Prezidentas Gitanas Nausėda jau ateinančią savaitę skaitys antrąjį savo metinį pranešimą. Pirmąjį šalies vadovas perskaitė dar „valstiečių“ dominuojamame Seime 2020 m. birželio viduryje. Atsižvelgiant į esamą situaciją Lietuvoje ir pasaulyje dėl COVID-19, prezidentas, ko gero, kaip ir pirmajame savo pranešime nemažai dėmesio skirs kovos su pandemija rezultatams bei pasekmėms. Tačiau visuomenės ir apžvalgininkų dėmesio sulauks ir tai, kaip G. Nausėda savo pranešime aptars bei įvertins pastaruosius metus trukusį politinį procesą Lietuvoje: rezonansą visuomenėje sukėlusius įvykius, bendradarbiavimą su Seimu bei Vyriausybe.
Ko gero, pro akis apžvalgininkams ir politologams nepraslys ir prieš metus perskaityto pirmojo pranešimo kai kurie akcentai: ar išliks prezidento tuomet užduotas kalbos tonas, ar keisis prieš metus kelti lūkesčiai ir deklaruotos pozicijos. Galiausiai, kaip prezidentas apskritai įvertins pokyčius tarptautinėje erdvėje bei šalies viduje, kurioje svarbiausiu akcentu buvo Seimo rinkimai bei santykių su naująja valdančiąja dauguma paieškos. Atsižvelgdama į visa tai ELTA primena kai kuriuos pirmajame prezidento metiniame pranešime išsakytus akcentus bei atkreipia dėmesį į procesus ir įvykius, kurių įvertinimo tikėsis tiek apžvalgininkai, tiek visuomenė.
Prieš metus kritika „valstiečiams“ nebuvo aiškiai adresuota: ką prezidentas pasakys apie dešiniųjų valdžią?
Nors tarp prezidento ir tuometės „valstiečių“ dominuotos daugumos trinčių netrūko, G. Nausėda ganėtinai abstrakčiai savo metiniame pranešime palietė bendradarbiavimo su Seimu ir Vyriausybe klausimą. Apie tai, ko gero, buvo užsiminta tik keliais sakiniais ir labai aptakiai.
„Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti“, – tuomet metiniame pranešime sakė G. Nausėda, ko gero, galvoje turėdamas tai, kad valdančiosios daugumos lyderiai uoliai gynė jo pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
Tiek tuometinis premjeras Saulius Skvernelis, tiek Ramūnas Karbauskis ne tik užstojo prezidento pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą, tačiau ir ganėtinai aštria retorika nevengdavo „kontratakuoti“ G. Nausėdai. Be to, Seimo kadencijai einant į pabaigą, valdančiųjų santykius su prezidentu dar labiau paaštrino prezidento atmesta S. Skvernelio teikta Luko Savicko kandidatūra į ekonomikos ir inovacijų ministro postą.
Dėl to ne vienas apžvalgininkas kėlė klausimus, kodėl prezidentas kritikos strėlę paleido aiškiai nenurodydamas, į ką konkrečiai nori „pataikyti“. Galiausiai R. Karbauskis ir S. Skvernelis, kurie viešojoje erdvėje buvo minėti kaip galimi šios kritikos „taikiniai“, tvirtino, jog net pagalvoti negalį, kad ši replika galėtų būti skirta būtent jiems.
Ar antrajame savo metiniame parnešime, kurį prezidentas skaitys įsibėgėjus birželiui, pozicija Seimo ir konkrečiai valdančiosios daugumos atžvilgiu bus įvertinta panašiai – abstrakčiai, aiškiai nenurodant, kas ir dėl ko buvo sukritikuotas – lieka atviras klausimas.
Visgi sprendžiant iš pastarojo pusmečio, kurį G. Nausėda jau išgyveno su dešiniųjų valdančiąja dauguma, sakyti, kad konfrontacijų nebuvo ar kad jų buvo mažiau nei su „valstiečiais“, ko gero, būtų netikslu.
