Michael Weiss / The Daily Beast
„Tai – straipsnis iš ciklo, pagrįsto anksčiau niekada neviešintais KGB vadovėliais, – tais sovietinės žvalgybos valdybos, kurioje Vladimiras Putinas tarnavo operatyviniu darbuotoju ir kuri suformavo jo pasaulėžiūrą, vadovėliais“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas.
„Šiame straipsnyje aptarinėjama KGB savikritika po jo nesėkmių Artimuosiuose Rytuose – po situacijos, kurią Putinas pastaraisiais metais energingai stengiasi ištaisyti“, – tvirtina leidinys. Veisas pradeda nuo istorijos apie sovietų žvalgybos nesėkmę 1969 metais verbuojant Libano KOP pilotą Machmudą Matarą. Ji paimta iš amerikiečių žurnalisto Džono Barono knygos „KGB: slaptas sovietų agentų darbas“ („KGB: The Secret Work of Soviet Agents“). Baronas pabrėžia kad operacija „pagrįsta neįmantriomis orientalistinėmis prielaidomis, apie kurių egzistavimą puikiai žinojo Libano specialiosios tarnybos. Matarui buvo liepta „suvaidinti godų arabą, mėgėją pasiderėti, kurį jaudina tik pinigai“, kad apgautų jo aukas iš GRU, kurios taip patikėjo jo sukurtu personažu, kad net patingėjo išrašyti jam ne Rusijos (taip originale, – red. past.), o kokio nors kito banko čekį (perpasakota Veiso).
Veiso nuomone, pagrobti naikintuvą, kuriam sovietų žvalgyba norėjo nusamdyti Matarą, buvo rizikinga, bet ne taip sudėtinga, kaip infiltruotis į Amerikos įstaigas Artimuosiuose Rytuose šaltojo karo pabaigoje. „KGB pats tai pripažino tarnybinėje „analizinėje apžvalgoje“, išspausdintoje 1988 metais, bet niekada neskirtoje tiems, kas netarnauja KGB“, – sakoma straipsnyje.
„Tas nesklandžiai pavadintas tekstas „Agentų-verbuotojų pritraukimas ir parengimas žvalgybiniam įsiskverbimui į JAV įstaigas (kai kurių Šiaurės Afrikos šalių pavyzdžiu)“ – antras iš sovietų žvalgybos istorinių dokumentų komplekto, kuriuos perdavė leidiniui The Daily Beast viena Europos saugumo tarnyba“, – sakoma straipsnyje. (Visos citatos straipsnyje yra verstos iš žurnalo portalo, – red. past.).
Pasak autoriaus, „Pritraukimas ir parengimas“ „aprašo Amerikos valstybės tarnautojų verbavimo Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje metodus, o taip pat būtiną tinklą vietinių agentų, kurie galėtų padėti verbuoti (ypač vertingi objektai buvo JAV dimisijos valstybės tarnautojai ar NATO bendradarbiai)“.
Veiso nuomone, toks tyrimas išlieka aktualus, turint omenyje, kad Kremlius dramatiškai grįžta į tą regioną.
„Analitinis tyrimas – tai savotiškas pagiriamasis žodis pagrindinio priešininko ir jo sąjungininkų specialiųjų tarnybų budrumui, savikritikos pratybos. Jame pripažįstama, kad iki 1988 metų JAV pasimokė iš savo kontržvalgybos išgvėrimo bei apsileidimo praeityje, o tai privertė „Maskvos centrą“ prisitaikyti prie žymiai nesvetingesnės aplinkos. Pertvarkai prasidedant KGB pastangos verbuoti amerikiečius arabų šalyse duodavo vis mažiau vaisių. Amerikos specialiųjų tarnybų bendradarbiai, sakoma dokumente, „geriau tikrina ir suseka tų įstaigų bendradarbius ir jų kontaktus su sovietinėmis, imasi priemonių sovietų žvalgybos agentams demaskuoti, organizuoja operacijas, gaudydami su masalu, seka agentus ir jų ryšininkus“, – sakoma straipsnyje.
