Žmonių prisiminimuose Sąjūdžio laikai aidi nostalgiškai: kokie mes buvome vieningi, rinkdavomės į šimtatūkstantinius mitingus. O ar visų siekiai buvo tapatūs? Kas visus jungė? Dauguma pasakytų: „Siekis atstatyti savo valstybę“.
Jie vardan Nepriklausomybės galėjo kentėti didžiausius nepriteklius, nes suvokė nepriklausomybės vertę.
Būta ir kitokių: vieni iš jų sugebėjo greitai praturtėti (neretai ir nesąžiningai), tuo tikslu net prasiverždami į valdžią; kiti pasijuto nusivylę Nepriklausomybe, nes tikėta gerovė išsyk neatėjo.
Yra ir kita problema, panaši į XV amžiaus, įsigalint krikščionybei: Lietuvoje nebuvo susiformavusi sava bajorija. Titulus gaudavo per Lenkiją. Naujai iškepti bajorai norėjo išsiskirti nuo prastuomenės. Jie linko kalbėti kita kalba, šiuo atveju – lenkų.
Dabar vyksta analogiškas procesas: asmenys, pasivadinę elitu, nori išsiskirti iš šių dienų „prastuomenės“ ir ieško, prie kokių Europos „senbuvių“ prisišlieti perimant ir jų kalbą.
Naikiname save, o kaltę bandome suversti kitiems. Mūsų valstybės Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Mūsų Prezidentė reikalauja, kad valdininkai gerai mokėtų ne lietuvių, o anglų kalbą. Net rusų okupacinės valdžios Lietuvai paskirti prižiūrėtojai viešai nereikalavo mokėti rusų kalbą, ši nuostata galiojo tik Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komitete…
Nuvykę Lenkijon, jaučiamės esą Lenkijoje. Vilniuje pavadinimai beveik vien kitomis kalbomis. Iki to nebuvom nusigyvenę net aneksuotoje Lietuvoje.
Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo istorikai, kokie negalėtų reikštis net okupuotoje Lietuvoje, tai yra asmenys, kuriems net prestižas yra niekinti savo tautą, jos istoriją. „Cinizmo pavyzdžiu laikyčiau, – savo prisiminimuose rašo istorikas Vytautas Merkys, – ir vienos filosofės daktarinės disertacijos publikaciją, kurioje su tautiniais mitais kovojama J. Basanavičių apšaukiant psichiniu ligoniu, o V. Kudirką – nevykėliu gydytoju. Kur dar toliau eiti? Ir po to autorė ėmė greitai kilti karjeros laiptais aukštyn.“ Nuo savęs pridursiu: ši panelė konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vyriausybėje buvo švietimo ir mokslo viceministrė. Ji ne vieniša.
Stalinizmo metais „liaudies priešai“ nebuvo skirstomi į sveikus ir ligonius: kiekvienas, suabejodavęs vado neklystamumu, gaudavo kulką į kaktą ir tiek. N. Chruščiovas įdiegė naują požiūrį: mokslas įrodė, kad mūsų laukia šviesi ateitis, tuo gali suabejoti tik nemokšos. Postalininėje Tarybų Sąjungoje visi valdžios kritikai buvo vadinami arba psichiniais ligoniais (aršiausius kritikus uždarydavo psichiatrinėse ligoninėse), arba nevykėliais. Mūsų liberalai nueina dar toliau: net ankstesniųjų laikų kovotojus už Lietuvos valstybę laiko arba psichiniais ligoniais, arba nevykėliais.
Tautos istorinės patirties niekinimas vyksta visais parametrais. Nejaukiai pasijunti, kai skaitai asmenų, kurie priskiria save istorikų luomui, rašinius, esą 1918 metų Nepriklausomybės atkūrimo Aktas yra klaida (reikėjo priimti J. Pilsudskio unijos modelį), kad L. Želigovskis ne okupavo Lietuvos sostinę, o teisėtai įžengė į ją, nes lietuviai 1923 metais okupavo Klaipėdos kraštą. Asmenims, kuriems rūpi lietuvio tapatybė, segama nacionalisto etiketė. Tai ne vien praeities paveldas: tada vartotas terminas „buržuazinis nacionalistas“, vien žodis „nacionalistas“ tada nieko ypatingo nereiškė, o dabar nacionalistu bandoma vadinti kiekvieną, kuris myli savo tautą ir valstybę.
