Jau pradėdamas eiti premjero pareigas 2012 m. pabaigoje Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius nenorėjo aiškiai įvardinti, kodėl jis nori būti vadovu, ką jis nori pasiekti, ką pagerinti, kaip pasikeis šalis po jo valdymo.
Kai negali suformuoti tikslų, tai sunku pasiekti ir rezultatų. Dabar, praėjus 4 metams, nelabai yra kuo pasigirti. Visos didžiosios problemos, kurios šalį kamavo anksčiau, tokios pat aktualios ir dabar, o greta jų, atsirado ir naujų.
Ekonomika stagnacijoje
Lietuva jau 26 metus nepriklausoma valstybė, jau daugiau nei 10 metų esame Europos Sąjungos nariai, bet reikia pripažinti, kad ekonomika dar toli ne tokia, kaip norėtume. Ekonomistai vardina priežastis: trūksta investicijų, nekonkurencinga mokesčių ir skatinimo sistema, nepritraukiami ir neišsaugojami talentai, sudėtinga „protų“ imigracijos tvarka ir t.t.
Ar per šiuos 4 metus pasiekta pažanga bent vienoje srityje? Ne, ir toliau velkamės ES ekonomikų uodegoje. Per paskutinius metus BVP augimas sulėtėjo iki kelių procentų, o to akivaizdžiai negana norint pasiekti Vakarų Europos lygį. Buvusio ministro Dainiaus Kreivio laikais investuoti buvo kviečiami savo srities lyderiai, kaip „Barclay‘s“ ar „Western Union“. Dabar viskas nutilo, nurimo, o į investicijų ir verslo skatinimo agentūras sukišti bičiuliai, kuriems nelabai rūpi Lietuvos reikalai.
Socialinė nelygybė nepakenčiama
Mažėjant gyventojų, Lietuvos BVP vienam žmogui paaugo iki 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Tai atrodytų labai daug, bet atlyginimai, pensijos ir išmokos siekia vos 20 proc. Vakarų Europos lygio. Ar gerbiamam premjerui socialdemokratui tai nėra problema numeris vienas? Kodėl taip yra, kad dauguma žmonių nejaučia gerovės, o tik labai mažas ratas mėgaujasi prabanga ir turtais.
Jeigu pažiūrėtume į Vilniaus būsto kainas, tai nieko nebestebina 150 tūkst. eurų už vidutinės klasės butą, ar 300 tūkst. eurų už namą kaina, o net mažo butelio nuoma siekia 300 eurų per mėnesį. Premjeras galėtų pasidomėti, kiek žmonių, gyvenančių Tytuvėnuose, Ariogaloje ar Rukloje galėtų sau leisti įpirkti būstą Vilniuje?
Jeigu dar neseniai atlyginimais atsilikome tik nuo Estijos, tai dabar ir Latvija lenkia mūsų šalį. Didelis šešėlis ir turtingiesiems palanki regresinė mokesčių sistema sukuria didžiulę nelygybę, kuri labai išaugo per paskutinius metus ir bloškia mūsų valstybę iš Europos į Pietų Ameriką ar Afriką.
Emigracija ir regioninė atskirtis toliau auga
Kaip vieną svarbiausių kriterijų įvardindami socialinę neteisybę, iš Lietuvos kasmet išvažiuoja apie 30 tūkst. emigrantų. Lietuva yra vienintelė tokia valstybė visoje Europos Sąjungoje! Jeigu kitur Rytų Europoje emigracijos srautai kasmet mažėja, o į Estiją jau net atvyksta daugiau nei išvyksta, tai Lietuvoje skaičiai kasmet tik blogėja. Koks paradoksas, kad nepaisant ekonomikos, atlyginimų augimo ir nedidelio nedarbo emigracija paskutinius metus žymiai paaugo.
Lietuvos valdžia bando šią problemą nutylėti, vaizduoja, kad nieko nevyksta, bet regionams, iš kurių išvykstama masiškai, būtini radikalūs ir greiti sprendimai. Daugybė miestelių ir kaimų, kuriuose liko tik seneliai ir alkoholikai, o Vyriausybėje svajojama apie naujas bibliotekas, naujus baseinus ir sporto kompleksus. Lietuvos regionams taip reikia veiklios Vyriausybės, kuri į Lietuvą sugrąžintų optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi.
Švietimas atsilieka
Iš sovietinės sistemos Lietuva paveldėjo tvirtą žinių „kalimo“ kultūrą, todėl mūsų abiturientų žinių bagažas visada buvo nepalyginamai didesnis nei kitų europiečių. Dabar daug kalbama, kad tai pasenusi mokymo sistema, to vis labiau atsisakoma, bet kokios siūlomos alternatyvos? Kūrybiškumo, vaizduotės ir įgūdžių skatinimas nei mokytojams, nei mokiniams „nelimpa“, todėl ekspertai vienareikšmiškai konstatuoja, kad moksleivių žinių lygis kasmet vis prastėja. Tą patį patvirtina ir tarptautiniai tyrimai.
Vis tik norint išlaisvinti kūrybiškumą, būtini ir žinių pagrindai. Negali būti geras istorikas, jeigu jis nežino kokiame amžiuje gyveno Vytautas ar kelintais metais paskelbta Lietuvos nepriklausomybė; nebus geras matematikas, jeigu mintinai nemokės daugybos lentelės ir Pitagoro teoremos.
Per paskutinius 4 metus, švietimo sistema toliau grimzdo į niekur. Senieji idėjiniai mokytojai su senaisiais metodais išeina į pensiją, mokinių ir studentų mažėja, o perspektyvoje tik kalbos apie pedagogų algas. Jokio proveržio.
Valdymo sistema vis dar XIX amžiuje
Kiek kalbėta, kiek piktintasi, kiek pasakyta skambių pareiškimų, kad valdininkų skaičius neadekvatus, kad jų atlyginimų sistema neskaidri. Per paskutinius 4 metus nepadaryta nė mažiausios reformėlės. Maža to, gyventojams mažėjant, valdininkų daugėja ir smarkiai atsilieka valdymo kokybė. Jeigu prieš 4 metus paslaugos turėjo persikelti į internetą, tai dabar jos jau turi būti mobiliuosiuose telefonuose.
Bet viešajame administravime vis dar sprendžiamos problemos – ar darbo laiką pradėti 8 val. ar 8.30 val. ir kiek „kietvalandžių“ turi atsėdėti darbuotojas. Naujausios technologijos, iš esmės pasikeitusi darbo kultūra ir žmonių santykiai su valstybe reikalauja visai kitokio viešojo administravimo, susieto su rezultatais, o mūsų šalis per 4 metus nepadarė jokios pažangos. Turint tokią surambėjusią valstybės tarnybą, labai sunku tikėtis greitų permainų ir kitose srityse.
2016.08.05; 14:26
