Kaip ir kodėl žiniasklaida kuria tendencingus mitus


Print

Gruodžio mėnesį teko lankytis dviejuose įdomiuose Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotuose seminaruose – konferencijose, kur, be kita ko, buvo analizuojamos ir mūsų žiniasklaidą kamuojančios bėdos. Omenyje turiu gruodžio 9-ąją dieną Seime surengtą diskusiją, kaip Lietuvos ir kai kurių kitų šalių, pavyzdžiui, Rusijos, televizininkai, plunksnos broliai, radijo korespondentai aktyviai dalyvauja sudėtingose politinėse intrigose. O gruodžio 22-ąją svečiavausi Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS), Lietuvos vartotojų instituto ir Europos pabėgėlių fondo surengtame praktiniame seminare “Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste”. Apie pirmąjį renginį jau šiek tiek rašiau pabrėždamas, jog dėl daugelio negerovių žurnalistai mažiausiai kalti, mat jie priversti žaisti pagal politikų primestas žaidimo taisykles.

Žaidimo taisyklės – žiaurios. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos parlamentarai žiniasklaidą pavertė verslu. Privertė tapti verslu. Vaizdžiai tariant, lietuviškieji politikai savus žurnalistus sąmoningai ar dėl neišmanymo įstūmė į tokias pat sąlygas, kuriose dėl išlikimo grumiasi dujomis, nafta ar alkoholiu prekiaujantys verslininkai. O paskui tie patys seimūnai demagogiškai apgailestauja, stebisi, skėsčioja rankomis, piktinasi, kodėl leidėjams terūpi vien pelnas, kodėl redaktoriams vis dažniau nusispjaut į auklėjamąją, šviečiamąją žiniasklaidos misiją, valstybės interesus, galų gale – į padorumą ar žurnalistinę etiką. Atsakymas – akivaizdus.

Jei laikraščių, televizijų ir radijo stočių savininkams rūpėtų tik auklėjamoji ar šviečiamoji misija, jie netrukus bankrutuotų. Bankrutuotų jau vien dėl to, kad skaitytojams, žiūrovams, klausytojams gražūs, skaistūs, sektini pavyzdžiai mažiausiai rūpi. Laikraščių ar žurnalų skaitytojams (o tuo pačiu – laikraščių ir žurnalų pirkėjams, prenumeratoriams) pirmiausiai rūpi tai, kas susiję su skandalais, žmogžudystėmis, nusikaltimais, turtuolių asmeninio gyvenimo detalėmis. Deja, tokia statistika. Visos, ir itin išsamios, ir mažiau išsamios, apklausos byloja, jog dauguma skaitytojų mieliau griebia skaityti tekstus, kurių autoriai smulkiai pasakoja, kas, ką ir kaip nužudė.

Nepaisant šios akivaizdžios tiesos ir gruodžio 22-ąją keli seminaro svečiai žiniasklaidą kaltino tikromis ar išgalvotomis nuodėmėmis. Beje, kaltino paviršutiniškai, neišmanydami tikrosios žurnalistinės virtuvės. Todėl šį straipsnį pradedu tarsi ne nuo pradžių – ne nuo pabėgėlių įvaizdžio lietuviškoje žiniasklaidoje formavimo reikalų.

Labiausiai nustebino seminare dalyvavusio Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo Dainiaus Paukštės samprotavimai, kokia negera šiandieninė mūsų žiniasklaida. Negera jau vien dėl to, kad netikrina arba tik paviršutiniškai tikrina faktus, kad neišmano objekto, apie kurį rašo straipsnį, kad nespausdina specialistų rašinių. Šitaip sakydamas ponas D.Paukštė lyg ir teisus. Tokių dalykų pasitaiko. Tačiau nejaugi Migracijos departamento tarnautojas nesuvokia, kodėl dauguma žurnalistų nuodugniai nesigilina į vadinamąją “reikalo esmę”? Dauguma šiandieninių žurnalistų per savaitę į redakciją priversti pateikti po du – tris ar net daugiau analitinio, tiriamojo pobūdžio rašinių. O tai – labai daug. Parašyti įdomų, faktais paremtą probleminį straipsnį – tai ne šulinį išrausti. Dabartiniai žurnalistai kaip voverės sukasi rate dėl jiems primestų nenormalių žaidimo taisyklių.

