Lietuva, Latvija, Ukraina ir Gruzija. Tokiu nepriklausomybę ir laisvę mylinčių šalių maršrutu keliaudamas lapkričio 18 dieną turėjau sau pripažinti – visoms minėtoms šalims tebegrasinama. Jų priešai ieško bent menkiausios galimybės smogti šių šalių nepriklausomybei.
Ankstyvą rytą Vilniaus oro uoste tokių minčių ir nuotaikų tikrai nepuoselėjau. Netgi priešingai – skrisdamas į Rygą jaučiausi pakiliai. Lengvas ir trumpas skrydis, jokio didelio biurokratizmo oro uoste. Vyksti į draugišką kaimyninę ES šalį ir gali tik džiaugtis, jog būtent lapkričio 18 dieną savo nepriklausomybės dieną švenčiančioje Latvijoje galėsi visus sveikinti su švente. Galėsi visiems šypsotis ir sulaukti ne mažiau padėkų už tai, kad prisiminei kaimyninės tautos ir valstybės vieną svarbiausių švenčių – dieną, kai tauta kaip niekada turi būti ir yra vieninga, stipri ir pakilios nuotaikos.
Juk šią dieną ne tik daugeliui latvių nereikia dirbti, o visuomeninis transportas Rygoje nemokamai vežioja keleivius. Tai viena iš tų dienų, kuomet ir pats gali prisiminti trumpesnę ar ilgesnę savo šalies istoriją, jos sunkumus ir pergales, džiaugsmus ir vargus. Jos didvyrius ir išdavikus. Net gali trumpai pamiršti, kad pinigų trūkumas ir bedarbystė yra ne tokie baisūs kaip vergiška daugumos padėtis sovietmečiu. Tuomet nebuvo nei pagarbos žmogaus teisėms, nei žodžio laisvės, nei pinigų, nei už tuos pinigus perkamų daiktų. Trūko visko ir tas nuolatinis „visko“ nepriteklius po kelių dešimčių sunkių metų pagaliau baigėsi. Tokios praeities nebesinori net prisiminti. Bet reikia. Kad ji daugiau nesikartotų. Kad prisimintume, jog laisvė yra svarbiausias turtas ir tik ją turinti šalis gali siekti pagarbos žmogui, jo teisėms, ekonominės gerovės, kitų vertybių. Nes jas gali kurti visi kartu ir kiekvienas atskirai.
Ar gintume savo šalį nuo priešų?
Tokioms pakilioms mintims dar labiau mane įkvėpė spaudos kioske nusipirkto žurnalo „Valstybė“ lapkričio mėnesio numeris. Tiesa, jo tituliniame puslapyje anonsuojamos vien skaudžios ir net grėsmingos temos – „Politinė pedofilija“, „Ar išaus rytas investuotojams?“, „Milijoninė alga – beprotybė!“, „Kinai perka Lietuvą“.
Tačiau Arūno Sprauniaus publikacija „Ar Prezidentė Grybauskaitė, Lubys ir Zvonkus eitų į frontą?“ mane įkvepia susimąstyti apie šalies saugumą ir mūsų visų pasirengimą ginti savo šalį. Ne tik tikėtis NATO ar kažkieno kito pagalbos, bet patiems, su ginklu rankoje ar kitu būdu ginti savo šalį, jos laisvę ir nepriklausomybę nuo priešų. Net jei tuomet nebebūtų jokios šalies politinės valdžios ir didelės vilties. O sprendimą reikėtų priimti skubiai ir pačiam – gintis ar pasiduoti.
Todėl A. Spraunius labai taikliai pastebi, kad klausimas yra ne toks žaismingas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk Vidurio ir Rytų Europos gyventojai geriau nei daugelis žino, koks trapus per politines suirutes tampa saugumas ir kokia milžiniškai kai kada būna valstybingumo kaina. Įvairių žmonių nuomonės straipsnyje tik patvirtina, kad pasibaigęs Šaltasis karas nepabaigė didelių ir įtakingų šalių žaidimo ir kovos dėl įtakos pasaulyje. Pasikeitė tik formos ir priemonės. Bet mažosioms valstybėms vis dar tenka ir teks kovoti dėl savo vietos po saule. Net jei šiuo metu atrodytų, joks didelis pavojus joms negresia.
