Kiekviena kalba ir visos jos sritys yra norminamos. Kalbininkai teigia, kad žmonių vardai nepriklauso kalbos sričiai ir jų rašybos nereikia norminti. Kirba klausimas, kokiai sričiai, susijusiai su žmogumi, priklauso vardažodžiai. Virškinimo, tuštinimosi, klausos, regos sritims?
Anksčiau Ministrui Pirmininkui, o dabar teisingumo ministrui sukurta „maldelė“, kurioje jie aiškina, kad žmogaus pavardė prilygsta prekės ženklui. Kas šitokią nesąmonę jiems įbruko (gal reikėtų pasidomėti?)? Juk originalus prekės ženklas yra toks vienintelis pasaulyje, o tokias pat pavardes ir vardus gali turėti ne vienas žmogus (net pasaulyje), todėl pavardė nėra pagrindinis asmens tapatybės požymis, ir tą privalėtų žinoti bent kiek prasilavinęs asmuo, kuriam turėtų būti gėda žmogaus pavardę prilyginti prekės ženklui. Ar tai Kalbos komisijos „teorija“?
Kyla natūralus klausimas, kodėl Visuotinė lietuvių enciklopedija, kurioje labai sunku ką nors rasti, tenka gaišti laiką, sudaryta ne pagal lietuvišką abėcėlę. Gal dėl to Kalbos komisijoje aršiai ginama vadinamoji originaliosios pavardės teorija rašant svetimvardžius, kad būtų įteisinta kažkokia svetima, Lietuvos žmonėms nesuvokiama sistema. Kaip plačiajai visuomenei mokėti visas pasaulio kalbas, kad ji galėtų enciklopedijoje (tai informacinis leidinys) susirasti kitataučių pavardes, kurias prireikia ne tik užrašyti, bet ir perskaityti (beje, skaitymas kaip toks veiksmas kalbininkų nuolat buvo atmetamas ir tai rodo jų teorijų atotrūkį nuo praktinio redagavimo dalykų). Labai nepanašu, kad enciklopedijos rengiamos lietuviams, o kitataučiams ar užsieniečiams vargu ar jos reikalingos. O kalbininkai ta tema aiškina savo siekiamybes, dalykus, kuriuos norėtų matyti, bet jų tikrovėje nėra, jos yra susigalvotos. Gal Kalbos komisija galėtų paaiškinti, kokios tautos piliečiams, vartojant originalius svetimvardžius, kurių neįmanoma perskaityti, rašomos enciklopedijos lietuvių kalba?
Konstitucinio Teismo nustatyta, kad kitataučiams pageidaujant, jų pavardes jų gimtąja kalba galima įrašyti į Lietuvos Respublikos piliečio paso tam skirtą puslapį. Tačiau lenkų (gal tiksliau, – tuteišų?) tautybės asmenys, kurių Lietuvoje gyvena apie 7 proc. tuo nepatenkinti. Kodėl? Jie, matyt, norėtų šitokiu būdu įteisinti antrą valstybinę lenkų kalbą ir net pakartoti Lietuvoje Kosovo atsiskyrimo variantą Vilniaus krašte (V. Tomaševskio šmeižtas prieš Lietuvos valstybę ir Lenkijos politikų daromas spaudimas Lietuvai tą labai ryškiai iliustruoja). Kas tą galėtų paneigti? Visa tai sąmoningai ar nesąmoningai savo veiksmais remia Kalbos komisija su savo originaliosios pavardės rašybos teorija, kuri yra niekinė ta prasme, kad kiekviena tauta kitataučių pavardes prisitaiko prie savo kalbos, juolab tas reikalinga, kai kalba yra linksniuojama. Tokios linksniuojamos kalbos yra lietuvių ir latvių. Akivaizdžiausias pavardės pritaikymo prie kalbos pavyzdys – anglų kalboje lietuviškos pavardės su diakritiniais rašto ženklais (š, ž, č, ū, ė, ą, ę, į, ų) vartojamos be diakritikos, ir tai per internetą skverbiasi ir į mūsų kalbą (pavardės banko kortelėse bei raštas be diakritikos mobiliuose telefonuose, internete). Ši teorija yra sukurta tų, kurie nemoka anglų kalbos ir kurie, užkibę už anglų kalbos kabliuko, garbina viską, kas europietiška ir taip padeda sukurti antrąjį lietuvių kalbos variantą jau esančioje lietuvių kalboje. Kas tuo klausimu padaryta Kalbos komisijos?
Būdama kalbos tvarkytoja vienoje ministerijoje, susidūriau su atveju, kai lenkų tautybės aukštas pareigūnas paskambino ir pareikalavo nelinksniuoti jo lenkiško vardo (Artur?) tekste, nors lenkų kalba ir pati turi linksniavimo sistemą. Kodėl lietuvių kalboje stengiamasi palaikyti sumaištį ir kodėl kitataučiai diktuoja ir nurodinėja lietuviams, kaip jie turi savo kalba rašyti? Kodėl tokią nuostatą palaiko Kalbos komisija?
Prieš keletą metų du lenkų tautybės Lietuvos piliečiai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą reikalaudami kompensacijos iš Lietuvos Respublikos už jų lenkiškų pavardžių rašymą lietuvių kalba, bet gavo atsakymą, kad tai yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalas. Bėda ta, kad šis atsakymas buvo nuslėptas originaliąja kitataučių pavardžių rašyba suinteresuotos žiniasklaidos ir visuomenė apie tai neišgirdo. Kodėl tuo metu to nepagarsino Kalbos komisija, kuri skelbiasi vykdanti kalbos politiką?
Deja, kalbos politika tempiama į vieną Lietuvos plačiajai visuomenei nepriimtiną pusę. Prieš keletą metų buvo užsakytas sociologinis tyrimas dėl kitataučių pavardžių rašymo, kuris buvo atliktas tos srities specialisto gana sąžiningai, bet Kalbos komisijos aparato darbuotojų išaiškinimu buvo pritemptas iki norimo rezultato. Kas galėtų paneigti, kad tokiu būdu nebuvo klastojami jo rezultatai?
Panašų tyrimą visuomeniniais pagrindais inicijavo ir Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinė kalbos grupės nariai. Rezultatas buvo iš esmės daugeliu atvejų priešingas oficialiam sociologiniam tyrimui, už kurį buvo sumokėti nemenki pinigai.
Ir toks darbas prieš lietuvių kalbą nuolat vykdomas už mokesčių mokėtojų pinigus. Kalbos komisija atstovauja pati sau, savo norams ir siekiams, kuriuos nežinia kas valdo, ir tokia „kalbos politika“ tik veda į sumaištį kalboje. Kas galėtų visa tai paneigti?
Pranciška Regina Liubertaitė,
Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos grupės pirmininkė
2009.12.02
