Žmogus, stebintis nuomonės formavimo procesą dabartinėje Lietuvoje, negali nematyti, kad vis didėja pasauliui skleidžiamos neigiamos informacijos apimtis lenkakalbės žiniasklaidos priemonėse Lietuvoje ir Lenkijoje.
O blogiausia tai, kad šiandien atsirado dar vienas naujas Lietuvai nepalankios informacijos skleidimo centras – Europos Parlamentas, nes iš ten sklinda ir rafinuočiausios, ir primityviausios nuomonės, kurias pateikia europarlamentaras iš Lietuvos ir europarlamentarų grupė iš Lenkijos. Ir gal nevertėtų dar kartą prisiminti paminėtų asmenų, jeigu ne tas dalykas, kad jų provokacijos, jų antilietuviškos nuostatos, jų parama tiems, kurie apgaudinėja Lietuvos lenkus, daro poveikį kiekvieno ir visų likimui, nes suformuoja ilgam įsišaknijančius neigiamus Lietuvos lenkų stereotipus, apsunkina savarankiško gyvenimo pradžią ir jo kelius kiekvienam Lietuvos lenkui, neatsižvelgiant į tai, ar jis nusileido iki V. Tomaševskio lygio ir susitapatino su šiuo veikėju, ar išlaikė savąjį orumą ir gebėjimą mąstyti nepriklausomai.
Maža to – dalis jaunimo, dar neturinčio sutvirtėjusio moralinio stuburo, žiūrėdami į Rinkimų akcijos lyderio elgesį, manys, jog meluoti, apgaudinėti, provokuoti, būti antivalstybininku, antipiliečiu ir antilietuviu yra visai tinkamas dalykas, nesuvokdami, kad melu ir neapykanta neįmanoma sukurti jokios ateities.
Būtent dėl to mums, Lietuvos lenkams, reikia pateikti pasauliui tikrus faktus, atskleisti tikrąsias skriaudas ir skriaudikus, Lenkų rinkimų akcijos ir ją remiančių asmenų veiklos metodus. Ir būtent šiandien, kai melo ir provokacijų prieš mus ir Lietuvą banga dalyvaujant europarlamentarams įgijo iki šiol neregėtą mastą. Pagaliau ir paskutinis Vilniuje vykusios konferencijos, skirtos tautinių mažumų teisėms, surengtos turint omenyje Lietuvos lenkus, imitavimas tebuvo nenutrūkstamų provokacijų tęsinys, nes konstatuota, kad „Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėtis nuolatos blogėja ir vis labiau ribojama…. ir neatsižvelgiant į politinę valdančiųjų grupių priklausomybę, neigiamas požiūris į tautines mažumas lieka toks pat „.
Pasakysime viešai ir atvirai, kad tai netiesa, o dirbtinis įtampos kurstymas dėl tų dalykų, kuriuos primeta Rinkimų akcijos lyderis ir jam vadovaujantys asmenys, mūsų nuomone, yra susijęs su tuo, kad vis daugiau žmonių pradeda suprasti visą jų veiksmų klastą bei naudą, kurią jau daug metų iš to gauna Akcijos lyderis, jo artimiausi giminės ir jį supanti sovietinė–kolūkinė nomenklatūra. Būtent dėl to reikia šaukti kur kas garsiau, kelti kur kas daugiau sąmyšio, kad įsiaudrinusi visuomenė negalėtų šaltai analizuoti situacijos ir nepastebėtų akivaizdžiausių faktų.
Metų metus tęsiamas provokacijas, piktnaudžiavimus ir veidmainystes, faktinius veiksmus, kurių imasi Rinkimų akcijos veikėjai, galima bus atpažinti tiktai išmokus „iššifruoti” jų informaciją kaip skleidžiamą nesveiko proto žmonių – jeigu jie šaukia, kad kažkas „vagia” žemę, reiškia, patys tiesiogiai tame dalyvauja, jei sako, kad lenkiškos mokyklos persekiojamos, aišku, kad jie patys toms mokykloms gyventi ir dirbti trukdo, o jeigu kalba apie žmogaus ir piliečio teisių pažeidimus, vadinasi, žmones uja jų valdomi asmenys, atskirdami juos nuo pasaulio, idant nesuprastų, kad žmonės turi teisę į kitokį, garbingą gyvenimą.
Taigi dar kartą pradėsime nuo žemės grąžinimo, nes tai jau daug metų ir dar visai neseniai buvo pagrindinis tariamos lietuvių kaltės Lietuvos lenkams įrodymas. Tiesa, paskutiniu metu ši tema vis labiau tyla, nes kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui po beveik du dešimtmečius trunkančio Rinkimų akcijos valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajone kyla klausimas, kodėl minėtų rajonų savivaldybės, valdomos Akcijos veikėjų, skirtingai negu savivaldybės, kurias valdo kitos partijos, neįvykdė savo įstatymuose nustatytų pareigų ir rinkiminių pažadų dėl žemės grąžinimo ir gyventojų interesų gynimo?
