Azerbaidžano lyderis Ilhamas Alijevas trečiadienį vykusiuose pirmalaikiuose prezidento rinkimuose užsitikrino ketvirtąją kadenciją šiame poste.
Rinkimai laimėti įtikinamai. Centrinė rinkimų komisija informavo, kad suskaičiavus 94 proc. balsų, 15 metų valdžioje esantis I. Alijevas surinko 86 proc. balsų. Remiantis komisijos pranešimu, rinkėjų aktyvumas siekė net 74,5 proc.
Pergalę rinkimuose skelbiant I. Alijevas kreipėsi į tautą ir padėkojo azerbaidžaniečiams už „paramą ir pasitikėjimą“. Per televiziją kreipdamasis į tautą prezidentas pabrėžė: „Azerbaidžano piliečiai balsavo už saugumą ir pažangą“.
„Azerbaidžanas tvirtai žengia negrįžtamu demokratinės raidos keliu. Prezidento rinkimams Azerbaidžane buvo sukurta laisva, atvira ir skaidri aplinka“, – naujienų agentūrai AFP sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Hikmetas Hajiyevas (Chikmetas Hadžijevas). „Visi kandidatai turėjo lygias teises ir galimybes“, – pridūrė jis.
Maždaug 5,2 mln. žmonių galėjo atiduoti savo balsą pirmalaikiuose prezidento rinkimuose, kuriuos stebėjo tarptautiniai stebėtojai iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO). Tarptautiniams stebėtojams buvo sudartos išskirtinai patogios sąlygos stebėti, kaip vyksta rinkimai.
Tuo tarpu pagrindinės opozicijos partijos boikotavo rinkimus, vadindamos juos nedemokratiškais. Opozicija teigia, kad šalyje nebuvo sąlygų surengti demokratinį balsavimą. Opozicija taip pat kritikavo netikėtą I. Aliyevo sprendimą surengti rinkimus pusmečiu anksčiau nei planuota ir įrodinėjo, kad taip buvo siekiama sutrumpinti kampanijos periodą – trukdyti opozicijos pastangoms užkirsti kelią balsų klastojimui. Tačiau konkrečių įrodymų, jog rinkimai buvo klastojami, I. Alijevo oponentai nepateikė.
Valdančioji Naujojo Azerbaidžano partija atmetė opozicijos kritiką ir tvirtino, kad rinkimai buvo laisvi ir teisingi. „Pirmalaikiai rinkimai buvo sušaukti visiškai laikantis įstatymo reikalavimų, jie buvo gerai organizuoti ir demokratiniai“, – AFP sakė partijos vykdomojo sekretoriaus pavaduotoja Bahar Muradova. „Tie, kas vadina save opozicija, pasirinko keistą boikoto taktiką, – sakė ji. – Neatsakinga, kad jie nedalyvauja rinkimų procese.“
Be I. Alijevo, rinkimuose dalyvavo dar septyni asmenys: savarankiškai savo kandidatūrą iškėlęs Zahidas Orucas, socialdemokratas Arazas Elizade, Azerbaidžano vieningojo liaudies fronto kandidatas Qudretas Hesenqulijevas, partijos „Nacionalinio atgimimo judėjimas“ atstovas Ferecas Qulijevas, Lygybės partijos iškeltas Hafizas Hacijevas, Alternatyvaus liaudies fronto kandidatas Razi Nurulajevas ir Serdaras Celaloglu iš Azerbaidžano demokratų partijos.
Oficialios valdžios struktūros tvirtina, kad opozicinės jėgos nepajėgios mesti rimtesnio iššūkio šalies lyderiui, todėl pavydėdamos ir mėtosi nepagrįstais kaltinimais. Opozicijai skirtuose valdžios priekaištuose esama tiesos. Azerbaidžanas turtingas nafta, dujomis, todėl gyvenimas šioje šalyje nėra sunkus. Oficialusis Baku skiria daug lėšų pensijoms, socialinėms reikmėms, algoms. Oficialusis Baku rengia daug tarptautinių ekonominių projektų, kuriais suinteresuotas ne tik Pietų Kaukazo regionas, bet ir nuo Rusijos naftos ir dujų iki šiol priklausomi Vakarai. Turėdamas išteklių Azerbaidžanas pajėgus imtis pelningų verslų, kurie vėliau jau neša pelną į šalies biudžetą nepriklausomai nuo naftos kainų tarptautinėse rinkose.
Taip pat negalima pamiršti, jog Azerbaidžanas šių pasiekimų pasiekė ne taikos, o karo sąlygomis. Kalnų Karabachas ir dar septyni gretimi rajonai iki šiol okupuoti armėnų separatistų. Armėnų separatistai, siekiantys įsikurti nuo seno azerbaidžaniečių gyvenamose vietose, – Azerbaidžanui nepavojingi. Bet juos nuo pat pirmųjų incidentų 1988-aisiais ir pinigais, ir karine galia tiek slapta, tiek atvirai remia Rusija, nenorinti, kad Azerbaidžanas taptų nepriklausomas ir įtakingas politinis žaidėjas Pietų Kaukaze, ieškantis draugystės su Vakarais. Beje, tiek NATO, tiek ES šalys pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija nepaisant milžiniškų Armėnijos pastangų įrodyti priešingai.
