1962 m. spalio 3 d. iš Havanos pakilo sovietų gamybos laineris. Lėktuvą palydėjo grupelė Kubos vyriausybės valdininkų ir šeši rusai, tame tarpe ir Aleksejus Aleksejevas, SSRS užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos skyriaus viršininkas.
Lėktuvas skrido į Niujorką. Su 30 keleivių, vadovaujamų marionetinio Kubos prezidento Osvaldo Dortikoso. Lėktuve sėdėjo Robertas Lazaras Santestebanas Kasanova – diversantas, išmuštruotas rusų instruktorių teroristų mokykloje, neseniai įsteigtoje Havanos priemiestyje. Nuo šio vyro daug kas priklausė. Mat buvo rengiamas sąmokslas, siekiant padaryti rimtos žalos JAV rytų pakrantei.
Sąmokslas rengtas daugelį mėnesių. Diversiją rengė Kremlius; Kuba ir jos žmonės buvo įrankiai, kaip ir “laisvės salos” lyderis Fidelis Fastro. Kremlius suprato, kad balansuojama ant labai pavojingos ribos, kurią peržengus gali sugriaudėti atominiai ginklai. Pavojinga, baugu, bet siekiai viešpatauti pasaulyje pateisina bet kokias priemones, teikia drąsos. Diversinei, šnipinėjimo veiklai tuo laikotarpiu sovietai teikė didelės reikšmės, kaip nė viena kita pasaulio valstybė. O jos pagrindinis priešas – JAV – labai lengvai pasiekiamas iš Kubos, todėl su šia sala šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septinto pradžioje susiję įžūliausi Maskvos planai mūsų skaitytojui žinomi tik iš dalies. Visi esame girdėję apie “Karibų krizę”, kai Chruščiovui teko išsinešdinti iš salos su savo raketomis, esame girdėję apie desantą Kiaulių įlankoje, tačiau planai susprogdinti Niujorko gyvybiškai svarbius objektus daug kam bus naujiena. O juk Kasanova į JAV skrido turėdamas būtent tokį tikslą. Formaliai sovietai šiame nešvariame reikale tarsi nedalyvavo.
Su teroristais skridęs Kubos prezidentas Dortikosas vyko susitikti su SSRS užsienio reikalų ministru A.Gromyka. SSRS ir JAV santykiai buvo labai įtempti. Prezidentas D.Kenedis ryžtingai pareikalavo išgabenti sovietų raketas iš Kubos Jį rėmė daugelis šalių. SSRS buvo užspiesta į kampą. Dortikosas turėjo švelninti padėtį. Padėties pasikeitimui sovietų naudai, jų manymu, turėjo pasitarnauti ir Kasanovos diversiniai veiksmai. Kuba buvo visiškai priklausoma nuo Maskvos, ypač po to, kai JAV spalio 21 d. paskelbė ekonominę blokadą. Į Kubą plūdo civilių drabužiais perrengti rusų kariškiai (vyrai ir moterys). Už Kubos komunistų nugarų visose veiklos srityse stovėjo sovietų patarėjai, kurie faktiškai ir valdė šalį. Vyko Kubos sovietizavimo procesas. Sala tapo placdarmu šiuoliui į kitas Lotynų Amerikos šalis. Žinoma, pagrindinis taikinys buvo JAV.
Kubon atvyko Hitlerio laikų Vokietijoje TASS’o priedangoje dirbęs šnipas Sergejus Kudriavcevas. Jam reikėjo parengti pirmuosius tiesioginius veiksmus prieš Jungtines Valstijas, kažką panašaus į Gebelso sugalvotą nervų karą (Nervencrieg) prieš Angliją, kai ji buvo bombarduojama nauju ginklu – “Fau-1” ir “Fau-2”.
Sergejus Kudriavcevas buvo gerai susipažinęs su nervų karo psichologija, jis žinojo, kaip organizuoti pavojingus incidentus, kokios naudos galima turėti iš diversinės veiklos ir teroristinių aktų. Kuboje jis veikė laisvai, remiamas vietinių komunistų, noriai vykdžiusių jo užduotis.
Kita Kudriavcevo atrama, rengiantis akcijoms prieš JAV, buvo šios šalies komunistų partija. Tiesa, Maskva ja niekada per daug nepasitikėjo, Amerikos komunistus ji panaudodavo tik pagalbiniams darbams, šios partijos nepalyginsi su sovietų šalies misija Jungtinėse Tautose. Amerikiečiai sako, kad tai buvo Kremliaus filialas Niujorko centre.
