Sovietų Sąjungos griūtis palietė milijonus žmonių. Kurta iliuzija susprogo, nusinešdama svajones, o kartu ir tikėjimą ateitimi.
Centralizuota planinė ekonominė sistema sustojo veikusi, nes buvo neefektyvi, tačiau žmonės nesustojo, jiems buvo būtinas tolesnis socialinis aprūpinimas darbu. Nesinori gilintis į anuos laikus, tačiau galima užduoti paprastą klausimą: kodėl naujienų portaluose pasitaiko žmonių, prisimenančių senų laikų kainas, kaip tada buvo gerai?
Tai – psichologija. Žmogus priprato prie senos sistemos, jam sunku adaptuotis prie naujos. Visą gyvenimą arba bent jau didžiąją dalį pragyvenus vienoje sistemoje, labai sunku priprasti gyventi kitoje. „Buržuaziniai nacionalistai“ – skamba propagandisto isterija. Arba „tada kainavo viskas kapeikas“ – sako proletariato atstovas. Žinoma, kad viskas kainavo pigiau, bet ar neklausia tas žmogus, kodėl sistema sugriuvo? Galbūt ir dabar galima būtų kainas parduotuvėse reguliuot, padaryti simbolines, tik įdomu, ar ilgai tos parduotuvės sugebėtų išsilaikyti?
Kai žmogus netenka kojos autoavarijoje ir skundžiasi, kad jam blogai, tai mes ji suprantame. Tai fizinė negalia, jis prisimena, kaip buvo gerai senais laikais, kuomet galėjo vaikščioti. Taip ir dejuojantis senos sistemos gyventojas kaltina kapitalizmą (nors ir Sovietų Sąjungoje buvo kapitalizmas, tik valstybinis), o kartu ir nacionalizmą – patriotizmą (nors tai irgi egzistavo Sovietų Sąjungos laikais, tik prislopinta). Jo negalia yra dvasinė. Jam sunku susigaudyti, kad sistema buvo neefektyvi. Jo tiesiog nemokė kritiškai galvoti apie Sovietų Sąjunga. Taip, jis moka kaltinti kapitalizmą, JAV, viską, ko išmokė sovietinė propaganda.
Pasakysite – o kodėl skirtingos valstybės po Sovietų Sąjungos griūties vystosi skirtingai? O kodėl vienas invalidas, netekęs kojos, sugeba gyventi pilnavertį gyvenimą, o kitas – nesugeba? Tas pats ir su sovietiniais žmonėmis. Ką labiau buvo paveikusi propaganda, tas labiau nekentė Vakarų, tas ir dabar nemoka vertinti Sovietų Sąjungos kritiškai.
Toks žmogus moka prisiminti, kaip buvo gerai sovietiniais laikais. Būtinai išvardins, kiek ir kas kainavo. Kodėl dabar yra blogai. Tačiau toks žmogus nepritaikytas gyventi naujoje santvarkoje. Galbūt jam reikia išrasti laiko mašiną? Kad galėtų pasimėgauti Sovietų Sąjunga? Gal pastovus dejavimas jam padeda nusiraminti? Kodėl tas žmogus neišvažiuoja į socialistinę Šiaurės Korėją, Vietnamą, Kiniją, Kubą, Laosą? Juk dažniausiai šie žmonės dovanų gavo butus, kuriuos pardavę tikrai galėtų emigruoti į esamas socialistines valstybes. Toks žmogus pats sau prieštarauja: seniau man buvo taip gerai, tačiau aš toks beviltiškai nepajėgus keisti ir keistis. Užteko patraukti stiprią komunistų valdžią, ir darbininkų gyvenimas sustojo. Jie nėra savarankiški, nes sistema neugdė savarankiškų žmonių.
Suprasčiau, jei Lietuva uždarytų visas sienas, užminuotų kelius ir neišleistų niekieno. Tačiau kelias laisvas – gali bet kada prašytis politinio ar kitokio prieglobsčio socialistinėje valstybėje. Jų net penkios. Klimatas tikrai geresnis nei Lietuvos. Kas trukdo? Nejaugi Kubilius ar Landsbergis dar ir bilietą turi nupirkti? Kodėl Estija kitaip tvarkosi, kodėl estai masiškai nebėga iš Estijos? Valstybę sudaro piliečiai – kuo daugiau netikusių piliečių, tuo sunkesnė padėtis valstybėje. Gal dažniau veidrodyje reikia ieškoti problemų? O ne kapitalizme, laisvėje ar Kubiliuje?
2010.08.08
