Lietuvos prezidento 2014 m. rinkimų kampanija įsibėgėja


Print
Pastaruoju metu daliai politikų ir komentatorių vis labiau užkliūva prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmuo šalies gyvenime. Vis daugiau iečių į ją laidoma dėl jos viešų pareiškimų ir veiksmų ne tik užsienio politikos srityje, bet ir sprendžiant teisėsaugos, ūkio, ypač energetikos, problemas. 
 
Vieni aiškina, kad prezidentė per daug kišasi į šalies vidaus problemas, net peržengdama Konstitucijoje numatytas galias. Kiti piktinasi, kad prezidentė tuo ar kitu klausimu iš viso nepasisako. 

 
Kritikos intensyvėjimas, ieties metikų daugėjimas, kai D. Grybauskaitės vadovavimo šaliai principai ir stilius su visais privalumais ir trūkumais nuo pat prezidentavimo pradžios iš esmės nepasikeitė, nestebina. Tai galima paaiškinti labai paprastai, artėjančiais prezidento rinkimais (2014 gegužę), kuriuose, matyt, kiekvienas save įsivaizduojantis būsimu kandidatu dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę regi pavojingiausia konkurente, bent jau kol ji neatsisakė balotiruotis antrai kadencijai.  
 
Viena iš jos silpnų vietų – komunistinė praeitis. Nors visi taškai ant „i“ jau seniai sudėlioti ir rinkėjams viešai pateikti, kartas nuo karto atgaivinami seniai skambėję įtarimai ir kuriami nauji. Klausimas jautrus. Juk kalbama apie valstybės vadovą.
 
Atsiranda tokių, kurie komunistinę prezidentės praeitį mato net baisesne, negu 1993 metais pirmuoju III Nepriklausomos Lietuvos prezidentu tapusio buvusio kolaboranto Nr.1, kuris, jei ne M. Gorbačiovo „perestroika“, Laisvės Lyga ir Lietuvos Sąjūdis, juo, greičiausiai, būtų ir likęs kol leistų Maskva ar sveikata. 
 
Bene intensyviausiai D. Grybauskaitės biografiją eksploatuoja Kovo 11 signataras Zigmas Vaišvila. Ir tai suprantama, jei jis pats antrą kartą sieks prezidento posto. Z. Vaišvila jau bandė tapti kandidatu į šį postą 2009 metų rinkimuose, tačiau iki reikiamų 20 000 rėmėjų parašų pritrūko tik kiek daugiau nei 600. Vis dėlto, tai buvo labai geras rezultatas žmogui, kuris tuo metu menkai tesireiškė politikoje ir, pasak jo paties, nesinaudojo jokios partijos parama renkant parašus. O geri rezultatai paprastai skatina siekti dar geresnių.
 
Jau dabar yra aišku, kad Z. Vaišvila ir jo šalininkai nesitiki konservatorių, visų pirma jų pirmininko  Andriaus Kubiliaus, o taip pat konservatorių rinkėjams didelę įtaką tebeturinčio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stratego ir pirmojo Lietuvos Respublikos vadovo Vytauto Landsbergio paramos. 
 
Savaime suprantama, kad 2014 metų rinkimuose Z. Vaišvila, jei taptų kandidatu, gali tikėtis dalies rinkėjų, balsuojančių už bet ką, tik ne už konservatorius, paramos. Belieka pasirinkti rinkiminius arklius, kuriuos palaikytų kuo daugiau, nesvarbu kokių, partijų ir, svarbiausia, rinkėjų. Kol kas pasirinkti du stambūs. Pirmas, tai D. Grybauskaitės, V. Landsbergio ir konservatorių panašių pozicijų naujos atominės elektrinės (AE) statybos klausimu kritika, Antras – knaisiojimasis D. Grybauskaitės komunistinėje praeityje, bandant įrodyti jos išskirtinai nepadorų elgesį 1989 – 1990 metų laikotarpyje, neva nuslėptą nuo Lietuvos žmonių per 2009 metų prezidento rinkimus, ir nurodant – štai ką palaiko veidmainiai V. Landsbergis ir konservatoriai. 
 
Polemika AE statybos klausimu atstovaujant statybos priešininkams iš tiesų gali pritraukti Z. Vaišvilai dalį rinkėjų, turint omeny patariamojo referendumo dėl AE statybos rezultatus, tačiau kokią, tai priklausys nuo to, kiek ir kokie būsimieji kandidatai pasikinkys panašų arklį. AE priešininkų rinkiminio pyrago dalį, nesunku numatyti, teks dalintis keliems kandidatams. Be to, iki 2014 gegužės AE statybos klausimas gal tapti jau nebe aktualus, ypač, jei sutartis dėl statymo jau bus pasirašyta. 
 