„Pritraukimą ir parengimą“ galima traktuoti kaip epitafiją KGB įsiskverbimui į arabų šalis, išspausdintą nelikus nė metams iki Berlyno sienos griuvimo ir šaltojo karo finalo“, – rašo autorius.
„Centro“ operacijų Šiaurės Afrikoje istoriją XX amžiaus antrojoje pusėje autorius vadina „skiautiniu iš pritrenkiančių taktinių pergalių, kurias aptemdė stulbinančios strateginės nesėkmės“.
Didžiausia nesėkme autorius laiko tai, kad aštuntajame dešimtmetyje SSSR prarado įtaką Egiptui, ir toji šalis virto JAV kliente. „Aiškus nelaimės ženklas buvo 1954 metais būsimojo panarabų nacionalizmo lyderio atėjimas į valdžią karinio perversmo keliu, o tuometis KGB vadovas Ivanas Serovas pavaizdavo, jog egiptiečiai – tai juodaodžiai afrikiečiai (etatiniai arabų specialistai iš Pirmosios vyriausiosios valdybos taip susikonfūzijo, kad jo net nepataisė“, – rašo autorius, remdamasis Kristoferio Endriu ir Nikolajaus Mitrochino knyga „Pasaulis slinko link mūsų: KGB ir mūšis dėl „trečiojo pasaulio“ („The World Was Going Our Way: The KGB and the Battle for the Third World“).
„Jurijus Andropovas, vadovavęs KGB 1967–1982 metais, uždraudė dirbti su agentais egiptiečiais Egipto teritorijoje, nuogąstaudamas, kad jų areštas įsiutins Sadatą ir sunaikins tai, kas liko iš nusilpusių sąjungininkiškų santykių“, – rašoma leidinyje.
Veiso nuomone, „Visa tai, be abejo, davė amerikiečiams pakankamai laiko nusipelnyti pasitikėjimo Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje ir įgyvendinti priemones, kurios iki pat SSSR žlugimo klaidino „Maskvos centrą“ ir trukdė jam. „Pritraukimas ir parengimas“ išryškina virtinę konkrečių atvejų, kurie liudija apmaudų KGB veiklos regione finalą“.
„Pavyzdžiui, kad ir piliečio „B“ istorija. Kaip mums praneša, jis buvo užverbuotas vienoje Vakarų ambasadoje Artimųjų Rytų šalyje, kuri draugavo su SSSR, o paskui pats užverbavo agentą viename arabų konsulate iš savo šalies (taip originale, – red. past.). Jo kuratoriai iš KGB sekė jo pažangą ir duodavo jam vis sunkesnių užduočių, kad įvertintų jo tinkamumą pogrindiniam darbui – šiuo atveju jis buvo gana gabus, kad šauniai atliktų užduotis. Jie siuntė jam siuntinius, kuriuos reikėjo atidarinėti atsargiai, kad išvengtų bet kokių manipuliavimo jais ženklų, ir kartą siuntinį, „kurį derėjo atidaryti vadovaujantis įtarimais, jog tai bomba“. Apie šešerius metus jis dirbo puikiai. O paskui pabėgo iš neįvardytos Šiaurės Afrikos šalies po to, kai, „kaip manoma“, buvo pastebėtas vietinės žvalgybos.
Tačiau tai buvo gudrybė, nes vėliau KGB aptiko dokumentus, patvirtinančius, kad pilietis „B“ buvo dvigubas agentas, infiltruotas tos pačios vietinės žvalgybos, kuri padėdavo jam atidarinėti visus įtartinus siuntinius“, – sakoma straipsnyje.
Viena iš didžiausių problemų sovietų rezidentūroms arabų pasaulyje devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo gerų agentų-verbuotojų trūkumas. „Dauguma atvejų tai paaiškinama tuo, kad trūko Sovietų Sąjungos kontroliuojamų agentų, kurie galėtų sukinėtis aplink amerikiečius Vakarų šalių ar arabų šalies – „šeimininkės“ vardu. Tinkamų verbuotojų iš trečiųjų šalių paieška galėjo trukti 2–3 metus“. Perspektyviausi būdavo specialiųjų tarnybų ir policijos bendradarbiai ir šalies–„šeimininkės“.
