Štai ir išlindo yla iš maišo. Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD) bičiuliaujasi su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB). Tiksliau sakant, bendradarbiaujama dar ne visur ir ne visada. Tačiau bendradarbiavimo esama. Ir užtektinai svarbaus. Juk draugaujama neva gaudant terorizmu įtariamus asmenis iš Šiaurės Kaukazo. Apie tai pranešė ne kas kitas, o savo antgamtiškais sugebėjimais gauti slaptus dokumentus pasižymintis “Lietuvos rytas”. Šis dienraštis praėjusią savaitę paskelbė straipsnį apie lietuvę, kuri, leidinio teigimu, įtariama bandžiusi prisidėti prie paskutiniojo teroro akto Maskvos metro, kuri jau seniai simpatizavo čečėnams ir kuri “nežinojo, kad Rusijos viza jai buvo suteikta vykdant bendrą Rusijos ir Lietuvos specialiųjų tarnybų kovos su terorizmu operaciją”.
Kad net priešingose barikadų pusėse stovinčių valstybių specialiosios tarnybos kartais dalinasi slapta informacija bei rengia bendras operacijas, kad retsykiais toks draugavimas naudingas abiem stovyklom, – niekas nesiginčija. Niekas nesiginčija ir dėl to, jog Lietuvos VSD ir Rusijos FSB gali turėti bendrų tikslų. Juk esame kaimynai, ir tokių kontaktų neišvengsime.
Bet ar Lietuvai derėtų nuoširdžiai talkinti Rusijos specialiosioms tarnyboms, kurios jau ne vienerius metus beviltiškai bando sugaudyti “Šiaurės Kaukazo separatistus, ekstremistus bei banditus”? – abejoju. Šitaip sakau vadovaudamasis vien pragmatiškais sumetimais.
Pastarųjų dešimtmečių įvykiai byloja, jog Rusijoje teroro aktų – tik daugiau ir daugiau. Ir sprogdinimai bei įkaitų grobimas – kaskart nuožmesni. Galų gale mes neturime užtektinai įtikinamos informacijos, kas tuos sprogdinimus iš tiesų surengė. Juk kai kurie teroro aktai čečėnų ar ingušų nepriklausomybininkams – labai nenaudingi. O štai Kremliaus vadovams, pažadėjusiems “čečėnus skandinti išvietėse”, – labai parankūs. Nes po tokių išpuolių Kremlius gali drąsiai reikalauti Vakarų pagalbos bei užuojautos ir tuo pačiu – griežtinti ir taip jau griežtas karines sankcijas Šiaurės Kaukaze. Juk iki šiol neišsklaidyta ir Londone radiacijos pagalba nužudyto Rusijos žvalgybininko Aleksandro Litvinenkos versija, esą gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske su žeme sulygino ne čečėnai ar ingušai, o Rusijos FSB, norėdama pateisinti itin žiaurią V.Putino politiką Šiaurės Kaukaze (štai, žiūrėkite, kokie baisūs tie čečėnai, jie jau sprogdina gyvenamuosius namus). Jau esama užtektinai gausių liudijimų, jog neva vaduodamos Beslano įkaitus Rusijos jėgos struktūros vadovavosi griežtais FSB nurodymais elgtis taip, kad „vaikų aukų būtų kuo daugiau”.
Tad neužmirškime gyvenamųjų namų sprogdinimų Maskvoje ir Volgodonske, įkaitų dramos “Nord Ost”, Beslano mokyklos aukų, dabar štai – mirtininkių surengtų sprogimų Rusijos sostinės metro stotyse. Tai – tik tie teroro aktai, kurie mums, vakariečiams, geriau žinomi. O kiek teroro aktų būta pačioje Čečėnijoje? Dabar jau vis dažniau pranešama apie sprogdinimus su Čečėnija besiribojančiose Ingušijos, Dagestano respublikose. Dabar štai jau esama viešų užuominų, kad galbūt net viena lietuvė iš Klaipėdos buvo sumaniusi pagelbėti čečėnų, ingušų ar dagestaniečių našlėms – savižudėms. Šie faktai byloja, jog oficialusis Kremlius nesusitvarko su terorizmo problema. O kodėl? Pažaboti terorizmo nepajėgia vien dėl to, kad bando įgyvendinti neteisingą, antižmonišką, grobuonišką politiką Šiaurės Kaukaze.
