Valdantieji kalba apie aukštojo mokslo reformą, tačiau visos diskusijos sukasi tik apie lentelių su universitetų pavadinimais skaičių. Ar tai reforma? Diskusijos dėl lyderystės ir kokybinių rodiklių lieka paraštėje, o visa reforma susiveda į formalius skaičius.
Problema ne mokslo kokybė, bet studentų trūkumas
Viešai diskutuojama, kad universitetams būtina reforma, nes mokslas nekokybiškas. Bet kodėl nekokybiškas, kokie rodikliai nekokybiški? Baigę studijas jaunuoliai sėkmingai įsidarbina, juos giria investuotojai, o užsienyje absolventai su lietuviškais diplomais graibstomi, ypač medicinos, fizikos ar technikos specialybių. Tai kuo pasireiškia tas nekokybiškumas? Mitas, kad lietuviškos studijos nekokybiškos. Kodėl patys save nuvertiname, juodiname tai, kas yra gero lygio ir vertinama užsienyje? Studijos mūsų universitetuose atitinka bendrą Europos lygį, galbūt vienos silpnesnės, bet kitos stipresnės ir studentai paruošiami ne blogiau nei kitose šalyse. Bet tikrai nesame atsilikėliai.
Tikroji priežastis, kodėl reforma yra būtina, tai demografijos būklė, o ne mokslo ar dėstymo kokybė. Studentų mažėja, tačiau nebereikia ir universitetų? Tai siejasi su kitu mitu, kad visuomenei nereikia „per didelio skaičiaus“ žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. XXI amžius – robotizacijos, skaitmenizacijos ir elektroninių paslaugų amžius, todėl vis mažiau reikės menkai išsilavinusių žmonių, kuriuos pakeis robotai, o štai žinių reikės vis daugiau ir vis platesnių.
Lietuvoje studentų mažėja dėl to, kad prieš 20 metų gimė labai mažai vaikų. Vaikų mažai gimsta ir kitose Europos valstybėse. Susiklosčius tokiai situacijai užsienyje irgi iškilo dilema, arba reikia ištuštėjusias auditorijas užpildyti užsieniečiais, arba uždaryti universitetus. Lenkijoje dėl tų pačių priežasčių 2016/2017 m. studentų sumažėjo 139 tūkst. (-11 proc.).
Lenkijos aukštojo mokslo politika
Lenkijoje matant tas pačias, kaip ir Lietuvoje, prastas demografines tendencijas, emigraciją, 2005 m. buvo inicijuota programa „Study in Poland“. Tai kompleksinis projektas, įtraukiantis Lenkijos universitetus, savivaldybes, švietimo politiką ir valstybės interesus. Studentams iš užsienio buvo smarkiai pagerintos sąlygos gauti įvairias stipendijas, nemokėti už mokslą, po studijų pasilikti gyventi ir dirbti šalyje, gauti pilietybę, o universitetai savo ruožtu investavo ES lėšas save pristatinėdami užsienyje, įrengdami bendrabučius užsieniečiams, steigdami programas anglų kalba ir t.t.
2005 m., kai programa startavo, Lenkijoje mokėsi vos 8,8 tūkst. studentų iš užsienio, praėjo 12 metų ir užsienio studentų skaičius šoktelėjo iki 65 tūkst.
Jeigu ne studentai iš užsienio, Lenkija turėtų uždarinėti universitetus, nes vietos studentų mažėja, bet dabar gi, vis daugėjant užsieniečių, to galima nedaryti. Kol Lietuva dejuoja dėl per didelio universitetų skaičiaus, lenkai nesuka galvos turėdami 58 universitetus, tačiau juose sukurta net 400 programų anglų kalba.
Lenkai dirba kryptingai kviesdami studentus. Pagrindinės rinkos, kur gaudomi užsieniečiai, yra lenkų išeivių bendruomenės Norvegijoje, Anglijoje, JAV, kultūriškai artimas regionas – Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Čekija, na ir besivystančios šalys, tokios kaip Indija ar Turkija.
Lietuvoje Lenkijos universitetams sekasi labai gerai. Lietuvos lenkų bendruomenės jaunimas, baigęs Lietuvos mokyklas moka dvi kalbas: ir lietuvių, ir lenkų, taigi turi alternatyvų pasirinkimą, kur stoti. Lietuvos aukštosios mokyklos dėl jų nekonkuruoja ir jau daug metų kasmet netenkame po tūkstantį studentų, kurie pasirenka studijas kaimyninėje valstybėje.
Aukštasis mokslas apleistas
Jau daug metų buvo žinoma, kokia situacija su demografija Lietuvoje – kasmet blogėjanti. Taigi vietoje to, kad tam pasirengtume, nieko nebuvo daroma, o mažėjantis studentų skaičius buvo kompensuojamas ES investicijomis. 2007–2014 m. švietimui skirta per 1 mlrd. eurų, šioje perspektyvoje, nuo 2014 m., dar beveik 1 mlrd. Šimtai įvairiausių programų su dėstytojų mokymais, pastatų remontais, paslaugų gerinimais ir t.t. Buvo siekiama vieno tikslo: išlaikyti sistemą nieko nekeičiant. Po visų tų milijardų įsisavinimo ar aukštasis mokslas tapo konkurencingesnis nei 2007 m.? Štai ir turime problemą, kad yra visai gerai veikianti aukštojo mokslo sistema, bet neturime politikos, kuri sugebėtų ją aprūpinti reikiamu studentų skaičiumi. Mažėjantis studentų skaičius nieko gero nežada ir mūsų ekonomikai, nes kvalifikuotų specialistų poreikis metams bėgant ne mažėja, bet atvirkščiai, tik didėja.
Geras įmonės direktorius, matydamas, kad mažėja pardavimai, sutelktų visą dėmesį į naujų rinkų paiešką, nes kitaip gresia bankrotas. Lietuvos aukštasis mokslas tokio gero direktoriaus (o tiksliau, ministro) neturėjo. Taigi universitetai rieda į bankrotą. Iš pradžių buvo investuota milijonai ES lėšų į pastatų renovaciją, dėstytojų mokymą, programų sudarymą, o dabar tuos pastatus išparduos, dėstytojus atleis, o programas uždarys? Ir tai vadinama „reforma“?
Lietuvoje labai mažai užsienio studentų, vos 4 proc., ir tai jau skaičiuojant su tūkstančiu Baltarusijos studentų, kurie studijuoja iš Minsko atkeltame Europos humanitariniame universitete. Esame tarp pačių silpniausių šalių visoje Europos Sąjungoje. Kasmet Briuselio pareigūnai atkreipia dėmesį į mažą Lietuvos švietimo sistemos tarptautiškumą. Jeigu šie skaičiai nedidės, tai po kelerių metų vėl reikės naujos „reformos“, t. y., naujo universitetų uždarymo. Lietuvos aukštasis mokslas turi ne dejuoti dėl prastos kokybės, bet sugebėti parduoti paslaugą klientams iš įvairių užsienio valstybių, kaip tai jau išmoko daryti kaimynai lenkai, kaip tai jau seniai daro vokiečiai, šveicarai, austrai, švedai, danai, britai ar amerikiečiai.
Štai tokį pokytį tikrai būtų galima vadinti universitetų reforma!
2017.06.14; 08:30