Pirma, dažnas privatus leidinys negali išlaikyti labai daug korespondentų. Tokius sprendimus įtakoja nuožmi konkurencinė kova tarp leidinių ir žiniasklaidai valdžios primestos taisyklės: išgyvens tik tas, kuris į kišenes susižers didžiausią pelną. Todėl visais atvejais siekiama išsiversti su minimaliomis pajėgomis. Be to, rašantiems ar filmuojantiems mokamas vien minimalus atlyginimas. Žodžiu, norintys normaliau uždirbti žurnalistai teturi vieną kelią – kuo daugiau rašyti. O tai reiškia, kad žurnalistai norom – nenorom imasi temų, kurios reikalauja kuo mažiau kruopštaus faktų tikrinimo, analizės. Mažiau, tačiau giliau, kruoščiau rašančius žurnalistus tiesiog išmeta į gatvę ir pakeičia mažiau skrupulų turinčiais.

Esama ir daugiau akivaizdžių, bet neišvengiamų negerovių. Joks leidinys negali išsiversti gilindamasis tik, sakykim, į migracijos problemas. Tad žurnalistai tuo pačiu metu verčiami gilintis į keletą ar net keliolika mažai ką bendro tarusavyje turinčių temų. Dažnam žurnalistui tenka rašyti apie politiką, kariuomenę, mediciną, ekonomiką. Todėl jis net ir labai norėdamas negali tapti, pavyzdžiui, dideliu migracijos problemos žinovu. Norint rimčiau perprasti migracijos temą Lietuvoje reikėtų mažų mažiausiai vienos darbo savaitės. Juk reikia pasišnekėti ir su Migracijos departamento direktoriumi, ir su pavaduotojais, reikia pabuvoti Ruklos ir Pabradės pabėgėlių registracijos centruose, ne prošal būtų pasišnekėti ir su tuose centruose gyvenančių įvairių tautybių atstovais, ir su tų centrų vadovais, taip pat nekenktų įsigilinti, kaip šią dilemą narplioja mūsų artimiausi kaimynai. Štai tada tikrai išeitų daugmaž objektyvus analitinis rašinys. Deja, dažnas žurnalistas neturi tų penkerių darbo dienų, kurias galėtų skirti vien migracijos temai. Be kita ko, jis priverstas taupyti net lėšas, skirtas komandiruotėms. Juk išvyka į Ruklą ir Pabradę kaštuos kelis šimtus litų.

Taigi tarp žurnalisto ir Migracijos departamento klerko esama esminio skirtumo. D.Paukštė gauna pastovų, nesumažintą atlyginimą net tuo atveju, jei tą mėnesį buvo mažiau darbų, seminarų ar posėdžių. O žurnalistas uždirba tik tiek, kiek konrečiai parašė straipsnių. Bet net parašius daug straipsnių kai kurie plunksnos broliai nėra garantuoti, jog gaus sutartą atlygį, nes savininkas ar redaktorius bet kada gali pareikšti, girdi, straipsniai buvo ne itin įdomūs, sakykim, juose pateikta per mažai kraujo, skandalų, smurto, todėl honoraras sumažinamas, pavyzdžiui, 20-čia procentų. Net ligos atveju daugeliui žurnalistų išmokamas tik minimalus atlyginimas. Nes sirgdamas jis juk nieko nerašo.