Sovietų nacionalizuotos žemės grąžinimas, kaip žinoma, pradėtas priėmus 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Pirmajame etape tai buvo žemės grąžinimas natūra tiems, kurie gyveno toje žemėje, ir tiems, kurie neturėjo problemų dėl dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, skirtingai nuo nuosavybės teisės į žemę „rėžiais”, kaip likusią apleistą žemę Vilniaus krašte iš tarpukario laikotarpio. 1997 m. liepos 1 d. LR Seimas papildė minėtą įstatymą, o Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 nustatė minėto įstatymo įgyvendinimo tvarką ir sąlygas; nutarimo 106 punkte sakoma, kad parengti vietinių žemės grąžinimo planų projektai (taip pat ir perkeliant nuosavybės teises iš kitų rajonų) turi būti viešai aptarti seniūnijose dalyvaujant gyventojams ir savivaldybių atstovams, su faktinio jų vetavimo teise. Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu pakeitė nutarimą Nr. 1057, išplėtodama 106 punktą, padarydama parengtų žemės grąžinimo planų projektų likimą dar labiau priklausomą nuo savivaldybių nuomonės, nes tuos projektus savo parašu ir antspaudu turėjo tvirtinti meras arba savivaldybės administracijos direktorius.
“Taip laimingai susiklostė”, kad beveik visus tuos metus, iki pat 2008 m., dėl tokių, o ne kitokių planų projektų sutikimą išreikšdavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius S. Svetlikovskis, kuris šiaip jau yra Rinkimų akcijos lyderio dėdė, o sovietiniais laikais ilgus metus buvo liūdnai pagarsėjusio Lukiškių kalėjimo partijos komiteto sekretorius. Taigi žemės gražinimo klausimas Vilniaus rajone visą laiką buvo tiesiogine prasme „geležinėse ir išbandytose” giminės rankose. Ir per visus tuos metus (turime informacijos iki 2007 m. pavasario) Vilniaus rajono savivaldybė pritarė visiems be išimties pateiktiems projektams. Maža to, daug metų apskrityje, institucijoje, tvirtinančioje pateiktus planų projektus, tas pareigas, kurios buvo tiesiogiai susijusios su sprendimų dėl planų priėmimu, ėjo asmuo, paskirtas Rinkimų akcijos, veikusios koalicijoje. Tiesa, daugiau tokio atvejo Lietuvoje, ko gero, nepasitaikė, nes tas asmuo – buvęs partinis sovietinių administracinių organų, įskaitant KGB, koordinatorius Vilniuje. Tad tiesiog paklausime – koks dar rajonas, kokia kita politinė partija turėjo tokias palankias sąlygas žemės reformai, kad tik tam būtų turėjusi geros valios? Todėl žmonių, neatgavusių žemės ar nugrūstų į ne tokias naudingas vietas, riksmai dėl dangaus keršto turi būti kreipiami ne į kažin kokius aiškiau neapibrėžtus lietuvius, kurie neva tamsią naktį slapčiomis, be rajono valdžios žinios, persikelia savo žemę į Vilniaus rajoną, o būtent į Rinkimų akciją ir jos lyderį su visa savo gimine.
Maža to, netgi po formalaus žemės atgavimo žmonės negalėjo visiškai disponuoti savo nuosavybe, nes Vilniaus rajono savivaldybės valdžia, būdama „geležinėse giminės rankose”, skirtingai nuo kitų Lietuvos rajonų, ištęsdavo iki begalybės rajono plėtros generalinio plano tvirtinimą, dėl to turėtas istorinis šansas – užtikrinti, kad labai daug lenkų šeimų ateityje gyventų garbingai ir pasiturimai – nuėjo perniek. Nes galimybe naudingai parduoti dalį turimos žemės, kad galėtų pagerinti savo materialinę padėtį ir užtikrinti savo vaikų ateitį, tuo jau praėjusiu nepaprastai palankios konjunktūros laikotarpiu, žemės savininkai galėjo pasinaudoti „asmeninės malonės” būdu – savivaldybėms leidus pakeisdami žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą. Įdomu tai, kad per praėjusį išpūstų žemės kainų laikotarpį „asmeninės malonės” teise pasinaudojo daugiausia asmenys, supirkinėję žemę, arba tie, kurie savivaldybei sutikus perkėlė ją į Vilniaus rajoną. Ir tiktai labai menku laipsniu – vietos žmonės. 2007 m. lapkričio16 d. „Laisvasis laikraštis” paskelbė faktą, kad V. Tomaševskis iš tam tikros institucijos siekė gauti kyšį už teisę įsigyti žemės sklypą skaičiuodamas taip – milijonas litų už hektarą. Tą informaciją pakartojo keli kiti periodiniai leidiniai. Kadangi praėjo daug laiko, tos informacijos niekas nepaneigė, prokuratūra iki šiol bylos nepradėjo. O juk reikia žinoti, kad „asmeninės malonės aktu” buvo skirti tūkstančiai hektarų žemės.