Ar gali šiandien bet kurio kandidato į prezidentus komunistinės praeities  knaisiojimas ženkliai paveikti daugumos rinkėjų vertinimus neigiama prasme? Manau, kad ne, nebent ji būtų susijusi su šiurpiais nusikaltimais. Greičiau atvirkščiai. Ir tai įrodė pačios D. Grybauskaitės pavyzdys. Juk būtent dėl tos praeities, briuselinės patirties ir profesinės kompetencijos  D. Grybauskaitė buvo priimtina daugumai tokių rinkėjų 2009 metais, net žinant, kad ji turi ir V. Landsbergio palaikymą. Juk sava, kaip ir A. M. Brazauskas. Ir ūkį išmano. Ir Briuselio koridorius žino.
 
2009 metų Lietuvos Respublikos prezidento rinkiminės kampanijos metu tie, kurie iš tiesų norėjo sužinoti Kas yra Kas, oficialioje D. Grybauskaitės rinkiminėje biografijoje ir žiniasklaidoje galėjo susirinkti visus esminius jos biografijos faktus. Ir palyginti juos su pirmojo 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko biografijos faktais. Na, kad ir jo išsakytomis auksinėmis mintimis:
 
Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu (apie tripalvę mitinge 1988). 
 
Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu (1989 interviu "Argumenty i Fakty").
 
Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina (1989 straipsnyje, išspausdintame žurnale "Komunistas").
 
Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini (pareiškimas laikraštyje Tiesa, 1989 metais).
 
Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą? (jau po Nepriklausomybės paskelbimo).
 
Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu (irgi po Nepriklausomybės paskelbimo).
 
Jau nekalbant apie atsakomybę už disidentų persekiojimą kartu su vietiniu KGB padaliniu.  
 
Kada išmetė D. Grybauskaitė  savo TSKP nario bilietą, o gal pasiliko atminčiai, gavo ji 1990 metų liepą paskutinę išmoką galutinai uždarant Vilniaus aukštąją partinę mokyklą (VAPM) ir „užnulinant“ jos buhalteriją, ar ne? Vargu ar tokie klausimai šiandien labai jaudina Lietuvos rinkėjus. 
 
Nežinau, ar siūlė A. M. Brazauskas D. Grybauskaitei tapti nepriklausomos LKP nare, buvo ji ja trumpą laiką, ar ne, bet išstojimo iš TSKP procedūros Lietuvoje nebuvo, tad kiekvienas TSKP narys galėjo save tiesiog tokiu nebelaikyti. Kaip žinia, D. Grybauskaitė nenuėjo su A. M. Brazausko partija ir iki šiol nepriklauso jokiai partijai. 
 
Žinoma, pats faktas, kad D. Grybauskaitė dėstė sovietinę politinę ekonomiką (o kitokios būti negalėjo) būtent VAPM, jos, kaip Lietuvos prezidentės, biografijos nepuošia. Betgi, kai buvo renkama Lietuvos Respublikos prezidente D. Grybauskaitė to ir neslėpė.  
 
Kita vertus, neįsivaizduoju, kaip kitaip, su ypatingu pasitikėjimu priimant dėstytojauti VAPM,  ar be jo, ta pati sovietinė politinė ekonomika galėjo būti dėstoma kitose LTSR aukštosiose mokyklose, kurias baigė buračai, glaveckai ir kiti, vienaip ar kitaip pasireiškę Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip pirmieji rinkos ekonomikos specialistai. 
 
Tačiau šiandien bandymas sukelti Lietuvos rinkėjams neigiamas emocijas tuo faktu, kad  1990 metų liepos mėnesį, praėjus keturiems mėnesiams po Nepriklausomybės atstatymo paskelbimo, būsimoji Lietuvos Respublikos prezidentė D. Grybauskaitė tebedirbo šalia kolaborantų, eventualiai Lietuvos priešų, nepateikiant to meto politinio VAPM konteksto yra mažų mažiausiai neperspektyvus. Nes apeliuojama į tuos, kurie šiandien nežino tikrosios to meto situacijos, o tokių, spėju, nemažai (vieni tiesiog užmiršo, kiti tuo metu tiesiog neatkreipė dėmesio, dar kiti gimę nebuvo), bet nesunkiai gali sužinoti. 
 
