Kodėl turėtume dėkoti Vladimirui Žirinovskiui…


Print

Vladimiras Žirinovskis – ir vėl populiarus. Bent jau Rytų Europoje. Jo pavardė mirga ir didelius tiražus, ir mažą skaitytojų būrį turinčiuose leidiniuose. Tiek rusų, tiek anglų, tiek lietuvių, latvių ir estų kalbomis.

Nieko keisto: šis Rusijos Dūmos narys pareiškė, esą Kremlius turėtų okupuoti Baltijos valstybes, jei Vakarai smogs Sirijai ignoruodami Rusijos protestus. Skandalingojo V.Žirinovskio logika lengvai išlukštenama. Jei Amerikai galima ignoruoja Rusijos raginimus nepulti Damasko, kodėl Rusija turėtų paisyti Briuselio perspėjimų nepulti Vilniaus, Rygos ir Talino?

Svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog liberalų demokratų partijos lyderis pratrūko grasinti Baltijos šalims po to, kai Latvijos Prezidentas Andris Berzinšas neva pareiškė, jog oficialioji Ryga pasiruošusi padėti Jungtinėms Valstijoms ir kitoms NATO šalims "sunaikinti valstybines Sirijos prezidento Bašaro Asado pajėgas".

Beje, grasindamas,  jog Baltijos valstybės bus arba okupuotos, arba nušluotos nuo žemės paviršiaus, nenuspėjamasis V.Žirinovskis naudojo paniekinančius ir užgaulius epitetus. Pavyzdžiui, Baltijos valstybių vadovus vadino "idiotais", "kiauksinčiais pudeliais".

Bet įdomiausia, kad Latvijos Prezidento spaudos atstovai tvirtina, jog Prezidentas A.Berzinšas niekad taip nesakė, kaip interpretuoja V.Žirinovskis. Latvijos prezidentūros spaudos sekretorė Liga Krapanė pabrėžė, jog Latvijos vadovas po susitikimo su JAV prezidentu Baraku Obama pasakė: "cheminio ginklo panaudojimas prieš civilius gyventojus yra karo nusikaltimas, tokie veiksmai negali likti tarptautinės visuomenės nepastebėti, kaltieji privalo sulaukti pelnyto atpildo".

Skirtumai tarp to, ką tvirtina Latvijos valdžios atstovai ir kaip interpretuoja V.Žirinovskis, – akivaizdūs. Rusijos politikas grubiai iškraipė Latvijos prezidento žodžius, kad būtų kuo patogiau priekaištauti, grasinti, įžeidinėti, šmeižti.

V.Žirinovskis – talentingas demagogas. Kaip jis iškalbingai reiškia teritorines pretenzijas? Turėtų jis valios ir galios, tai nuo Lietuvos atplėštų Vilnių ir Klaipėdą, iš Estijos atimtų Narvą ir Kochtlą – Jarvę, Latvija prarastų Rygą ir Jakabpilsą…

Oficialioji Ryga teisingai pasielgė reikalaudama, jog Maskva viešai atsiribotų nuo V.Žirinovskio grasinimų. Juolab kad skandalingasis V.Žirinovskis duodamas interviu rusiškiems leidiniams reikalavo, jog Kremlius su Baltijos valstybėmis nutrauktų net ir prekybinius santykius.

Suprantama NATO reakcija. NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas, viešėdamas Vilniuje, Lietuvos parlamento rūmuose išdėstė aiškią poziciją: "Būtų labai lengva tokius pareiškimus atmesti kaip absurdiškus, bet aš manau, kad juos reikėtų vertinti labai rimtai, kadangi jie absoliučiai nepriimtini".

Vilniuje NATO aljanso vadovas taip pat akcentavo, jog Rusijos valdžia privalėtų nedviprasmiškai atsiriboti nuo V.Žirinovskio pareiškimų.

Bet ar Kremlius atsiribos nuo V.Žirinovskio grasinimų? O jei ir atsiribos, kiek nuoširdumo bus tuose atsiribojimuose? Ar mes žinome, kokius žaidimus iš tikrųjų žaidžia skandalingasis V.Žirinovskis? Siekia asmeninio populiarumo? Gal gi per daug primityvu manyti, girdi, V.Žirinovskis tokio pobūdžio grasinimais svaidosi tik tuomet, kai jam šauna į galvą. Prieš pradėdamas ką nors užgaulioti jis greičiausiai su kažkuo konsultuojasi. Koks politinių jėgų, su kuriomis jis derina savo žodžius, pavadinimas?

Žinoma, V.Žirinovskio žodiniai grūmojimai naudingi Rusijos vadovybei, nes verčia, Rusijos manymu, Vakarus rimčiau įsiklausyti į Kremliaus interesus. Vaizdžiai tariant, pašūkavo V.Žirinovskis, ir NATO jau atsargiau dėlioja savo žingsnius, labiau įsiklauso į Vladimiro Putino poziciją… Juk šimtaprocentinių garantijų, esą Rusija tikrai nepuls Baltijos valstybių, – niekas duoti negali. Tad V.Žirinovskio grasinimus galima traktuoti kaip šaltą dušą, skiriamą neva karštoms Vakarų vadovų galvoms atvėsinti. Juolab kad po tokių grasinimų Rusijai lengva įvertinti Vakarų reakciją – vis dar aštri ar jau nusilpusi, vos pastebima?

Bet jei manome, jog V.Žirinovskio išsišokimai naudingi Kremliui, turime akivaizdų paradoksą. Šio politiko įžūlūs grasinimai dėl karinių smūgių, teritorinių pretenzijų ir nutrauktų ekonominių ryšių greičiausiai naudingi ir mums, Baltijos valstybėms. Pažėręs daug melo ir įžeidžių epitetų, skandalingasis V.Žirinovskis norom nenorom atkreipia visų dėmesį į dilemą, ar Baltijos valstybės, net ir priklausydamos Aljansui, turi šimtaprocentines saugumo garantijas.

