Šiuo metu sėdžiu Rygos oro uoste ir pakeliui į Europos žurnalistų federacijos kongresą kalbuosi apie žurnalisitikos kokybę su atsitiktinai sutiktu vienu nevyriausybinės organizacijos vadovu. Jo nuomone, Lietuvoje pakaktų investuoti 6 milijonus litų ir turėtume kokybišką žurnalistiką.
Keista, kad kokybiška žurnalistika matuojama pinigais. Bet kolega skaičiavo paprastai. Ir mane jis įtikino. Tiesa, jo nurodytos sumos buvo nuo 5 iki 8 milijonų litų. Bet nutarėme paimti beveik viduriuką. Ir pradėjome skaičiuoti, kaip tuos pinigus reikia investuoti.
Visų pirma, sutarėme, kad profesionalus žurnalistas pakankamai laisvas ir orus atsispirti pagundoms bus tada, jei galės būti finansiškai nepriklausomas. Oriam gyvenimui, anot kolegos, reikia maždaug 10 tūkstančių litų per mėnesį (įskaitant mokesčius socialiniam, sveikatos draudimui, pajamų mokesčius ir pan.).
Tai reiškia, kad per metus vienam tokiam žurnalistui reikia sumokėti maždaug 120 tūkstančių litų. Jei per metus turėtume 6 mln., tuomet galima pasamdyti bent 50 žurnalistų, kurie būtų profesionalai ir galėtų dirbti bei gyventi oriai. Ar tai pakankamas kiekis žurnalistų, kurie pajėgtų savo darbais ką nors pakeisti? Tai – žiauriai daug.
Įsivaizduokime, jei atsiranda žiniasklaidos rinkoje tiek kūrybingų profesionalų, kurie gali be jokio atlygio dirbti ir savo darbus publikuoti. Iš esmės tai būtų stipendininkai, kurie kaip ir menininkai, gautų stipendijas ir už tai kurtų. O savo produkciją galėtų siūlyti įvairiom medijom – radijui, televizijai, spaudai, internetui. Tokiu atveju bet kuri protinga medija norės pas save iš esmės už dyką publikuoti tokius darbus.
Žinoma, dar nenumatėme techninių kaštų – televizijoje tai brangu, radijuje pigiau, spaudoje dar pigiau, o internete – patys žinome, kiek tai kainuoja. Todėl gaudami padorų atlyginimą ir būdami orūs, toks būrys žurnalsitų galėtų sugeneruoti kasdien ne po vieną straipsnį ir žinutę, radijo laidą. Tegul tai bus pradžia visuomeninio leidinio, kuris gali užgimti internete.
Tačiau kyla vienas klausimas – kas pasiūlys tuos 6 milijonus? Ir dar viens klausimas – ar sugebėtume sudaryti tokią komisiją, kuri tinkamai atrinktų stipendininkus, o vėliau juos ir objektyviai vertintų? Manau, kad tai galima padaryti. Ir tokį modelį galima būtų pritaikyti jau greitai. Tarkime, nuo 2011 metų. Juk jau dabar turime Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Jis remia jaunimo projektus, pilietinius projektus, padeda kūrybiniams sektoriams jų saviraiškai. Padeda net regionų spaudai.
Tad nedrąsiai viešai klausiu – kodėl valstybei neinvestavus dar tiek pat, kaip dabar, ir nesukūrus naujos programos šiame ar kitame fonde? Programos, kuri skirtų metines stipendijas konkretiems profesionaliems žurnalistams pagal pateiktus jų projektus ir idėjas. Manau, kad jau dabar verti paramos tokie projektai kaip, pavyzdžiui, Artūras Račas ir jo tinklaraštis internete. Juk Artūras jau seniai yra pats tapęs medija. Tiesa, kol kas jį išlaiko ir leidžia jam oriai dirbti naujienų agentūra BNS, kurioje kolega gauna atlyginimą ir gali iš jo pragyventi. Bet jei jis visą laiką galėtų skirti tik tam, ką jis jau dabar daro savo tinklaraštyje? O jei tokių žurnalistų būtų bent pusė šimto…
Padiskutuokime apie tai.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, šio straipsnio autorius.
2010.04.15