Beje, žurnalistams pensija skaičiuojama tik nuo minimalaus atlyginimo. Į pensiją neįskaičiuojami pagrindiniai, honoraro pavidalu uždirbti pinigai. Tad daug ir sunkiai dirbęs žurnalistas sulaukęs senatvės nėra socialiai apsaugotas. Nejaugi šių faktų Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas nežinojo? Seminaro svečias iš Migracijos departamento taip pat akcentavo žurnalistų neprofesionalumo reikalus, girdi, atėję interviu žurnalistai dažnokai net nežino, ko paklausti. Tačiau D.Paukštė  pamiršo pasidomėti, kodėl kai kurios redakcijos atsisako rimtų, patyriusių, specialius mokslus baigusių žurnalistų paslaugų ir samdo jaunus, dar besimokančius, mažai patirties turinčius žurnalistus? Nejaugi taip sunku susigaudyti? Šitaip elgiamasi tik pragmatiniais sumetimais. Jauniesiems žurnalistams galima mokėti mažesnius honorarus, juolab jaunuosius kolegas lengviau priverst rašyti užsakomuosius, tendencingus rašinius. Štai ir visa pasaptis. Nė kiek neabejoju, jog žurnalistu tapęs D.Paukštė elgtųsi, deja, labai panašiai, kaip ir jo kritikuojami žurnalistai. Arba tiesiog būtų išmestas iš redakcijos kaip nesugebantis koja kojon žengti su “laikmečio dvasia”.

Tad man buvo labiau priimtini Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pastebėjimai, jog į šiandienines žaidimo taisykles įsprausta žiniasklaida vargu ar gali “elgtis kažkaip ženkliai kitaip”. Ypač įsiminė D.Radzevičiaus pastebėjimas, jog dabartinę žiniasklaidą formuoja ne tik finansiniai rūpesčiai, bet ir skaitytojų įnoriai, pomėgiai. Jei dauguma Lietuvos žiniasklaidos vartotojų skaitytų tik rimtus, analitinius, probleminius straipsnius, jei dauguma vakarais prie televizorių susėdančių lietuvių žiūrėtų tik analitines laidas apie istoriją, politiką, kultūrą ir meną, leidėjai ir savininkai čia pat persimestų prie rimtų temų, pramogines laidas arba visai išmesdami iš eterio, arba demonstruodami jas žiūrovams pačiu neparankiausiu laiku.

Deja, tik mažuma skaitytojų ir žiūrovų, pasak LŽS pirmininko, skaito, žiūri, klausosi rimtų laidų. Tik saujelė. Todėl nėra ko stebėtis, kad lietuviškoji žiniasklaida pataikauja masinio skaitytojo proreikiams. Tik pataikavimas gausumui garantuoja tiražą ir įplaukas už reklamą. Rimtos žiniasklaidos išsiilgusiems lietuviams LŽS vadovas D.Radzevičius pateikė konkretų pasiūlymą: patys prenumeruokite, pirkite, skaitykite rimtus leidinius ir būtent tokius leidinius pirkti raginkite savo artimuosius, draugus, bičiulius. Tokiu atveju padėtis galėtų keistis į gerąją pusę. Jei ne, lietuviškosios žiniasklaidos reikalai ateityje greičiausiai dar labiau prastės.

Klausantis Migracijos departamento valdininko D.Paukštės ir LŽS lyderio D.Radzevičiaus polemikos nejučiom prisiminiau žurnalisto Rimvydo Valatkos kadaise viešai išsakytą nuomonę, kodėl “Lietuvos rytas” tiek daug dėmesio ir svarbos skiria krminalinėms temoms. Nesugebėsiu itin tiksliai pacituoti R.Valatkos žodžių. Tačiau jo išguldyta mintis – aiški. Šis įtakingas žurnalistas nė akimirkai nesuglumo, kai buvo apkaltintas, jog leidinys, kuriame jis dirba, pataikauja žemiausiems žmonių instinktams. R.Valatka priekaištautojui atkirto: nustokite masiškai skaityti, kas ką papjovė, nužudė, suvažinėjo, ir dienraštis į pirmuosius puslapius iškels visai kitas temas. O kol Lietuvos skaitytojams maloniau mėgautis kruvinomis istorijomis, tol dienraštis taktikos nekeis. Galima nemėgti R.Valatkos, tačiau negalima nesutikti su jo pastaba. Juk atsisakęs kriminalinių kronikų šis dienraštis, be abejo, neteks ne tokios jau mažos dalies skaitytojų, o tuo pačiu – ženklių piniginių įplaukų. Raskite žmogų Lietuvoje, kuris savanoriškai atsisakytų pelno?

