„Pirma, branduolinės Irano ambicijos, atsiradusios dar apie 1960 – uosius metus šacho režimo laikais, jokiu būdu nėra gynybinė reakcija į atominę Izraelio ginkluotę.
Be to, atominė Izraelio ginkluotė oficialiai niekada nebuvo pripažinta.
Antra, arabų šalys sunerimę dėl galimo Teherano branduolinio apsiginklavimo nė kiek ne mažiau nei Izraelis“. Taip samprotauja Richardas Hercingeris laikraščio “Die Welt” puslapiuose. Minėtos publikacijos autorius pateikia ir daugiau dėmesio vertų pastebėjimų, įžvalgų, palyginimų.
Pavyzdžiui, kad ir ši mintis: „Nuo tol, kai Barakas Obama paskelbė vienu iš savo užsienio politikos prioritetų paskelbė svajonę apie pasaulį be atominių ginklų ir taip vėl atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį, arabų propaganda dar stipriau kritikuoja Izraelio branduolinį potencialą, pateikdama jį kaip nestabilumo regione šaltinį“.
Be to, pirmaujančios arabų šalys visiškai supranta, kad vienpusis Izraelio branduolinis apsiginklavimas „daugelį dešimtmečių buvo vienas iš stabilumo Artimuosiuose Rytuose pagrindų. Arabų lyderiai puikiai supranta, kad Izraelis su savo atominiu arsenalu negali puoselėti ekspansionistinių ketinimų“, sakoma minėtame straipsnyje.
„Izraelis, kurio gyventojų yra truputį mažiau nei 7,5 milijonų, iš kurių 20 proc. arabai, yra netinkamas ekspansionistinės, imperinės valstybės vaidmeniui.
„Nuo susikūrimo 1948 m. ir iki 1973 m. Izraeliui keturis kartus teko gintis kariniuose konfliktuose nuo pranokstančių arabų šalių pajėgų. Tik slaptos branduolinės ginkluotės dėka – anot gandų, pirmą bombą sukūrė dar 1967 metais – Izraelis galėjo užkirsti tolimesnių užpuolimų galimybes“ – rašo autorius.
Anot publikacijos autoriaus, „atominės bombos įbauginimo efektas atnešė Izraeliui naudos, bet netiesiogiai taip pat ir arabų režimams. Jiems nuo pečių nukrito nuolatinių ginkluotės varžybų našta ruošiantis neišvengiamiems pastoviems karams siekiant sunaikinti neapkenčiamą „sionistinį darinį“.
Izraelis niekada oficialiai nėra pripažinęs savo atominės ginkluotės, todėl pirmaujančioms arabų šalims nebuvo būtinybės siekti atominio ginklo vien siekiant savo „veido išsaugojimo“ – pažymi autorius.
„Forsuodamas savo atominę programą islamistinis Teherano režimas graso sužlugdyti šį neakivaizdų konsensusą“.
„Pirmaujančios arabų šalys, savo ruožtu, traktuoja šį aktyvumą kaip dalį Irano pretenzijų į hegemoniją regione“, – rašo autorius, nurodydamas, kad būtent todėl Egiptas ir Saudo Arabija neseniai įsigijo iš JAV naujas Priešraketinės gynybos sistemas.
Žinoma, Iranas, nepriklausomai nuo politinio režimo, turi teisėtas priežastis nerimauti dėl savo teritorinio vientisumo ir todėl bandyti sukurti sąlygas, kurios padėtų išvengti užpuolimo. Tačiau ši grėsmė niekados nekilo iš Izraelio ir jo atominio ginklo.
Iki islamistinės revoliucijos 1979 metais ir paskelbus žydų valstybės likvidavimą esminiu Irano Islamo Respublikos ideologijos momentu, Izraelis ir Iranas net palaikė gerus strateginius santykius, kylančius iš bendrų interesų – įsitvirtinti regione, kuriame dominuoja arabai“, – svarsto autorius.
Primindamas, kaip Irakas užpuolė Iraną 1980 metais, autorius išsakė nuomonę, kad „jeigu Iranui ir derėtų baimintis potencialių agresorių, tai pirmiausia reikėtų galvoti apie jo arabų kaimynus ir kitas pasienio šalis“.
Tačiau nuo tada, kai žlugo Sadamo Huseino režimas, pavojus Iranui labai sumenko. Paradoksalu, bet nė viena šalis politinio saugumo požiūriu tiek nelaimėjo nuo JAV įsiveržimo į Iraką, kaip Iranas. JAV įsiveržimas į Iraną, jeigu kas nors kada nors tai svarstė, tai po amerikiečių patirties Irake ši galimybė atmesta.
„Raginimas sukurti „zoną, laisvą nuo atominio ginklo“, galbūt skamba gražiai pacifistams-romantikams, tačiau ginčyti prisidengiant šiuo lozungu atominį Izraelio apsiginklavimą – reikštų ne priartinti taiką Artimuosiuose Rytuose, o priešingai – pagreitinti destabilizaciją“, – daro išvadą straipsnio autorius.
Nuotraukoje: Izraelio ginkluotosiose pajėgose tarnauja tiek vyrai, tiek moterys. Izraeliui kol kas pavyksta išlikti laimėtoju – tiek kariniuose, tiek psichologiniuose karuose.
Parengta pagal “Die Welt” publikacijas
2012.05.02