Mokytis reikia iš istorijos klaidų
Todėl labai taiklūs ir vaizdingi A. Sprauniaus priminti faktai iš Lietuvos istorijos. Mes prisimename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų įspūdingas pergales mūšiuose, bet kartais pamirštame pralaimėtus karus. Mes žinome, kokie narsūs ir talentingi buvo kai kurie karvedžiai ir didikai. Bet dažnai pamirštame ilgalaikę sėkmę garantuojančių sisteminių ir strateginių dalykų trūkumą. Juk dėl to netikėta ir trumpa sėkmė virsdavo didelėmis netektimis ilgiems metams. Todėl didinga ir tuo pačiu skaudi istorija mus verčia mokytis iš klaidų ir tobulinti savo sugebėjimus.
Ir jei kartais mažos, varganos šalies žmones apima ekonominės krizės sukurta depresija, tuomet „Valstybėje“ paskaitęs Ričardo Čekučio ir Daliaus Žygelio straipsnį „Kariai“ apie pokario Lietuvos partizanus, jų materialinius ir kitus sunkumus bei įspūdingus ir beveik fantastinius siekius atkurti Nepriklausomą Lietuvą supranti – viskas įmanoma, jei to nuoširdžiai sieki ir tiki savo darbu. Galbūt net po tavo mirties. Ar ben po sunkmečio, kai net tu pats ar tavo artimieji abejoja šventais tikslais ir šimtus kartų laidoja viltį. Po tokios publikacijos supranti, kad du kartus sumažėjusi bedarbio pašalpa, alga ar net pensija yra menkniekis. Nes partizanavę žmonės labiau už mus džiaugėsi dvigubai erdvesniu keleto kvadratinių metrų dydžio bunkeriu lygindami jį su savo dydžiu dar mažesniu ir mirties duobę primenančiu kitu bunkeriu.
Valstybinės šventės – proga mums ir galimybė mūsų priešams
Patriotinės mintys paprastai kyla valstybinių švenčių išvakarėse. Matyt todėl jos kilo ir tomis mintimis su mumis dalinosi žurnalo „Valstybė“ autoriai būtent dabar. Juk lakpričio 23-iąją švenčiame Lietuvos kario dieną. Taip pat ir to kario, kuris net sunkiais pokario metais, paliktas ir išduotas, persekiojamas ir neturintis nė vieno šanso laimėti kovojo už laisvę.
Gal be reikalo aš taip pakiliai kalbu apie šiuos žmones, jų kovas ir pergales? Gal galima visa tai pamiršti ir prisiminti tik juodas istorijos dėmes? Juk galime sakyti, kad kova tuo metu buvo neperspektyvi, kad aukos beprasmės, o ir patys kovotojai ne šventieji. Kad apskritai Lietuvos valstybingumo istorija yra pagrąžinta, kad nutylimos blogybės ir vadų silpnybės.
Manau, kad taip galėtų kalbėti ir panieką valstybei sėti tik jos priešai. O jų yra. Kitaip nebūčiau apskritai rašęs šio komentaro.
Vos nuskridęs iš Vilniaus į Rygą ir pasveikinęs keletą oro uosto darbuotojų su jų švente į rankas paėmiau Latvijoje rusų kalba leidžiamą ir nemokamai kompanijos “Air Baltic“ lėktuve dalinamą laikraštį „Viesti“ (lapkričio 17 dienos numeris).
Bulvarinio laikraščio išvaizda valstybinės šventės išvakarėse manęs neatbaidė. Save visuomeniniu-politiniu Latvijos laikraščiu vadinantis leidinys man ne kartą yra patekęs į rankas ir jo nemeilę bei panieką Latvijai žinojau iš anksčiau.
Bet tikrai nesitikėjau, kad Latvijos valstybinės šventės išvakarėse šis leidinys taip akiplėšiškai, pamynęs žurnalistų ir leidėjų etikos normas ir, greičiausiai, Latvijos įstatymus mindys savo (?) šalį. Dergs ir niekins jos istoriją, kurstys tautinę nesantaiką, kontroversiškai vertinamų politikų komentarus spausdins kaip naujienas ir šlovins dabartinius Rusijos politikus bei ne mažiau „šaunią“ sovietmečio praeitį.
Visame leidinyje, mano nuomone, padoriausi dalykai – tai tituliniame puslapyje išspausdinta pusnuogės manekenės nuotrauka, banalus anekdotas apie alkoholio vartojimą ir dvi reklamos, iš kurių viena – apie pigias keliones iš Rygos į Sankt Peterburgą. Maža to, laikraštyje tyčiojamasi iš visų trijų Baltijos valstybių, aiškinama apie jų nevieningumą, net kvailumą siūlant į ES Prezidentus ne bendrą kandidatą.