Istorinė tiesa ne ką rūpi ir save laikantiesiems rimtais istorikais, rašantiems apie nesenus laikus, kurių tyrimams nestokojama šaltinių. Akademinėje Lietuvos istorijoje teigiama: „Primenant sovietinės visuomenės totalinės kontrolės pobūdį ir slaptosios KGB visagalybės įvaizdį, nenuostabu, kad nuo Sąjūdžio įsikūrimo iki dabar keliamas klausimas: ar nebuvo Sąjūdis valdžios projektas ir KGB kontroliuojamas..?“
Toliau dar gražiau: „Antra, žinia, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pateko žinomi visuomenės veikėjai, buvę užsienyje arba bendravę su užsieniečiais, vadinasi, neišvengiamai turėję daugiau ar mažiau įsipareigojimų saugumo tarnybai (iš kur toks užtikrintumas? – B. G). Todėl tikėtina, kad tie įsipareigojimai, ypač partijos narių, dar galiojo ir kuriantis Sąjūdžiui, ir vėliau“. Jei taip, vadinasi, Lietuvai Nepriklausomybę padovanojo KGB.
Skaitai ir stebėsi: kas tai? Ar absoliuti nekompetencija, archyvų nepaisymas, ar sąmoningas šmeižtas žmonių, kuriems rūpėjo Nepriklausomybė? Neginčiju, kad Sąjūdžiui kuriantis į jo struktūras pakliuvo vienas kitas asmuo, susijęs su KGB. KGB pradėjo sąmoningai infiltruoti savo agentus, kai tapo aišku, kad Sąjūdis įsikūrė ne tam, kad paremtų M. Gorbačiovą, o atkurtų Lietuvos valstybingumą. Tada KGB pradėjo leisti laikraštuką „Kranklys“ ir kitą skaitalą, bandantį paskleisti mitą, esą Sąjūdis – KGB kūrinys. Pakanka paimti į rankas generolo E. Eismanto ataskaitas ir kitą susirašinėjimą su Maskva, kur apgailestaujama, kad jam nepavyko padaryti Sąjūdžiui įtaką.
Analizuojant šį vyksmą Lietuvoje, turime konstatuoti: įvairios liberalų (ar neoliberalų) grupuotės lietuvio savimonei padarė žalos ne mažiau negu okupuotai Lietuvai bolševikai. Skirtumas tarp jų tas, kad pirmieji – svetimi, ir žmonės ieškojo būdų, kaip apsisaugoti nuo jų invazijos į mūsų protus; antrieji – savi, migdantieji savimonę, diegia žmonių sąmonėje „mažos tautos“ sindromą, nuolankumą didesniam, o svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – įgyti kuo daugiau turto. Ši mąstysena būdinga ne tik grupėms, kurios nešioja liberalų pavadinimus. Jų rasime visose partijose, nors viešai jos nedrįsta to pripažinti.
Čia veikia ir XXI amžiaus sindromas su jo iššūkiais: jeigu negalima jokia cenzūra – galima viskas. Iki tol žmogaus veiklą ribojo įvairios cenzūros, visų pirma bažnytinė, valstybinė arba abi vienu metu. Dabar cenzūra neįmanoma dėl informacijos sklaidos virtualioje erdvėje. Tik uždraudus internetą, mobiliuosius ryšius žmonių nebepasiektų informacija iš svetur. Tai padaryti galbūt būtų galima tik visiškos diktatūros sąlygomis. Nors – vargu.
Mūsų niekas neišvadavo – savo sumanumo dėka patys to pasiekėme. Mūsų problemų už mus niekas neišspręs. Tik kartais pasiduodame iliuzijai, kad mūsų reikalais turi rūpintis kažkas kitas (ES). Gal čia ir užsiliko kai kurių recidyvų iš praeities, kada savimi neturėjome visų galimybių rūpintis, reikėjo Maskvos leidimo. Iki šiol neturime tikslių duomenų apie gyventojų struktūrinius pokyčius per Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Apie gyventojų sumažėjimo priežastis turime tik fragmentiškus pasamprotavimus.
Lietuva kelis kartus buvo praradusi valstybingumą. Vangiai analizuojame to reiškinio priežastis. Dar daugiau: kai kurie istorikai bando įtikinti, esą savo kalbos, savasties atsižadėjimas XVII–XVIII amžiuje buvo pozityvus reiškinys, vienų skendėjimas prabangoje, kitų skurde – normalu. Taip ideologiškai bandoma įtikinti piliečius, kad taip būta per amžius. Televizijos ekranuose puikuojasi nauji turčiai, o statistika skelbia apie šimtus tūkstančių skurstančių žmonių. Kaip jie gali didžiuotis savo valstybe? Dažnai save vadinantieji elitu tyčiojasi iš jų priklausomybėn patekusių žmonių: „Už durų laukia šimtai bedarbių, kodėl turiu mokėti daugiau?“ Keistai skamba save finansų analitikais besiskelbiančiųjų žodžiai, kad atlyginimų pakėlimas žlugdys verslą – verslininkai jį perkels į užsienį. Į kokį? Kiek Europoje valstybių, kuriose darbas būtų mažiau atlyginamas?
