Kuo mūsų amžius panašus į Renesanso?


Print

Seniai žinoma, kad saugiausia vieta – tai septynių tūkstančių metrų aukštyje sėdint lėktuve. Autoavarijose žūva daugiau žmonių nei aviakatastrofose. Tačiau vis tiek daugelis bijo skristi, net jei ir žino šiuos faktus.

Tokia jau žmogaus natūra. Panašiai yra ir su gripo epidemija. Naujasis gripas, kaip teigia ekspertai, nėra pavojingesnis nei kiti, tačiau jo bijoma ypatingai. Kodėl žmogus negirdi racionalių argumentų?

Nereikėtų ieškoti atsakymo, aiškinant, jog žmonės neišsilavinę, iracionalūs, pasiduoda emocijoms. Tiesiog mes gyvename tokiame laikotarpyje, kada baimė yra mūsų palydovas. Kultūros istorikai yra pastebėję, kad tais laikotarpiais, kada techninis progresas yra labai spartus, visuomenėje įsivyrauja baimės atmosfera.

Mūsų laikus galima lyginti su Renesanso epocha, kuri daugeliui asocijuojasi su didžiais geografiniai atradimais, nuostabiais technikos išradimais, minties galiūnais, paklojusiems mūsų tolerantiškos ir “civilizuotos” visuomenės pamatus.

1495 metais buvo išrasta spiralinė spyruoklė, kuri įgalino gaminti stalinius, o vėliau ir kišeninius laikrodžius. Nuo šiol kiekvienas galėjo žinoti tikslų laiką. Ir tai buvo vienas didžiausių išradimų. 1455 metais Bolonijoje Aristotelis Fioravantini pastūmė 400 tonų svėrusią varpinę 18 metrų. Anais laikais tai buvo neregėtas įvykis. 1480 metais granuliuoto parako išradimas pakeitė visą kariavimo meną. Beje, Mahomedas II nebūtų užėmęs Konstantinopolio 1453 metais jei jam vengrų inžinieriai nebūtų parūpinę artilerijos pabūklų. Geografiniai atradimai keitė erdvės sampratą, žmonių žinias apie pasaulį. Tai buvo didinga epocha.

Tačiau kartu tai buvo masinės isteriškos baimės epocha. Istorikai labai aiškiai parodo, kad nuo XV amžiaus pabaigos iki XVII amžiaus vidurio Europoje tvyrojo baimė. Buvo bijoma savo kaimyno, svetimšalio, kitatikio, viso to, kas tolima, kitoniška, nepažįstama. Juk neatsitiktinai kaip tik šiuo laikotarpiu prasideda raganų medžioklė. Jei kas vis dar galvoja, kad raganos buvo degintos tamsiais viduramžiais, smarkiai klysta. Kaitriausiai raganų laužai liepsnojo 1575 – 1625 metais, kada kūrė Baconas, Bruno, Shakespeare’as, Servantesas, Rebrantas. Nereikia manyti, kad raganų teismuose dalyvavo tamsūs žmonės. Raganas teisdavo labiausiai išsimokslinę ano meto žmonės. Garsusis “Raganų kūjis”, kuriame buvo aprašomos raganos ir jų darbai, XVI amžiuje susilaukė gausybės leidimų ir pasiekė neregėtą 50 000 egzempliorių tiražą. Tritomė velnysčių enciklopedija “Velnių teatras” pasiekė 231 600 egzempliorių tiražą. Beje, paradoksalu, tačiau išradimas knygų spausdinimo technologijos kaip tik ir įgalino tokius tiražus, o tuo pačiu prisidėjo prie didesnio sudegintų raganų skaičiaus. Tvyrojusi baimė atvedė iki to, kad buvo supaprastinta teismo procedūra – panaikintos visos viduramžiais egzistavusios normos, leidusios ginti kaltinamąjį. Praktiškai buvo panaikinti bet kokie apribojimai kankinimams. Tai akivaizdus regresas lyginant su viduramžiais.

Istorikams iškyla klausimas – kaip suprasti tokią epochą, kurioje, iš vienos pusės, klesti mokslas, technologijos pažanga, kuriami didingi meno kūriniai, o iš kitos pusės, ji skendi baimėje, yra netolerantiška, agresyvi, nesaugi. Daroma išvada, kad greita techniko raida keičia kasdienines gyvenimo formas, o tai dezorientuoja gyventojus. Tai, kas buvo įprasta, nustoja būti efektyvu. Visa tai sukelia masines streso ir baimės situacijas. Todėl ieškoma kaltų, juos bandoma sunaikinti.

Ar ne tai veikia ir šiandien? Mūsų pasaulis tapo globalus. Tai reiškia, kad mes esame labiau pažeidžiami, kad masinės epidemijos turi žymiai didesnių galimybių plisti. Tačiau pasaulis taip pat tapo per daug spartus. Technologinė raida yra stulbinanti, mes kasdien jaučiame stresą, bandydami koja kojon žengti su naujovėmis.

Todėl atsiveria durys įvairioms baimėms. Masinės epidemijos – viena iš jų. Juk mūsų vaizduotė jau išmokyta bijoti įvairiausių apokaliptinių pandemijų: Holivudo svajonių meistrai kone kiekvienais metais sukuria po naują filmą, kuriame pasakojamas pasaulio likimas po epidemijos, kuri nusinešė absoliučios daugumos žmonių gyvybes.

Technologinė raida mums iš dalies suteikė saugumą, tačiau iš kitos pusės atveria naujas mūsų pažeidžiamas vietas. Todėl ir bijoma.

Tad ši baimė yra didžiausias globalaus pasaulio priešas. Juk epidemiją galima sustabdyti statant užkardas, nutraukiant santykius. Štai prieš keletą metų kilus SARS epidemijos grėsmei Jungtinių Amerikos valstijų vakarinės pakrantės uosto krovikai atsiskydavo iškrauti krovinius iš laivų, atvykusių iš infekuotų regionų. Nereikia sakyti, kad tai kainavo nemažus pinigus.

Ir šiandien iš dalies sulėtėjantis dėl gripo epidemijos gyvenimas Lietuvoje atneš nuostolius mūsų krizinei ekonomikai. Kai kas skaičiuoja, kad jie sieks net keturis procentus nuo BVP.

Ar galime ką nors pakeisti? Bent jau turime suprasti, kad tokios baimės vis pasikartos ir pasikartos, kad tai yra kaina, kurią mokame gyvendami tokiame pasaulyje.

www.tinklink.lt

2009.11.25


Prisijunkite prie diskusijos