Pasak vieno iš buvusių VAPM klausytojų, 
 
1989 m. pradžioje sausakimšoje VAPM aktų salėje vienas iš klausytojų lietuvių viešai perskaitė pareiškimą-ultimatumą. Pareiškime buvo teigiama, kad 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiajai Tarybai paskelbus įstatymą, kuriuo tuometinė LTSR Konstitucija buvo papildyta straipsniu „Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba“ lietuvių kilmės VAPM klausytojai reikalauja:
 
1.Nuo sekančių metų pagal tautinę priklausomybę lietuvių kilmės klausytojams visus dėstomus dalykus dėstyti tik valstybine lietuvių kalba.
2.Atsisakius vykdyti mūsų reikalavimus, mes žemiau pasirašę pasižadame, kad mūsų partiniai bilietai bus padėti ant stalo. 
 
1989 m. gruodžio mėnesį susikūrus savarankiškai LKP visiems lietuvių kilmės VAPM dėstytojams ir klausytojams buvo aišku, kad jie nėra “platformininkai”, t.y. burokevičininkai. 
Tuo metu, kai LPK CK svarstė klausimą, ar VAPM bus pertvarkyta į „Politologijos institutą“ ar bus suformuota atskira politologijos katedra, įjungta į Vilniaus pedaginio universiteto mokymo kursą, Burokevičiaus „TSKP platformininkai“ tebedėstė ta pačia TSKP dvasia ir kalba kitataučiams iš Vidurinės Azijos , Latvijos, Lietuvos. 
 
Tuo tarpu lietuvių kilmės dėstytojai ir klausytojai atsidūrė laukimo būsenoje.
 
Naujaisiais mokslo metais (1989 m.rugsėjo mėn.) buvo atsisakyta dėstyti TSKP disciplinas, o naujai įvestos disciplinos pradėtos dėstyti lietuvių kalba. Buvo mestas dėstytojų desantas iš Vilniaus universiteto, tarptautinių santykių discipliną prisijungė dėstyti Česlovas Juršėnas.
 
Vadovaujantis laikinosios Lietuvos Respublikos vyriausybės 1990 m. kovo 11 d. potvarkiu Nr.64p. VAPM pastatai,bendrabučiai ir kitas turtas nuo l990 m. kovo 11 d. turėjo būti perduoti Vilniaus pedagoginiam institutui. Nuo naujų mokslo metų dalis buvusių VAPM dėstytojų dėstė VPI, o dalis buvusių klausytojų neakivaizdžiai studijavo VPI.
 
Visa tai iš esmės neprieštarauja pačios D. Grybauskaitės pasakojimui apie tą periodą, kaip apie jos „mažą karą“ su TSKP „platformininkais“, interviu LRT 2012-12-19. Šie ir kiti su VAPM susiję įvykiai pakankamai smulkiai nušviesti to meto spaudoje. Tiesa, D. Grybauskaitės vaidmuo joje nenušviestas. Tad tenka patikėti ja pačia jau vien dėl to, kad yra dar pakankamai daug gyvų betarpiškų liudininkų, kurie galėtų užginčyti netiesą.
 
Betgi prezidentė, pasak Z. Vaišvilos, kalbėjusio š.m. Sausio 13 iškilmingame minėjime Seime, melavo: „2012-12-19 d. LTV laidoje išgirdau p. D. Grybauskaitės patvirtinimą, kad ji Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje su desantininkais stumdėsi gruodžio mėnesį. Reiškia, 1990 m., nes 1989 m. gruodyje ten jų dar nebuvo“. Na, pirma, prezidentė netvirtino, kad tai buvo desantininkai (iš tikrųjų desantininkai, Alfa Vilniaus gatvėse pasirodė žymiai vėliau). Ji žaismingai juos apibūdino, kaip automatais pasipuošusius rusų karius. O antra ir svarbiausia, 1989 m. gruodį įeinančius į VAPM iš tiesų pasitikdavo TSKP „platformininkų“ užsakyti automatininkai.
 
1990 metų gruodį buvusios VAPM pastate jokia edukacinė veikla nevyko, nes VAPM, kaip institucija, buvo uždaryta pačios Maskvos įsakymu dar 1989 m. birželį (nutrauktas finansavimas, kurio likučiai išdalinti personalui). Pastatą, berods, iki 1991 metų pučo Maskvoje pralaimėjimo kontroliavo TSKP „platformininkai“, nacionalinis „gelbėjimo“ komitetas. 
 
Kaip sakoma, būkime turtingi, bet teisingi.
 
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
 
2013.01.27

Prisijunkite prie diskusijos