Tikrasis Rusijos vadovas V.Putinas neįvykdė viešai duoto pažado. Jis neįbaugino čečėnų sukilėlių. Jis jų nesutramdė. Atvirkščiai. V.Putinas elgiasi taip, kad “sukilėlių ir teroristų būtų kuo daugiau”. Nepaprastai žiauria politika Šiaurės Kaukaze Kremlius tik išplėtė ratą tų, kurie nepatenkinti Rusijos kolonistine politika. Jei Boriso Jelcino laikais Rusijos karinei mašinai priešinosi beveik išimtinai tik čečėnai, tai dabar, valdant V.Putinui, į kovą stojo ingušai, dagestaniečiai. Na, žinoma, ir gruzinai. Rusijos nemėgsta ir Azerbaidžanas, nes Rusijos dėka jis prarado Kalnų Karabachą. Žodžiu, kaip bežiūrėsi, kur bepažvelgsi, o Kaukaze V.Putinas draugų beveik neturi. Dauguma kaukaziečių jo nekenčia – mielai jį patį nuskandintų išvietėje.
O mes, lietuviai, beje, iki šiol kenčiantys nuo Kremliaus intrigų, tik žymiai “aukštesnėse ir sudėtingesnėse sferose nei atviras karas”, nei iš šio, nei iš to padedame talkinti tam pačiam V.Putinui. Nors puikiai suvokiame, kad jo politika Šiaurės, ir ne tik – Šiaurės Kaukaze, – imperialistinė, grobuoniška, nusikalstama. Tad talkindami Rusijos slaptosioms tarnyboms mes tarsi neoficialiai pritariame Kremliaus agresijai Šiaurės Kaukaze.
Na, pragmatiškai žvelgiant, gal čia ir pusė bėdos. Juk Rusija – didelė, įtakinga valstybė. Tad čečėnus, ingušus, dagestaniečius, gruzinus, azerbaidžaniečius tarsi aukojame ne specialiai, o tik vardan gerų santykių su Rusija. Bet ar tokią mūsų paslaugą Rusija įvertins? Ar mūsų paprasčiausiai neapgaus, sumaniai pasinaudodama lietuvišku kvailumu, bailumu ir trumparegiškumu? Galų gale ar įsiveldami į Rusijos intrigas Šiaurės Kaukaze mes nerizikuojame tapti tų pačių savižudžių taikiniais? Rusijos politikos apžvalgininkai Leonidas Mlečinas, Valerija Novodvorskaja, Julija Latynina ir daugelis kitų seniai skambina pavojaus varpais: “šiandieninės Kremliaus nuostatos daugina teroristus geometrine progresija”.
O jei Rusijoje dar bus įteisintas ir įsakymas, jog prieš Temidę atsakingi ne tik patys teroristai, bet ir teroristų giminaičiai, artimieji, sukilėlių tikrai nesumažės. Nes jau ir dabar daugelis nenorinčių kariauti kaukaziečių tiesiog neturi kito pasirinkimo: arba jie žus nuo prorusiško Ramzano Kadyrovo smogikų bei Rusijos FSB savivalės kalėjime, arba žus miškuose bei kalnuose, kovodami prieš okupantus. Tad, žvelgiant pragmatiškai, mūsų VSD, talkindama neva Rusijos FSB kovai su terorizmu, Kremliui iš tiesų tik padeda dauginti teroristus.
Tad kas gali paneigti, jog vienas kitas Šiaurės Kaukazo savižudis, supykęs ant lietuvių dėl per didelio mūsų bičiuliavimosi su Kremliaus režimu, neužklys ir į Vilniaus gatves?
2010.04.21