Taigi V.Žirinovskio šūkaliojimai verčia mus pažvelgti į mūsų pačių silpnąsias puses, kurias tiek NATO vadovybė, įskaitant ir Lietuvą, linusi kuo rečiau prisiminti. Štai pats paprasčiausias klausimas: kokios NATO valstybės gynybos reikmėms jau senokai neskiria būtinų 2-jų proc. nuo BVP?  

Į Vilnių atvykęs NATO generalinis sekretorius apgailestavo, jog užtektinai daug Aljanso valstybių ignoruoja reikalavimą skirti iš savo biudžeto bent jau du procentus lėšų karinėms reikmėms. O tai reiškia, jog NATO nėra toks vieningas ir stiprus, koks galėtų ir turėtų būti. Pasaulyje užtektinai kraujuojančių, liepsnojančių, rusenančių grėsmių, kurios iš lokalinių karų gali išsiplėsti į rimtesnius karinius susirėmimus. Bet keliolika NATO valstybių metų metais ignoruoja vieną iš pagrindinių Aljanso solidarumo principų – karinei gynybai skirti būtiną minimumą.

Kas tai – jei ne NATO interesų išdavystė? Deja, viena iš įžūliausiai drausmės nesilaikančių valstybių yra Lietuva. Ar pastebėjote, kad V.Žirinovskio grasinimai nušluoti nuo žemės paviršiaus Baltijos valstybes "keistai sutampa" arba "keistai nesutampa" su metų metais besitęsiančia Lietuvos valdžios politika neskirti gynybos reikmėms būtinų procentų. Jei ne V.Žirnovskio pareiškimai, į šią dilemą greičiausiai taip ir nebūtume atkreipę dėmesio: mūsų tyko pavojai, kad būsime sutrinti į miltus, bet mes užsispyrę savo gynybos reikmėms skiriame du sykius mažiau, nei to reikalauja NATO statutas.

Vienoje televizijos laidoje KAM ministras Juozas Olekas tvirtino, jog lėšos gynybos reikmėms artimiausiu metu bus šiek tiek padidintos. Bet įvardinus konkrečius skaičius tapo aišku, kad padidinimas – mikroskopinis. Lietuva artimiausius kelerius metus savo kariuomenei net ir po padidinimo skirs … du kartus mažiau lėšų nei privalomas minimumas. Žinant, kokias sudėtingas, gausias ir agresyvias karines pratybas Rusija pastaraisiais metais rengia Baltijos valstybių pašonėse, Lietuvos ramybė, – neproporcingai didelė.

Tad jei ne V.Žirinovskio grasinimai, metų metus besitęsiantis ginčas, kiek procentų būtina skirti gynybos reikmėms, ir vėl būtų subtiliai pamirštas. Jei ne V.Žirinovskio absurdiški svarstymai, mes ir vėl būtume pamiršę diskusijas dėl noro turėti šimtaprocentines saugumo garantijas. V.Žirinovskis tarsi išryškina mūsų dvilypumą: arba mes nebijome Rusijos, arba mums nusispjauti į mūsų pačių saugumą.

Beje, pirmasis šiais metais Baltijos valstybėms grasinti pradėjo net ne V.Žirinovskis. Apie būtinybę okupuoti Lietuvą, Latviją ir Estiją pirmasis prabilo Michailas Aleksandrovas. M.Aleksandrovas – Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių instituto Pabaltijo skyriaus (vis dar tokį Kremlius išlaiko) vedėjas, politologijos daktaras.  

Šių metų rugpjūčio 26-ąją būtent jis savo asmeniniame bloge prabilo apie Rusijos atsakomąjį žingsnį – Baltijos valstybių okupaciją, jei Vakarai atakuotų Siriją.

Štai tik viena citata iš jo pareiškimo: "Anksčiau siūliau, kad tuo atveju, jei NATO puls Siriją, mums reikia įvesti pajėgas į Užkaukazę. Tačiau dabar situacija pasikeitė, Rusija turi spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t.y. Baltijos valstybėse".

Įsiminė ir toks pono M.Aleksandrovo pastebėjimas: "Manau, kad Rusijos pajėgos į Baltijos valstybes būtų įvestos su minimaliais nuostoliais, o galbūt ir visai be nuostolių".

Tokie M.Aleksandrovo ar V.Žirinovskio pareiškimai skamba drastiškai, ypač šiuo metu, kai Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungai. Klaiku net įsivaizduoti: į Vilnių suvažiuoja ES prezidentai, premjerai, parlamentų pirmininkai ir tuo pačiu į Vilniaus gatves įvažiuoja rusų tankai…

Tačiau kartais pravartu analizuoti net pačius niūriausius scenarijus. Kad neprarastume budrumo, nes pastarieji keleri metai byloja, jog budrumo galbūt stokojame visi – tiek mes, lietuviai, tiek mūsų sąjungininkai Vašingtone ar Briuselyje.

Nori taikos – ruoškis karui. Ši per amžius išgludinta taisyklė tebegalioja. Todėl ir sakau: provokaciniai pareiškimai apie galimą Baltijos valstybių okupaciją mums reikalingi, nes verčia analizuoti ne vien geriausius, bet ir blogiausius variantus. Nebūtų M.Aleksandrovo ir V.Žirinovskio, reikėtų ieškoti, kas iš Rusijos politikų galėtų imtis šios misijos.

Daug sykių geriau turėti atvirą nei užsimaskavusį priešą.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.09.10 


Prisijunkite prie diskusijos