Lietuvoje į politinį olimpą kopia asmenys, neturintys nei valstybinio, nei tautinio jausmo. Ten jie patenka mūsų rinkėjų valia, tų pačių, kurie tais veiksmais vėliau piktinasi. „Olimpui“ Lietuvoje per maža erdvės. Tuo metu, kai žlugo Rusijos imperija, vadinta Tarybų Sąjunga, kūrėsi Europos Sąjunga, į kurią skubėta įstoti nesvarstant ir nekeliant savo sąlygų, net didžiuojantis, kad Lietuva pirmoji ratifikavo sutartį, kurios net neskaitė mūsų seimūnai. Ar ne taip pat, kaip Lietuvos liaudies seimas 1940 m. liepos 21 d. pasiprašė priėmimo į TSRS?
Piliečius į neviltį varo teisėtvarkos neskaidrumas. Žmonėms reiškiami įtarimai, kai kurie pareigūnų veiksmai sveikam protui tiesiog nesuvokiami. Nemažai įtarimų subliūkšta. Lieka neaišku, ar pagrįstai bandyta iškelti baudžiamąsias bylas, kai nėra įkalčių, kai imituojama savo darbo svarba, o nusikaltėliai išsisuka. Piliečiai ne vienu atveju negali pasitikėti nusikaltimų tyrėjais. Tad ar ne sąmoningai keliamos bylos, kad piliečiai negalėtų būti tikri dėl visų bylų teisinio pagrindo? Prokuratūra, STT, VSD, FNTT privalo būti atsakingos už savo veiksmus. Deja, to nejaučiame.
1918 metų Lietuva paveldėjo kur kas silpnesnę ekonominę bazę, mokslinį potencialą negu 1990 metais. Per tuos du Pirmosios Respublikos dešimtmečius nebuvo nė vienos vyriausybės, kuri nebūtų supratusi, kad tauta gyva savo kultūra. To negalime pasakyti apie dabartines Lietuvos vyriausybes. Antai, šešioliktosios vyriausybės Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos patikėtos Darbo partijos komandai. Konservatoriai tas pačias ministerijas buvo pavedę liberalams, atmetantiems bet kokį tautiškumo elementą, kuriems kultūra – vienas iš verslų. Ar galime stebėtis, kad Darbo partija į kultūros ministrus bandė siūlyti žmogų, kuris užsienio žurnalistui pareiškė, jog jis nejaučiąs jokių sentimentų nei Lietuvos valstybei, nei lietuvių tautai ir tarnaus tam, kas geriau jam mokės, nesvarbu ar komunistams, ar antikomunistams.
Nesu Europos Sąjungos priešininkas, bet nesu šalininkas kelio, kuriuo dabar suka ES, siekianti tapti nauja imperija, neaišku kieno valdoma. Todėl čia privalomi aiškumai, kokių nori Anglija ar Čekija, net Lenkija, bet save laikantieji Lietuvos elitu yra pasirengę be išlygų tarnauti naujajai Europos biurokratijai.
Europos Sąjungą valdo šimtatūkstantinė biurokratų gvardija. Vien lietuvių Briuselio, Strasbūro, Liuksemburgo institucijose dirba daugiau kaip tūkstantis. Nereto jų atlyginimas viršija ir mūsų Prezidento. Visi jie savo pareigas brangina, tad yra įtikėję ir savo svarba. Kai susitinki su jais, pastebi, kad jie tolimi nuo tikrovės suvokimo, tuo pat metu siekia konstruoti tikrovę pagal savo galvojimo būdą. Panašiai anuo metu dirbo Maskvos biurokratai, todėl Europos Taryba vis labiau primena TSKP politinį biurą.
Klausaisi Lietuvos valstybės veikėjų ir galvoji: kas jie? Lietuvos valstybės vadovai ar ES įgalioti asmenys valdyti Lietuvą? Dabartinio Europos Parlamento funkcijos ne ką didesnės negu brežnevinės TSRS Aukščiausiosios Tarybos. Formaliai jo teisės net siauresnės. Išplėtimas taip pat ne ką duotų. Ką parlamente reikštų 12 ar 11 deputatų iš 751, paskirstytų po įvairias frakcijas, balsas? TSRS Aukščiausiojoje Taryboje respublikos oficialiai turėjo savo parlamentines grupes. Plečiant Europarlamento teises bet koks į tą Sąjungą įeinančių valstybių savitumas dar labiau siaurėtų. Šitokia situacija tenkina pretendentus į elitą, kuriam terūpi „duona ir žaidimai“.