„Vienas kontržvalgybos karininkas, „M.“, buvo užverbuotas sovietų rezidentūros; jis, savo ruožtu, užverbavo „K.“ – vietinį gyventoją, dirbusį techniniu specialistu JAV ambasadoje toje šalyje. „K.“ manė, kad šnipinėja savo vyriausybei. O kai ambasados bendradarbiai amerikiečiai aptiko jo šnipinėjimo įkalčius, „KGB ranka“ liko nepastebėta. „K.“ atsisakė išduoti „M.“, nes pagrįstai nuogąstavo, kad vietinė žvalgyba pasodins jį už grotų, kankins arba nužudys (o toji žvalgyba net nenuvokė apie jo darbelius, nes nebuvo davusi nurodymų tokiai operacijai)“, – sakoma straipsnyje.
Beveik tokie pat geri agentai-verbuotojai buvo juristai, dėstytojai ir aukštos kvalifikacijos specialistai, o taip pat žurnalistai, tvirtina autorius. Puiki „legenda“ būdavo ir europiečio – pardavimų agento ar po kitas šalis keliaujančio pramonininko kaukė.
Autoriaus nuomone, KGB sudarytas godaus ir linkusio į intrigas amerikiečio psichologinis profilis komiškai juokingas – tarsi jį būtų sukūręs „Gremas Grinas, o apdorojęs Feliksas Dzeržinskis“. Veisas cituoja: „Aiškus individualizmas ir nuolatinis siekis asmeniškai praturtėti (ir) neaiški ateitis dažnai stumia kai kuriuos amerikiečius į konfliktą su reikalavimais, kuriuos jiems kelia valstybės tarnyba“.
„Kita svarbi sritis, į kurią reikia taikytis Amerikos įstaigose, – tai mašininkės, sekretorės, biuro vadybininkai ir pan.“, – tokia dar viena citata.
Bet pasitaikydavo, kad viskas vykdavo ne pagal planą, pastebi autorius. „Aptarsime tragišką atvejį, kuris nutiko vietiniam verslininkui „K.“. Pastarasis buvo pritrauktas, kad užverbuotų „L.“, vienos Amerikos įstaigos sekretorę. „L.“ gyveno savo tėvų sąskaita, ir todėl jis bendravo su ja kaip Europos kompanijos bendradarbis, ieškantis konfidencialios informacijos, kuri buvo prieinama „L.“, o už tai ji turėjo gauti atlygį. „K.“ netenkino paprasto „kasininko“ Maskvos auksui vaidmuo, ir vėliau jis pasakė savo kuratoriams, jog jis su „L.“ užmezgė meilės ryšį, kad labiau priviliotų visaverčiam verbavimui.
O iš tikrųjų to nebuvo. Ir kai tik „L.“ susirado jaunikį – turtingos šeimos atžalą, kuris galėjo jai duoti tai, ko neįstengė mama su tėčiu, informacijos srautas nutrūko, ir visa operacija žlugo. „Vyriškas išdidumas“ (kaip pats „K.“ vėliau prisipažino savo kuratoriui) neleido jam sąžiningai pranešti tiesą „Centrui“, – sakoma straipsnyje.
Baigdamas Veisas apibendrina: „Be abejo, ne paskutinę vietą tarp istorinių veiksnių, sąlygojusių SSSR žlugimą, – greta ekonomikos komandinės struktūros vidinių prieštaravimų, ginklavimosi varžybų, Reigano, Gorkio, liberalios reformistinės inteligentijos sustiprėjimo Maskvoje, – užėmė atviras laiko, pinigų ir gyvosios jėgos švaistymas dėl sovietinių žvalgybos tarnybų stereotipinio mąstymo“.
Informacijos šaltinis: The Daily Beast
2018.01.10; 04:46