Susikibimas dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT), nesutarimai skiriant ambasadorius, net išsikristalizavę skirtingi požiūrio kampai į pastaruoju metu itin daug dėmesio sulaukusius klausimus dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės, Stambulo konvencijos, bent jau viešojoje erdvėje sukūrė regimybę, kad konkurencijos su konservatorių dominuojama dauguma buvo net daugiau nei su „valstiečių“ dominuojama valdžia.
Kritikavo, kad nepavyksta paskirti vadovų valstybei svarbiose institucijose: kaip įvertins esamą padėtį?
Prezidentas praėjusių metų pranešime savo kalboje kritiškai atsiliepė apie tai, kad valstybei itin svarbiose institucijose nepavyko paskirti vadovų. G. Nausėdai tuomet skaitant pranešimą dėl Prezidentūros ir valdančiųjų konfliktų dar nebuvo pavykę susitarti skiriant naują ekonomikos ir inovacijų ministrą, o ir Konstitucinio Teismo sudėtis dar nebuvo iki galo atsinaujinusi.
Per pastaruosius metus, nors ir stipriai užtęsus procesą, visgi rastas sutarimas dėl KT teisėjų ir Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo, tačiau dėl ambasadorių, ypač Lietuvai svarbiose atstovybėse – klausimas vis dar neužbaigtas ir, tiesą sakant, nepadorius rekordus siekiantis.
ELTA primena, kad išsiskyrus Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos pozicijoms dėl ambasadorių kandidatūrų jų derinimas užtruko. Taip pat nemažai diskusijų sukėlė prezidento įvesta „politinio atšalimo“ sąvoka. Ją prezidentas vartojo kaip argumentą, kodėl buvę užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai negali užimti ambasadorių postų JAV ir Europos Sąjungoje.
Ir nors dalyje svarbių Lietuvos atstovybių (JAV, Vokietijoje) ambasadoriai buvo paskirti, kol kas sutarimas dėl Lietuvos ambasadoriaus Europos Sąjungoje nėra pasiektas.
Kokias priežastis prezidentas įvardins kaip esmines „įšalusioms“ ambasadoms? Ar dėl to kalti susitarti nenorintys valdantieji? Ar visgi, kad kaltos abi susitarti tarpusavyje nemokančios pusės? Atsakymų ar bent jau užuominų į šiuos klausimus, prezidentui perskaičius pranešimą, tikėtina, politikos apžvalgininkai ieškos.
Prezidentas sakė, kad žodis „susitarimas“ tėra 11 raidžių seka: kaip bus įvertintas EVT klausimas?
Tai, kad Lietuvos politikoje sunku surasti sutarimų prieš metus Seimui skaitytame pranešime akcentavo ir pats G. Nausėda. Tuomet prezidentas nemažai dėmesio skyrė kalboms apie būtinybę ieškoti dialogo bei kompromiso.
„Žodis „susitarimas“ mums tėra 11 raidžių seka, o ne elgesio norma”, – prieš metus teigė G. Nausėda.
Vargu ar žvelgiant į valdančiųjų ir Prezidentūros pastarųjų metų santykius šį kartą G. Nausėda galės užtikrintai teigti, kad iš 11 raidžių sudarytame žodyje sugebėta surasti turinį.
Ko gero, dalis visuomenės ir politikų lauks prezidento reakcijų į daugiausiai konservatorių keltą klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje. Prezidentūrai atmetant konservatorių raginimus keisti atstovavimo EVT tvarką, sudarant galimybes į kai kuriuos ES viršūnių susitikimus vykti ir premjerei Ingridai Šimonytei, ne kartą įsivelta į apsikeitimus aštriais epitetais.
Kita vertus, galbūt prezidentas, skyręs laiko tiesioginėms ar netiesioginėms reakcijoms į konservatorių keltą klausimą dėl EVT nebūtinai apie tai kalbės „kompromiso diskurse“. „Spaudimas Prezidentūrai“, politinės kultūros ir politinės atsakomybės kontekstai, sprendžiant iš dabartinės G. Nausėdos ir jo patarėjų komunikacijos, taip pat tikėtini kontekstai šiam klausimui būti paminėtam.
Bet kuriuo atveju, prezidento sprendimas, ar skirti laiko konkrečiai šiam klausimui metiniame pranešime, ar visgi apie tai neužsiminti, susilauks politikos apžvalgininkų dėmesio.
