atsirado bent viena lietuviška mokykla? O gal veikė mano dar nepastebėtas lietuviškas turiniu bei kalba (o ne geografija) universitetas?

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisipažįstu, esu labai senamadiška ir, matyt, vis dar sovietinės kultūros įtakoje, nes man kultūra pirmiausia asocijuojasi ne su virtuve ar tualetais  (turiu galvoje didžiulį, vos atkeliamą Gedimino Kulikausko veikalą „Lietuvių kodas“, kuriame beveik viskas, kas įdomiausia, vertingiausia, nurašyta nuo Igno Končiaus „Žemaičio šnekų“, o savarankišką autoriaus indėlį galima aptikti nebent skyriuose apie tualetus bei alkoholio pramonę), bet su žodine, vaizduojamąja, muzikine kūryba (ne tik folkloru, bet ir autorine…), su mokslo pasiekimais, aukštu išgrynintos kalbos vartojimo,  tautinės istorijos bei lingvistinių tyrimų lygiu.

Neabejoju, atsiras entuziastų, skubančių apkaltinti mane pernelyg siauru, lietuviškai nacionalistiniu kultūrinės erdvės supratimu. Į tai galiu atsakyti vienu savo biografijos puslapiu.

Švenčiant Tado Kosciuškos sukilimo 200 metų jubiliejų – o šitą asmenybę gerbiamas profesorius Laužikas prisiminė tarp kitų buvusios vieningos kultūrinės erdvės herojų, – Leningrado spaudoje (tuomet aš gyvenau ir dirbau šitame kartais Šiaurės Venecija poetiškai vadintame mieste), aš taip įsijaučiau į buvusią „vientisą kultūrinę erdvę, kad paskelbiau gana platų straipsnį apie sukilimą, apie ryškiausias jam vadovavusias, jame dalyvavusias asmenybes ir, įpindama naujesnių laikų herojus, nutiesiau istorinę, muzikinę – ideologinę giją iki mūsų laikų. Taigi, nuo Tado Kosciuškos gana sklandžiai perėjau prie garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus, sukilimo dalyvio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio. Nuo jo pats Dievas atvedė prie kito bendros kultūrinės erdvės herojumi vadintino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o jau nuo jo – ranka pasiekiamas Vytautas Landsbergis su Sąjūdžiu bei atkurta Lietuvos nepriklausomybe.

Kas svarbu – niekur neliečiau aprašomųjų herojų tautybės. Apie juos kalbėjau per jų darbus… Ir ką jūs sau manote? Daugeliui Leningrado lenkų bendruomenės narių mano straipsnis labai nepatiko, nes iš jo, jų išsireiškimu, išplaukė („ вытекало“), kad ir Kosciuška, ir Oginskis buvę lietuviai.

Kaip baisu! Kaip neteisinga! Ir – kaip keista: lenkai visai neapsidžiaugė tokiu buvusios bendros, neskirstant į lenkišką ir lietuvišką, kultūrinės erdvės liudijimu!

Apie ką kalba šis epizodas? Ogi apie tai, kad lenkai visais laikais ir visur, kur begyvendami, turėjo labai stiprų tautiškumo, lenkiškosios, ne liublijinės (ir, atrodo, ne „eurounijinės“) tautinės tapatybės jausmą. Lenkai neprarado jo ir dabar, visa niveliuojančio globalizmo triumfo laikais. Manau, kad tai – pati vertingiausia „lenkų kodo“ ypatybė, kuri ir mums galėtų būti sektinu pavyzdžiu, kaip tapti normaliais, ne unijiniais lietuviais.

O mes ką darom? Ieškom savo istorijoje, kultūroje, papročiuose (virtuvėje ir tualetuose) visko, kas nelietuviška, o suradę džiaugiamės, lyg čiabuviai, pasipuošę atvežtiniais plastmasiniais karoliais.

O kad tas mūsų antilietuviškumas nekeltų abejonių įtariems tolerantams, dar ir apspardome, apkeikiame tuos, kurie išdrįsta prisipažinti, jog jiems pati skambiausia, gražiausia – gramatikų sutvarkyta, sunorminta lietuvių kalba, pats aukščiausias dangus – virš Lietuvos, pačios žaliausios – Lietuvos girios, patys garbingiausi – tie didžiavyriai, kurie dirbo, kovojo vardan Lietuvos, o ne dėl kokios nors sąjungos ar unijos, kurie didžiausią dėmesį skyrė pagrindinių Lietuvos valstybės kūrėjų, gynėjų nuo svetimų įtakų – etninių lietuvių – saugumui, gerovei bei pasididžiavimo savo tautine tapatybe ugdymui.

Beje, steigiamės paneigti, pasmerkti būtent visa tai, ką dėl savo  pamatinio etnoso, kūrusio valstybę, daro ir žydai, ir lenkai, ir rusai su baltarusiais,-  tos tautos, kurioms šiandien kažkodėl labiausiai nepatinka, jei panašiai ima elgtis lietuviai. Nei lenkų, nei rusų kažkodėl nežavi „vientisos kultūrinės erdvės“ idėja, jei toje erdvėje sulig savo – ne lenkišku, rusišku ar žydišku, o lietuvišku istorijos suvokimu, savo skambiąja kalba veikia ir kalba lietuviai.

Prisiminę abejotino „bendrumo“ pasekmes lietuvių tautai, kuri vos nesulenkėjo – panašiai, kaip prūsai, kurie, patekę į „bendrą“ vokiškos kultūros erdvę, prarado savastį, – galime vesti liūdną paralelę su kita „bendra erdve“, sovietine.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastaroji nesivaržydama ir nesirinkdama priemonių, kūrė ne tik bendrą, vientisą „kultūrą“, bet ir apibendrintą (globalizuotą – eurazijuotą) „sovietinį žmogų“.

Ko jau iš Stalino neatimsi – tai sugebėjimo mokytis, sekti blogiausiais pavyzdžiais… Tad kas gali paneigti, kad jis, kurdamas savąją „bendrą erdvę“, lydydamas viename katile visas tautas, vadovavosi  Šventosios Romos imperijos (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) ar  Žečpospolitos pavyzdžiais?

Prof. Alvydas Butkus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skeptiškai  nostalgiją dėl neva buvusios vientisos liublijinės kultūrinės erdvės vertina ir profesorius Alvydas Butkus:  „Dėl „kultūrinės erdvės“ – ji nieko nedavė lietuvių pasaulietinei kultūrai. O Europos kultūra daugeliu atvejų ėjo per lenkišką filtrą, nekalbant apie tai, jog unija toliau naikino Lietuvos valstybingumo likučius… XX a., tarpukariu, apeidami Lenkiją, europėjome daug sparčiau ir sėkmingiau, vystydami dar ir savąją kultūrą“…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl šiandien tokioje mažoje mūsų tautoje prisiveisė tiek daug kvislingų? Kodėl lietuviuose toks stiprus žiaurumo artimam, naikinimo ir susinaikinimo genas? Juk karo ir pokario metais Lietuvoje buvo žudomi ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir kitų tuometinėj Lietuvoj gyvenusių tautų atskilos…

Štai kur erdvė, kurioje, išlipę iš unitazų ir atsiplėšę nuo virtuvės puodų, galėtų vaisingai darbuotis lietuvio kodo tyrėjai…

2019.07.18; 08:33

print