Kam tarnauja rusiškas leidinys „Viesti“ Latvijoje? Tikrai ne latviams
Tačiau geriau kalbėti apie viską iš eilės. Pacituosiu tik keletą titulinio puslapio temų. Štai viena jų: „Kam tik nebuvo pas mus įteikinėjami Trijų Žvaigždžių ordinai – net Danijos karalienės kamerdineriams. Bet vos tik buvo pasiūlytas apdovanoti įžymus ledo ritulio žaidėjas ir treneris Olegas Znarka – kilo audra.“
Visa publikacija – apie tai, kad pasiūlymą minėtam sportininkui Olegui duoti ordiną kritikuojantys Latvijos Seimo deputatai yra piktavaliai, o jų protesto tikroji priežastis – neva egzistuojanti neapykanta latvių kalbos nemokančiam ir tik retkarčiais rusišku „matu“ besikeikiančiam įžymiam sportininkui. Tik kukliai pateikiamas faktas apie šio sportininko pasirinktą veiklai ne Latviją, o Vokietiją. Deja, visa publikacija orientuota ne į objektyvų situacijos vertinimą, o skirta ordino garbę ir išskirtinumą bandančių saugoti politikų kritikai. Žinoma, viską atskiedžiant rusų ir latvių tautų bei kalbų priešprieša.
Tačiau už vis baisiausia yra laikraščio publikacija „Su vokišku akcentu“. Temos anonsas kelia klausimą, „kas realiai 1918 metais kovojo už “nepriklausomą Latviją?“ Pabandykime atspėti, kas Latvijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse tokia svarbia tema visuomeninime-politiniame laikraštyje pateikia savo nuomones ir komentarus, nagrinėja istorinius faktus, aplinkybes? Kas beveik 20 tūkstančių skaitytojų auditorijai kelia (o gal žudo?) patriotinius jausmus?
Net nebandykite spėti. Tai ne Latvijos istorikai, garbingi visuomenės veikėjai ar politikai. Su rubrika „Išvakarėse“ apie tai rašo ir komentuoja vienas vienintelis visos tiesos „žinovas“, toks ponas Igoris Gusevas. Matyt, tikras Latvijos patriotas. Jis – save vadinančio kultūrinio-publicistinio leidinio „Klio“ leidėjas.
Nesinori atpasakoti viso interviu. Bet visi klausimai ir atsakymai – tik pasityčiojimas iš 1918 ir 1919 metais Latvijos visuomenės tuometinio elito vykdomos veiklos. Jų nuopelnai ir iškovota Latvijos nepriklausomybė menkinami tyčiojantis iš kai kurių faktinių aplinkybių – kad ne visa tauta aktyviai kovojo už tokias vertybes, kad susirinkimuose dalyvavo negausios aktyvistų pajėgos, kad Latvija net normalios armijos neturėjo. Primenama, kad ir vokiečiai taip pat dalyvavo šiame procese (galima suprasti, kad tai vos ne tie patys, kurie vėliau taps fašistais).
Beje, lyg tarp kitko, greta „negausių“ latvių visuomenės veikėjų pastangų tas pats I. Gusevas išaukština Latvijoje gyvenusių rusų nuopelnus kovojant už tą pačią laisvę. Paskaitęs tokį komentarą gali suprasti, kad latviai yra neverti savo laisvės, o už ją dar turi ir dėkoti rusams.
Todėl man kilo keletas klausimų. O kas iš to, jei taip ir buvo? Tai negi dėl to Latvijos Nepriklausomybė ir laisvė dėl to yra mažiau vertingi? O jei LDK kunigaikštis Vytautas su vokiečių ordinu flirtavo, tai gal ir Lietuva neverta būti laisva?
Kodėl nepriklausomybė – blogai, o sovietmetis – gerai?
Tokį interviu perskaičiusiam ir savo šalies istorija nusivylusiam Latvijos piliečiui labai išgyventi nereikia. Ypač po to, kai prieš tai buvusiuose laikraščio „Viesti“ puslapiuose su rubrika „Naujienos“ spausdinama ir Latvijos Seimo nario Nikolajaus Kabanovo komentaras apie tai, kodėl jis balsavo prieš Vaivos Vykės Freibergos kandidatūrą į Europos Sąjungos prezidentes. „Nuostabus opusas“, kuris laikraštyje „Viesti“ kažkodėl laikomas naujiena, skelbia apie Baltijos šalių silpnumą ir susiskaldymą, Latvijos finansinę degradaciją ir V.V. Freibergos mažiau nei nuliu šansų vertinamas galimybes laimėti ES Prezidento rinkimuose.
