Konservatoriai vėl kelia Petro Cvirkos paminklo likimo klausimą

Poeto ir sovietmečio veikėjo Petro Cvirkos paminklas vėl pakurstė ginčus ir atsirado politikų akiratyje. Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir savivaldybės tarybos narius, siūlydami paskubinti paminklo nukėlimą. Tuo metu sostinės meras Remigijus Šimašius konservatoriams pabrėžė, kad iki Seimo rinkimų jokių sprendimų nepriiminės ir kviečia nepolitizuoti bei susilaikyti nuo manipuliavimo šia tema.

 

„Artėja Lietuvos sovietinės okupacijos 80-metis, o Vilniaus centre vis dar saugomas Stalino „saulės“ nešėjo Petro Cvirkos monumentas. Esame tvirtai įsitikinę, kad stalinistinio, komunistinio teroro aukos nusipelno didesnės pagarbos, o P. Cvirkos paminklo nukėlimas galėtų būti vienas iš tokios pagarbos deramos išraiškos pavyzdžių“, – rašoma konservatorių kreipimesi merui.

 

„Žinome, kad savivaldybė organizuoja kūrybines dirbtuves dėl aikštės, diskusiją, tačiau viskas nepaprastai lėtai juda. Mano komentaras paprastas – tokiu tempu eidami sulauksime ir 1941 06 14 trėmimų 80-mečio“, – Eltai sakė A. Anušauskas.

 

Seimo narys įsitikinęs, kad paminklas neturi stovėti išskirtinėje miesto aikštėje.

 

„Vilnius – gyvas ir besikeičiantis miestas, keičiasi ir sostinės erdvės. Petras Cvirka buvo paskirtas butaforinio Liaudies Seimo atstovu ir 1940 m. su kolaborantų delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į SSRS sudėtį. Jam skirtas paminklas šiandien nebeturi stovėti išskirtinėje Vilniaus aikštėje“, – teigia A. Anušauskas.

 

Jam pritarė ir parlamentaras A. Ažubalis.

 

„Monumentas stovi valstybės sostinės centre. Kokią kolektyvinę jaunosios kartos tapatybę formuoja paminklas, pagerbiantis valstybės naikinime dalyvavusį asmenį? Todėl prašome artimiausiu metu imtis priemonių ir nukelti P. Cvirkos paminklą“, – sakė A. Ažubalis.

 

 

Vilniaus meras atkreipė dėmesį, kad artėjančių rinkimų kontekste istoriniai klausimai gali tapti patogiu įrankiu priešiškoms užsienio tarnyboms siekiant suskaldyti visuomenę.

 

„Todėl sąmoningai, įvertinus šias aplinkybes, iki rinkimų sprendimai nebus priimami. Kviečiu iki rinkimų šio klausimo nepolitizuoti ir susilaikyti nuo manipuliavimo šia tema“, – Eltai mero komentarą perdavė jo atstovė spaudai Ieva Dirmaitė.

 

Meras primena, kad šiuo metu vyksta aktyvios kūrybinės dirbtuvės dėl visos aikštės.

 

„Noriu darsyk pažymėti, kad tai nėra tik paminklo klausimas, tai yra kompleksinis visos teritorijos transformacijos ir pritaikymo vilniečių reikmėms klausimas. Ir toliau dirbame nuosekliai, kaip tą darėme iki karantino, taip tą tęsiame ir dabar. Sprendimai dėl skvero teritorijos bus priimti apgalvotai, įvertinus visas rizikas, atsižvelgus į visuomenės, mokslininkų, ekspertų, architektų, urbanistų išvadas, remiantis atliktais tyrimais, dirbtuvių išvadomis, kam ir ruošiamės. Netrukus galėsime pasidalinti atlikto teritorijos tyrimo išvadomis“, – atsakyme Seimo nariams nurodė Vilniaus meras R. Šimašius.

 

 

Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotoja Kamilė Šeraitė Eltai teigė, kad komisijai klausimų nebekyla ir jos nariai patvirtino, kad P. Cvirka buvo kolaborantas.

 

„Čia padėjome tašką ir prie šio klausimo nebegrįšime“, – Eltai pabrėžė A. Šeraitė. 

 

Pasak A. Šeraitės, esminė problema, kad paminklas saugomas remiantis ne šiuolaikinėmis aplinkosaugos taisyklėmis, o sovietinių laikų paminklų sąrašu.