Įdėmiai klausydamasis Migracijos departamentą atstovaujančio D.Paukštės ir LŽS pirmininko D.Radzevičiaus diskusijos prisiminiau ir neseną savo pokalbį su vienu įtakingu, aukštas pareigas Bažnyčios hierarchijoje užimančiu vyskupu. Pokalbio būta atviro, nuoširdaus. Mūsų nuomonės daug kur sutapo. Tačiau išsiskyrė kalbant apie priežastis, nulemiančias, pavyzdžiui, “XXI amžiaus” populiarumo – nepopuliarumo reikalus. Vyskupas apgailestavo, jog šis krikščioniškosios minties leidinys nėra labai įtakingas ir populiarus. Suprask, tikintieji norėtų solidesnio leidinio. O aš tvirtinau, kad šis leidinys be ženklios finansinės paramos iš šalies ir negali turėti didelio tiražo, kadangi jame nėra pasakojimų apie krikščionybės reikalavimams nusižengiančius kunigus. Štai “Lietuvos rytas” nepraleidžia nė vienos progos įkąsti Bažnyčiai, ir visi bent jau internete pasirodantys jo rašiniai apie stikliuko nevengiančius kunigus sulaukia tūkstančių skaitytojų bei komentatorių dėmesio. O informaciją, kurioje gvildenami gražūs, prasmingi Bažnyčios darbai, – skaitytojai palieka beveik be dėmesio.

Seminare “Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste” netikėtai kilo ginčas, kodėl lietuviškoji žiniasklaida daug dėmesio skiria romų šiokiadieniams, o nieko nerašo, sakykim, apie karaimus. Mat tądien buvo parodytos ištraukos iš žurnalisto Audriaus Lelkaičio prieštaringiausių minčių sukėlusio dokumentinio filmo apie Lietuvos čigonų bėdas. Ši polemika tarsi patvirtino R.Valatkos versiją.  LŽS vadovas D.Radzevičius pateikė akivaizdžią priežastį, kodėl visi puola domėtis “blogiukų”, o ne “geriečių” gyvenimais: kalbant apie romus esama konflikto, kalbant apie karaimus – konflikto nėra. Skirtingai nei Kirtimų taboro gyventojai mūsų karaimai neįsipainioja į konfliktines situacijas. Todėl jie ir negali būti įdomūs skaitytojams. Vienas seminaro dalyvis iškėlė klausimą, kokį dokumentinį filmą mieliau pultume žiūrėti: ar apie čigonus, ar apie karaimus? Dauguma prisipažino, jog skubėtų greičiausiai į filmo apie čigonų taborą peržiūrą. Mat karaimai gyvena be nuotykių, skandalų, konfliktų su valdžios institucijomis. Žodžiu, jie – neįdomūs. Jie įdomūs tik patys sau.

Lietuvos vartotojų instituto (LVI) prezidentė Zita Čeponytė pateikė įdomių pastabų, kaip ir kodėl lietuviai žiūri į šalyje gyvenančius pabėgėlius. Pasirodo, Lietuvoje atliktas ne vienas tyrimas, ką lietuviai mano apie kitataučius, bėgančius iš savo tėvynių ir apsistojančius Lietuvoje. Pasak pranešėjos Z.Čeponytės, “situacija keistoka”.  Išsamios apklausos byloja, kad tik 18 proc. Lietuvos piliečių draugiškai žiūri į pabėgėlius, nes dauguma mano, kad šie – neišsilavinę, tinginiai, linkę nusikalsti. Nors patys pabėgėliai, ne vienerius metus gyvenantys Lietuvoje, mano, kad lietuviai – viena iš tolerantiškiausių tautų. Net 79 proc. apklaustųjų pabėgėlių lietuvius įvardino kaip itin tolerantiškus.