Būtent dėl to, mūsų nuomonė, ir visų pirmiausia dėl to jiems reikia vis naujų temų, kad galėtų kuo labiau nusišalinti nuo žemės grąžinimo ir su tuo susijusių „asmeninės malonės aktų” temos, kad iškilus baudžiamosios atsakomybės už tuos veiksmus klausimui galėtų pateikti tai kaip neva susidorojimo už politinę veiklą aktą. Todėl Rinkimų akcijos lyderio riksmuose apie tariamus persekiojimus vis labai jaučiama tiesiog paniška baimė, kad anksčiau ar vėliau gali būti atskleista tai, kas slepiama.
Tipišką vietos gyventojams daromą žalą nepaprastai iškalbingai liudija kitas pavyzdys. 1998 m. balandžio 1 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 385 Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamoje vietovėje. Juo Lietuvos savivaldybės buvo įpareigotos pateikti savo pasiūlymus dėl upių, ežerų ir kitų vandens telkinių pakrančių atskirų dalių rezervavimo vietos gyventojų poreikiams, siekiant išvengti pavojaus, kad jos bus įtrauktos į privatizavimo planus. Iš 56 Lietuvos savivaldybių savo pasiūlymus apskritims pateikė 55, išskyrus vieną – Vilniaus rajono, kurį daugelį metų valdo Lenkų rinkimų akcija. Galima numanyti, kad vandens telkinių pakrantės buvo reikalingos pačiai rajonų savivaldybių valdžiai ir tiems, kurie galėjo nepaprastai giliai išreikšti dėkingumą už tai, kad būsima jų nuosavybė ribosis su Neries, Vilnelės, Žeimenos ar vaizdingo ežero krantais. Pagaliau Rinkimų akcijos lyderio pavaduotoja ir bičiulė, atvykusi iš kitos šalies ir neturėjusi teisės į žemės grąžinimą, greitai tapo daugelio sklypų ir namų Vilniuje bei Vilniaus rajone, taip pat ir ant Žeimenos kranto, savininkė, neleisdama naudotis vietos gyventojams netgi kitu krantu, priešais jos turimą nuosavybę. Taip pat greitai daugelio žemės sklypų savininkais tapo ir kiti Rinkimų akcijos veikėjai.
Panašiai buvo ir su netikromis Rinkimų akcijos veikėjų ašaromis, liejamomis dėl problemos, susijusios su žemės grąžinimu Vilniuje. Valdydami Vilniaus rajoną ir turėdami valdžią bendrai su koalicija Vilniuje, aišku, reikėjo dalį laisvų žemių rajone rezervuoti poreikiams, susijusiems su užstatytos žemės grąžinimo Vilniaus miesto gyventojams, daugiausia – Lietuvos lenkams. Apie tai pagaliau rašėme jau ne kartą. Deja, buvo patvirtinti žemės perkėlimo iš atokesnių rajonų projektai…
Ir kai šiandien Rinkimų akcijos veikėjai prisimena apie neteisybes ir piktnaudžiavimus grąžinant žemę Vilniaus rajone ir Vilniuje, taip bandydami dar kartą susikrauti politinį kapitalą nesusigaudančių gyventojų akyse, kyla klausimas, ar tokio tipo žmonėms egzistuoja ir galioja kokios nors moralinės nuostatos, neperžengtinos melavimo ir piktnaudžiavimo valdžia bei žmonių pasitikėjimu ribos?
Ir pagaliau užduokime sau patį paprasčiausią klausimą – kodėl iki šiol Akcijos kontroliuojamoje spaudoje nepaskelbtas sąrašas tų, kurie neva pažeisdami įstatymus, be savivaldybės sutikimo ir žinios, pasiskyrė sau pelningus žemės sklypus Vilniaus rajone? Ir jeigu tokių yra, tai kodėl jų sąrašas nebuvo pateiktas teisėsaugos institucijoms?