Žmogui išplautom smegenim Europa tampa plačiąja Tėvyne, kaip aneksuotoje Lietuvoje buvo vaizduojama Tarybų Sąjunga. Ir žmonės bėga iš Lietuvos: vieni dėl tikimybės ten gauti didesnį atlyginimą, kiti – dėl didžiulės atskirties mūsų krašte ir galimybės iš jo tyčiotis, treti – kad visur ta pati Europa, tik ten ne tokios ydos, kaip jo gimtajame krašte.
Šiandien negalime atsitverti tvora nuo kaimynų: liktumėme sala, į kurią netekėtų nei naujos technologijos, nei turėtume kur realizuoti savo produkcijos, taptume panašūs į Šiaurės Korėją. Todėl Europos Sąjungoje turėtume turėti aiškias pozicijas (jas kai kurios kitos valstybės turi), o ne svajoti apie galimybę joje įsitvirtinti ir gauti pelningas pareigas.
Prieš ES atsiveria du keliai: pirmas, kurį propaguoja liberalai, – visos šalys ištirpsta Europoje; antras – suverenių, lygių valstybių sandrauga, kurioje kiekviena puoselėja savo kultūrą (sandraugos tikslas – savitarpio pagalba). Dabar gi Vokietija (ir Prancūzija) siekia dominavimo. Mūsų valdantieji kol kas linkę palaikyti pirmąjį kelią.
Tautos egzistencijai didžiausią pavojų kėlė ir kelia ketvirtojo tipo asmenys, sergantys alergija savajai tautai, savajai valstybei, trokštantys prisišlieti prie didelės tautos, valstybės. Tai ne vien lietuvių tautos bruožas. Vienur jie save vadina internacionalistais, kitur – globalistais. Ideologinis pamatas – antravertis. Vieni jų yra virtę įvairaus plauko liberalais, kiti liko ištikimi Rusijos imperijai, kuria įvairius „socialistinius frontus“. Nepriklausoma Lietuva jiems niekada nebuvo vertybė.
Tai ryškiai atsispindi Alfredo Bumblausko mąstysenoje: 1987 metų rudenį Mokslų akademijos diskusijoje keliančiuosius mintį apie galimybę atkurti Lietuvos valstybingumą jis išvadino provokatoriais ir neatsakingais asmenimis. Vadinasi, nėra ko stebėtis šiuolaikine jo pozicija. Kuo jis skiriasi nuo A. Paleckio, kuris išsijuosęs Rusijos periodikoje šmeižia savo kraštą? Tai demokratinės visuomenės grimasos.
Tyčiojimasis iš žmonių tapo norma: darbdavys tyčiojasi iš savo darbuotojų, viršininkas – iš savo pavaldinių, Prezidentė – iš ministrų ir Seimo narių. Šiuo požiūriu neturime sau lygių šiuolaikinėje Vakarų Europoje. Savo elgesiu prilygstame Viduramžių despotams. Skirtumas tas, kad anie turėjo viešą teisę į žmogaus gyvybę, dabartiniai – ne.
Tad ir kyla klausimas: kas mes esame šioje žemėje – įnamiai ar šeimininkai? Apsisprendę vienaip ar kitaip, koreguosime ir savo veiksmus, požiūrį į istoriją, formuosime dabarties politiką. Niekas kitas to už mus nepadarys. Lietuvos problema yra ta, kad ji dar neturi normalių politinių partijų ir profesionalių politikų. Neretai partijos tampa verslą aptarnaujančiomis institucijomis, o ne Lietuvos interesų reiškėjomis ir gynėjomis.
Šis laikotarpis vertas išsamiausių tyrinėjimų, o ne vien džiugesio, kad atkūrėme savo valstybę. Privalome pripažinti ir analizuoti, kodėl nesugebame savoje valstybėje tvarkytis. Ryškiausias pavyzdys – Lietuva niekada per tokį trumpą laikotarpį nėra netekusi tiek savo piliečių, kaip per atkurtosios valstybės dešimtmečius. Tai ne vien ekonominės priežastys. Analizuokime jas. Svarbu ne tik sukurti savo valstybę, bet ir ją išsaugoti.
Tai – ištrauka iš 80-metį švenčiančio filosofo, Nepriklausomybės Akto signataro Bronislovo Genzelio straipsnio „Keliai ir klystkeliai“.
Informacijos šaltinis – „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Bronislovas Genzelis.
2014.02.18; 05:55