Iš kur tokie dideli nuomonių skirtumai? Seminare buvo pateikta įvairių nuomonių. Viena iš pagrindinių versijų – kaltas žiniasklaidos tendencingumas. Mat žiniasklaida ieško konfliktinių situacijų, o beieškodama tik blogų pavyzdžių, iškraipo realią padėtį, klaidina visuomenę. Jei vienas kitas Lietuvoje gyvenantis čečėnas ir nusikalto teisėsaugai, ši žinia išplatinama plačiai, pirmuosiuose puslapiuose. O geri Lietuvoje gyvenančių čečėnų darbai nenušviečiami. Štai ir visa paslaptis, kodėl lietuviai apie pabėgėlius susidarę neigiamą nuomonę.

Seminare kalbėję studentai iš Nepalo ir Baltarusijos tvirtino, jog gyvendami Lietuvoje jie neturėjo jokių rimtų nesutarimų su lietuviais. Nepalietis tepabrėžė, jog pirmaisiais metais jam buvo sunku Lietuvoje, nes dauguma lietuvių nekalba angliškai. Tačiau net nemokėdami angliškai žmonės stengdavosi padėti susirasti reikiamą gatvę. Nepalo atstovas papasakojo tik apie vieną konfliktinę situaciją, kai prie jo vėlyvą vakarą visuomeninio transporto stotelėje pradėjo kabinėtis keli jaunuoliai. Nepalietis mano, kad tie vaikinai norėjo iš jo atimti pinigus. Tačiau chuliganai kalbėjo ne lietuviškai, o rusiškai. Nepalietį ir jo draugus nuo chuliganų nuvijo atsitiktinis praeivis – lietuvis. Nuo Aleksandro Lukašenkos represijų pabėgęs svečias iš Baltarusijos taip pat negalėjo pasakyti nė vieno blogo žodžio apie lietuvius.

Pateikdama tyrimų išvadas dėl požiūrio į pabėgėlius LVI prezidentė Z.Čeponytė pastebėjo, jog daug lietuvių, turinčių neigiamą nuomonę, iš tikrųjų nėra akis į akį susidūrę su pabėgėliais. Mat pabėgėlių gausos bent jau šiuo metu Lietuvoje nėra. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuva politinio prieglobsčio statusą suteikė tik maždaug pusantro šimto prašytojų. O gavusių leidimą nuolat arba laikinai gyventi Lietuvoje – taip pat nėra daug. Tokių atvejų – dešimtys, bet ne šimtai ir ne tūkstančiai. Palyginimui galima pateikti Švedijos pavyzdį: praėjusiais metais ši šalis priglaudė 24 tūkst. pabėgėlių.

Seminaro organizatoriai akcentavo, jog Lietuvoje nėra pabėgėlių problemos, tačiau mūsų šalyje gajūs įvairiausi mitai, kuriuos kuria sensacijų ištroškusi žiniasklaida. Štai vienas Lietuvoje ilgokai gyvenęs čečėnas viešai išdėstė savo asmeninę nuomonę, esą lietuviai per daug paleisuvauja, per mažai myli savo tikėjimą, ir čia pat per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga. Užuot įsigilinusi į dažnusyk labai teisingas čečėno Vahido Jelchojevo pastabas, žiniasklaida kurstė priešiškas nuotaikas, girdi, “kaip tas atvykėlis drįsta mus mokyti gyventi”.

LŽS vadovas D.Radzevičius net pajuokavo, prisiminęs kai kuriuos populiarius sapnų aiškinimus. Girdi, šiandien įvairiuose sapnininkuose rašoma: sapnuoti pabėgėlį – blogas ženklas. Tereikia pradėt teigti, jog sapnas apie pabėgėlį atneša laimę, sėkmę ar didelius pinigus, ir, LŽS vadovo manymu, lietuvių požiūris į pabėgėlius kardinaliai pasikeistų.

Tačiau dėl kuriamų neteisingų mitų gajumo kalta ne tik žiniasklaida. Kalti ir mes, skaitytojai, ištroškę ne tiesos, bet skandalų. Kalti ir valstybė, nesuteikiantys deramos paramos bei pagarbos sensacijų nesivaikantiems leidiniams.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, įdomiai, išradingai vadovavęs seminarui “Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste”.

2010.01.01


Prisijunkite prie diskusijos