Visą tiesą apie tą procesą prieš kelerius metus vienu sakiniu išrėžė įpykusi kaimo moteris, ištraukta iš namų ir atvežta dar kartą prie Seimo pagal paskirstymą, kad protestuotų prieš lietuvius, kurie neva tamsią naktį paslapčiomis, be rajono valdžios žinios, perkelia savo žemę į Vilniaus rajoną:
„Tiek metų sėdi, nieko dėl žmonių nedaro, geria ir ryja pilnais žabtais, sau sklypų prisigrobė, o mums kaip kvailiams liepia važiuoti prie Seimo ir gerkles plėšti. Ir joks velnias jų negriebia…„
Šiandien reikia sąžiningai, be jokių liguistų tautinių ambicijų atvirai pasakyti, kad jeigu Vilniaus rajoną valdytų lietuviai, žemės grąžinimo procesas rajone būtų vykęs tvarkingiau ir sąžiningiau. Tikriausiai taip pat ne idealiai, nes sovietinė okupacija visų žmonių sąmonėje paliko savo įspaudą, tačiau kur kas geriau, nes tai kitoks, aukštesnis pilietinės atsakomybės už žmonių ir valstybės likimą suvokimas. Pagaliau kituose Lietuvos rajonuose nėra kito mero pareigas einančio asmens, daug metų piktnaudžiaujančio alkoholiu, arba asmens be išsilavinimo, turinčio vietinės raudotojos ir šermenų giedotojos patirtį. Taigi tai dar vienas tragiškas Vilniaus krašto istorijos laikotarpis, galimybių, kurių jau niekados nepavyks atkurti, praradimo laikotarpis.
Kita, kaskart vis garsiau gvildenama tema – tai mokyklos, kurios yra savotiškas unikumas viso pasaulio mastu (nors lenkų kitose šalyse gyvena kur kas daugiau), dėl to, kad čia yra daugiau kaip šimtas mokyklų, nuo pradinių iki gimnazijų, kuriose 16 tūkst. mokinių visų dalykų mokosi lenkų kalba. Ir kartu „mokinio krepšelis” mokyklose su lenkų dėstomąja kalba yra 20 proc. turtingesnis negu kitų rajonų mokyklų, kuriose dalykai dėstomi lietuvių kalba! Mokyklos yra visiškai išlaikomos valstybės. Vilniaus ir Šalčininkų rajone beveik 500 vaikų mokosi klasėse, kuriose vienam mokytojui tenka vos 2,9 mokinio. Tai savivaldybių mokyklos, tad rajonų savivaldybės gali ir turi skirti jų veiklai iš savo biudžetų perviršių, kurie ankstesniais geros konjunktūros metais kai kada buvo gana dideli. Deja, tie perviršiai veikiau buvo skiriami propagandiniams rinkimų tikslams.
Tad kalbos apie tai, kad lietuviai skriaudžia mokyklas su lenkų dėstomąja kalba, yra itin negarbingos ir melagingos. Vis dėlto tos mokyklos, ko gero, yra pasmerktos, jeigu artimiausiu metu neįvyks permainos demokratizuojant jų gyvenimą, optimizuojant mokyklų tinklą, pritaikant mokymo programas taip, kad mokyklas baigę auklėtiniai galėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje, konkuruodami savo įgytomis visapusėmis visų dalykų, taip pat ir lietuvių kalbos, istorijos bei kultūros, žiniomis su savo bendraamžiais lietuviais. Ir visų pirma jos negali būti naudojami politinėms kovoms ir provokacinių veiksmų rėmimui. Ir nematyti, kad Lietuvos valdžios institucijos norėtų uždaryti mokyklas su lenkų dėstomąja kalba. Tačiau jaučiamas jau daugelį metų puoselėjimas lūkestis, kad mokyklos su lenkų dėstomąja kalba pačios pradės remti Lietuvą lenkiškai, pilietiškai gindamos gerą jos vardą įvairių kontaktų metu, formuodamos nemelagingą, palankią nuomonę bei poziciją atvirkščiai, negu tai daro tomaševskiai, kalinovskiai, čarneckiai, voicechoskiai ir pan. Tai didelis šansas, tuo labiau, kad tai lengva ir malonu įgyvendinti, nes kyla iš pareigos būti piliečiu, tačiau ir juo, matyt, nebus pasinaudota. Mokyklas tiesiog užsėdo ir laiko apžergusi Lenkų rinkimų akcija ir jos posovietinė–kolūkinė nomenklatūra, kuri joms to neleis, nors lenkiškų mokyklų egzistavimas nėra tų veikėjų nuopelnas, nes dar neseniai savo vaikus daugiausia leisdavo į mokyklas su rusų dėstomąja kalba. O tarp mokytojų, kurie daugiausia yra pirmosios kartos inteligentai, kaip matyti, trūksta žmonių, kurie išdrįstų garsiai prabilti apie permainų poreikį.
(Bus daugiau)
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšard Maceikianec.
www.balsas.lt ir www.nasz-czas.lt
2010.07.25