 

„Esminė problema – tai Kultūros paveldo departamento (KPD) suteiktas paminklui kultūros paveldo statusas. Neapsigaukite – paminklas saugomas ne šiuolaikinių paveldosaugos aprašų ar autoritetingų ekspertų, o 1973 metais išleistos knygutės „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas“, bet KPD tai nieko nereiškia“, – sakė ji.

 

Vilniaus miesto tarybos narė K. Šeraitė atkreipia dėmesį, kad skveras, kuriame dabar stovi P. Cvirkos paminklas, yra netoli Tauro kalno, ant kurio bus statoma Nacionalinė koncertų salė. Todėl savivaldybė siekia, kad visoje šioje teritorijoje būtų sukurta viena erdvė.

 

„Dar vienas svarbus klausimas – tai pats P. Cvirkos skveras. Vilniaus miesto savivaldybė atliko Petro Cvirkos skvero istorinės raidos, ekologinės būklės urbanistinę ir sociokultūrinę analizę, kurioje buvo įvertinta skvero svarba miesto urbanistiniame kontekste, integracija su aplinka, skvero naudojimas ir patogumas“, – teigė ji.

 

A. Šeraitė taip pat atkreipė dėmesį, kad skveras yra nepatogus judėjimui, nėra galimybės nesinaudojant laiptais nusigauti iš vieno skvero lygio į kitą; skvere dominuoja danga, kuri yra per laiką smarkiai pažeista erozijos ir neprižiūrėta; apatinėje terasoje yra išdėlioti suoliukai, tačiau tik mažoji dalis jų yra su atlošais, nemaža dalis esamų suoliukų yra prastos techninės būklės; skvere esantys šviestuvai neapšviečia teritorijos tolygiai, nemaža dalis takų yra visai nepašviestų.

 

„Galėčiau tęsti ir tęsti toliau, koks šis skveras yra nepatogus, gyventojų nemėgstamas ir nenaudojamas, o jei naudojamas, tai tik kaip tranzitinė erdvė judant kitur. Tikriausia negalime pavadinti šio skvero nei žaliąja zona, nei patrauklia viešąja erdve. Mano manymu, labiausiai tinkantis pavadinimas – sovietinės ideologijos palikimas“, – sakė ji.

 

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) Vilniaus savivaldybei yra pateikęs papildomos informacijos apie sovietinę P. Cvirkos veiklą. Pasak istorikų, P. Cvirka ne tik talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju, bet ir prisidėjo prie to, kad būtų įkalintas poetas Kazys Jakubėnas.

 

Tačiau Lietuvos rašytojų sąjunga anksčiau išplatintame laiške ragino įvertinti P. Cvirkos kaip kūrėjo indėlį į šalies kultūrą ir paminklo negriauti.

 

A. Šeraitė Eltai teigė, kad dialogas vyksta su abiem suinteresuotomis pusėmis – ir su LGGRTC, ir su Rašytojų sąjunga. Tokie planai, A. Šeraitės manymu, sunkiai derinasi su P. Cvirkos paminklu.

 

„Toks, koks paminklas yra dabar, palikti negalima. Tačiau keliamas klausimas, ar P. Cvirkos paminklą įkontekstinti. Tai yra, kad būtų galimybė pažvelgti į situaciją kitaip, pavyzdžiui, kūrybinių dirbtuvių formatu, ir rasti būdus sukurti naujus kokybiškus sprendinius iš principo nepažeidžiant suinteresuotų grupių, visuomenės interesų ir pagarbiai atsižvelgiant į istorinės atminties subtilumus, arba visiškai nugriauti. Tai tas įkontekstinimas maždaug turėtų išspręsti problemą taip, kad abi pusės laimėtų“, – sakė ji.

 

„Aš asmeniškai tokiu sprendimu netikiu ir manau, kad paminklo tiesiog turi nelikti. Tačiau komisijoje nuspręsta, kad kol kas ieškosime meninių ir liberalių, niekaip kitaip tokių sprendimų nepavadinsi, sprendimų šiam klausimui spręsti. Bijau, kad tokiu būdu baigsime kaip su Lukiškių aikšte, bet kol kas komisijos sprendimas yra toks. Taip pat esame nutarę, kad jei to geriausio sprendimo nerasime – paminklo turėtų nelikti visai“, – sakė A. Šeraitė.

 

 

2020.06.04; 12:00