Todėl vertinant Azerbaidžano pasiekimus bei trūkumus svarbu nepamiršti, kad oficialusis Baku prievartaujamas skirti milžiniškų lėšų gynybos reikmėms. Azerbaidžaniečiai privalo kurti rimtą kariuomenę, nes jų žemes okupavusią Armėniją už dyką arba tik už simbolinę kainą ginklais gausiai remia Rusija (Armėnijos mieste Giumri įkurta Rusijos karinė bazė, be to, kai kurias Armėnijos sienas saugo bendros rusų – armėnų pajėgos).
Taip pat svarbu, jog per karus dėl Kalnų Karabacho ši šalis neteko ne tik teritorijos, bet ir patyrė milžiniškų finansinių nuostolių (oficiali Baku pozicija: 86 milijardai JAV dolerių). Neturėtume igoruoti ir aplinkybės, jog Azerbaidžanas dėl Armėnijos – Rusijos agresijos tapo valstybe, į kurią atvyko apie milijonas pabėgėlių. Azerbaidžaniečiai masiškai plūdo iš Armėnijos (dabar ten nėra nė vieno azerbaidžaniečio) ir Kalnų Karabacho. Jiems visiems reikėjo padėt įsigyti stogą virš galvos, skirti socialines pašalpas ir pensijas.
Svarbi detalė: prieš Azerbaidžaną tiek Rusijos, tiek Armėnijos slaptosios tarybos nuolat rengė ir teberengia provokacijas. Pavyzdžiui, užverbuodavo tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų tautybės žmones, juos siųsdavo į Azerbaidžaną aršiai kritikuoti valdžios, organizuoti riaušes, neramumus, o kai azerbaidžaniečių kontržvalgyba užkardydavo pavojus (provokatoriai atsidurdavo už grotų), juos siuntusios jėgos imdavo šaukti, esą šalyje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės, kreipdavosi į pačias įvairiausias tarptautines institucijas prašydamos užtarimo bei pagalbos.
Ir vis dėlto šalis valdant I.Alijevui, nepaisant visų nepalankių trukdžių, jau 15 metų pasižymi stabilumu. Ši aplinkybė, kurią tarptautinė bendruomenė kartais ignoruoja, labai svarbi azerbaidžaniečiams. Šalininkai pelnytai giria Aliyevus kažkada Sovietų Sąjungos užkampiu laikytą respubliką pavertus klestinčia ir įtakinga, Vakarams draugiška energijos tiekėja.
56 metų I. Aliyevas pirmą kartą prezidentu buvo išrinktas 2003 metais, mirus jo tėvui Heydarui Aliyevui (Cheidarui Alijevui), kuris Azerbaidžaną valdė nuo 1993-iųjų – sugebėjo ištaisyti prieš tai buvusių šalies vadovų klaidas. Būtent H. Alijevui atėjus į valdžią Azerbaidžane įvesta tvarka ir šalis daugiau nebeprarado teritorijų Kalnų Karabacho frontuose. 56-erių metų amžiaus Ilhamas Alijevas prezidento poste pakeitė savo tėvą Heidarą, kuris mirė 2003-ųjų pabaigoje. 2003 metų spalio 15 dieną I. Alijevas išrinktas Azerbaidžano prezidentu. Už jį balsavo daugiau kaip 76 proc. rinkėjų. Buvo perrinktas 2008 ir 2013 metais – gavo atitinkamai 88,73 proc. ir 84,54 proc. balsų.
Pažymėtina, kad Azerbaidžanas nėra sulaukęs JAV ir ES sankcijų. „Foreign Policy“ pažymi, kad Azerbaidžano strateginė reikšmė – labai didelė. Europoje ši šalis yra vertinama kaip rimta ir reali alternatyva Rusijos energetikos ištekliams. Kurdamas energetinę politiką Azerbaidžano prezidentas sėkmingai išlaiko balansą tarp Rusijos ir Vakarų.
Tačiau tarptautinės bendruomenės bandymai sureguliuoti ilgametį konfliktą su Armėnija dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – bevaisiai. Regione – reguliarūs susidūrimai. Ypač krizė paaštrėjo 2016-aisiais, kai susišaudymų metu žuvo bent kelios dešimtys karių abiejose pusėse. Bet tai – ne Azerbaidžano kaltė. Tiesiog Vakarai bijo rimčiau spustelėti Rusiją, kad ši nustotų ginti svetimas teritorijas užgrobusią Armėniją.
Parengta remiantis ELTA, BNS, „Lietuvos žinių”, „Foreign Policy“, 15min.lt, delfi.lt, slaptai.lt informacija
2018.04.13; 05:00