Ar prezidentas apibendrins diskusijas dėl Partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos?
Kadangi klausimai dėl Partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos susilaukė didžiulio visuomenės dėmesio bei sukėlė nemažas trintis tarp konservatyviai mąstančių ir į žmogaus teises progresyviau žvelgiančių, labai tikėtina, kad vienokia ar kitokia forma apie juos prezidentas savo metiniame pranešime užsimins. Tai, ko gero, bus G. Nausėdos pranešimo akcentai, kurių aptarimui visuomenė ir apžvalgininkai skirs nemažai dėmesio. Pirmiausiai dėl to, kad paties prezidento išsakytos pozicijos ir retorika dažnai figūravo diskusijose dėl šių aistras kėlusių klausimų.
Dėl kai kurių Prezidentūros sprendimų – apklausų dėl Stambulo konvencijos organizavimo ir jų paviešinimo, transliuotos kalbos kontroversiškai vertinamo „šeimų gynimo maršo“ dalyviams – G. Nausėda susilaukė kritikos, esą tokiu būdu jis visuomenės netelkia, kaip žadėjęs, bet, priešingai, kad atsistojo vienoje iš nesutariančių pusių. Analogiškos kritikos susilaukta ir tuomet, kai įsismarkavus diskusijoms dėl Stambulo konvencijos prezidentas savo pasisakymu užstojo kunigą Algirdą Toliatą, kuris pasisakė prieš konvenciją. Tuokart valdančiosios daugumos lyderiai ragino atsižvelgti ir į tai, kad viešojoje erdvėje įžeidimų ar net grasinimų susilaukė ir kita pusė – pirmiausiai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
Ar prezidentas tiesiog įvertins vykusias diskusijas, ar skirs laiko ir savo pozicijos bei dalyvavimo šiose vertybiniuose ginčuose reflektavimui, bus plačiai aptariamas metinio pranešimo akcentas.
Keitėsi požiūris į Minską: kaip įvertins prieš metus brandintus lūkesčius
Prieš metus G. Nausėda pasidžiaugė tuomet atnaujintu dialogu su Baltarusija. Tačiau antrajame metiniame pranešime prezidentas apie santykius su Minsku, kuris pastaruosius metus itin brutaliai slopino Aliaksandro Lukašenkos režimu nepasitenkinusią pilietinę visuomenę bei po tarptautinio skandalo, kai režimas priverstinai nutupdė į Vilnių skridusį lėktuvą, turėtų kalbėti jau iš kitos perspektyvos. Sprendžiant iš dabartinių Lietuvos užimtų pozicijų bei A. Lukašenkos režimo agresyvių ir tarptautinę izoliaciją didinančių veiksmų, Minsko atžvilgiu skries aštri retorika. Kita vertus, įdomu, kaip prezidentas įvertins iki suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų keltą siekį – atnaujinti bendradarbiavimą su Minsku, kad kuo labiau būtų sumažinta Baltarusijos priklausomybė nuo Kremliaus. Apie tai G. Nausėda buvo užsiminęs ir metiniame pranešime prieš metus.
Tačiau dėl paties režimo veiksmų Baltarusijos tarptautinei izoliacijai didėjant, šis prezidento lūkestis, bent jau jo įgyvendinimo formos, mažų mažiausiai tapo komplikuotos.
Rusijos atžvilgiu Lietuvos pozicija aštrėjo
Tuo tarpu Rusijos klausimu – sprendžiant iš pastarųjų prezidento pasisakymų – tendencija išlikti turėtų būti analogiška kaip ir prieš metus.
2020 m. metiniame pranešime G. Nausėda pažymėjo, kad Lietuvos santykiuose su Rusija ne tik nepavyko sumažinti trintis keliančių kliuvinių, tačiau, anot G. Nausėdos, jų net padaugėjo. Ko gero, prie panašios tendencijos, kad ilgainiui kliūčių normaliai bendradarbiauti atsiranda tik daugiau, prezidentas liks ir būsimame metiniame pranešime.
Informacijos šaltinis – ELTA
2021.06.02; 13:13