Išeitis nusivylusiems Latvija piliečiams skelbiama tame pačiame puslapyje, kur spausdinamas ir mano anksčiau minėtas Igorio Meideno interviu su kitu Igoriu apie neikingą iškovotą Latvijos Nepriklausomybę XX amžiaus pradžioje. Šviesi ateitis laukia Rytuose. Tiksliau – Maskvoje. Tai ten susitiko ir laimingai laiką praleido „statybinių būrių vaikai“. Daugybei studentų irgi yra tekę tokiose būti sovietmečiu. Dirbi nedaug, gauni pinigų ir gerai leidi laiką niekieno neprižiūrimas.
Tačiau ši publikacija rašoma jau visai kitu stiliumi nei anksčiau minėtos. Čia keliamas klausimas, kas vienija Medvedevą, Vinokūrą, Ziuganovą, Putiną ir šimtus tūkstančių keturiasdešimtmečių ir vyresnio amžiaus žmonių visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje? Pabandykite ir vėl atspėti? Gal ir pavyks. Štai Rygos biznierius Aleksandras Šiškinas ir jo draugai straipsnyje aiškiai pasako, kad visus šiuos žmones vienija minėtų „stovyklų“ praeitis. Pastebėjote žodžius „vienija“ ir „Tarybų Sąjungoje“? Latvijoje ir Baltijos šalyse dabar visi susiskaldę, lygiai taip pat nebuvo vienybės ir 1918 metais, o „tais tarybiniais laikais ir ten“ buvo vienybė. Ir dar mus vienija Putinas ir Medvedevas.
Nesinori pažodžiui versti viso straipsnio apie liaupsėmis apipintą buvusių „darbo“ stovyklų dalyvių kelionę į Maskvą. Galima tik paminėti uoliai giriamas Rusijoje vis dar tūkstančiais veikiančias tokias pačias stovyklas. Apie tokias, anot laikraščio korespondentės Maskvoje Marijos Kočnevos, Latvijos delegacijos dalyviai gali tik pasvajoti. O kad tokios stovyklos ir sovietmečio praeitis sugrįžtų į Latviją, delegacijos atstovų lūpomis perduodami palinkėjimai Latvijos Vyriausybei atkurti tokias „darbo“ stovyklas. Už tai studentai net bus dėkingi.
Kova už laisvę nesibaigia niekada
Na o mano komentarą užbaigti noriu gerosios „Viesti“ korespondentės Marijos iš Maskvos publikacijos išvadomis. Beje, ir vėl perteiktomis vieno iš sovietmečio pasiilgusių veikėjų lūpomis. „Mes baltu pavydu pavydime jauniesiems rusams, . Duos Dievas, tai (stovyklų reiškinys ir geras laikmetis – D.R.) sugrįš ir pas mus. Tuomet mūsų vaikai nebevažiuos į visokias airijas, o dirbs gimtosios šalies labui“.
Man kilo tik vienas klausimas – kokios “gimtosios šalies labui”? Naujos-atkurtos TSRS ar Latvijos? Ir jei šlovinama sovietinės armijos ir okupacijos dešimtmečių praeitis, tai kaip vadinti tokius šlovintojus? Patriotais vadinti liežuvis neapsiverčia. O štai į tautos ir valstybės priešus, bent man, tokie veikėjai ir jų leidžiami leidiniai panašūs labai.
Atrodo, kad Baltijos šalių nepriklausomybės priešai niekur nedingo. O ir mažų šalių prie Baltijos jūros kova už laisvę nesibaigė. Latvijai už laisvę ir nepriklausomybę net valstybinės šventės išvakarėse ir jos metu tenka kovoti ir toliau. Su atvirai, ciniškai ir be skrupulų veikiančiais priešais. Beje, besinaudojančiais žodžio laisve, kurios kiek toliau į „draugiškus“ Rytus su žiburiu nerasi.
Galime tik nujausti, kad galbūt Baltijos šalių vienybė kaip niekada tampa svarbi ir aktuali ekonominio sunkmečio ir visuotinio pesimizmo metu. Gal net labiau nei kada nors anksčiau. Nes Latvijoje menkinami Nepriklausomybės skelbėjai. Lietuvos partizanų veikla ir jų atminimas mūsų šalyje taip pat tapęs taikiniu. Estijos įvaizdis toliau menkinamas dėl perkelto tarybinio kario paminklo.
2009.11.25