Kas turėtų betarpiškai vadovauti ardomiesiems teroristiniams veiksmams Niujorke? Žmogus, galintis be apribojimų judėti mieste, kuriam netaikomi suvaržymai, kaip kai kurių komunistinių šalių ir jų sąjungininkų delegacijoms Jungtinėse tautose? Kudriavcevo žvilgsnis nukrypo į Kubos misiją prie Jungtinių Tautų. Ji turi būti ryšių su Havana centras ir teroristinių medžiagų sandėlis. Šioje misijoje turi dirbti ir Kubos teroristų vadovas, įtakingas, bet mažai pastebimas žmogus, bendraujantis su sovietų kariškiais, dirbančiais JTO. Jie jau seniai buvo numatę, kokius objektus JAV reikėtų sunaikinti: visuomeninius pastatus, geležinkelių stotis, tiltus, tunelius, gynybinius ir karinius objektus. Dabar niekas neabejoja, kad Kudriavcevo planas – tai kolektyvinis karinių specialistų iš Sovietų Sąjungos misijos Jungtinėse Tautose darbas.
Tiesa, nors būtent Kudriavcevas sukūrė ir įgyvendino teroristų rengimo programą Havanos specialiojoje mokykloje, šio darbo užbaigti jam neteko. 1962 m vasaros pradžioje Chruščiovas jį pakeitė A. Alesejevu, kuris, Maskvos nurodymu, iškart ėmėsi Kubą kurti kaip galingą sovietų karinį ir politinį bastioną: saloje atsirado rusiškai kalbančių kariškių ir technikų, atvykusių pastatyti galingų raketų su atominiais užtaisais. Kuo visa tai baigėsi, Lietuvoje gerai žinoma. Gerai baigėsi, nes, jeigu Chruščiovas su savo raketomis nebūtų išsinešdinęs, būtų buvę negerai. Amerikiečių nervai išlaikė, Amerikoje rimtesnės panikos nekilo. Tačiau Nikita Sergejevičius rankų nenuleido, dabar viltys buvo dedamos į diversinius, teroristinius veiksmus.
Teroristinės mokyklos auklėtinis Robertas Kasanova gavo diplomatinį pasą, tapo Kubos misijos prie Jungtinių Tautų atašė. Jau minėjome, kad į Jungtines Valstijas jis atskrido su prezidentu Dortikosu, kad po pusantro mėnesio jau galėtų įgyvendinti toli siekiančius diversinius planus: sunaikinti parduotuvę “Meisi”, geležinkelio stotį Grang Sentral, metro stotis, naftos perdirbimo įmonę Nju Džersyje.
Kubos teroristai – FTB tinkle
Buvo lapkričio 16-osios vakaras. Santestebanas išėjo iš namų vykdyti užduoties.
Kubietis Chosė Garsija Orelana ir kubietis Antonijus Estebanas Kabrera stovėjo prie atviro seifo ir gėrėjosi jame sukrautais sprogmenimis, granatomis ir detonatoriais, turėjusiais griaunamuosius jų planus paversti tikrove. Po kelių minučių vyrams reikėjo išvykti prie pirmojo objekto – naftos perdirbimo komplekso Lindene. Seife buvo ir brošiūrų, instrukcijų, kaip visa šia potencialia jėga naudotis. Brėžiniai rodė, kur reikėtų padėti sprogmenis traukiniuose, stotyse, kad efektas būtų kuo didesnis.
Kol Garsija ir Siera laukė Santestebano, kiti kubiečių agentai taip pat nesnaudė. Jų tarpe buvo ir 26-erių metų simpatiška moteris Ana Marija Dritsos, gimusi Amerikoje. Ji stovėjo gatvėje ir laukė. Privažiavo mašina, vairuojama Kabreros. Mašinoje jie sėdėjo ir laukė.
Kitoje miesto dalyje jaukiame bute kavą gurkšnojo 21-erių metų Chosė Gomesas Abadas ir jo žmona Elza Montero. Jie taip pat buvo plataus rusų ir kubiečių suokalbio dalyviai. Kaip ir Santestebanas, jie naudojosi diplomatine neliečiamybe. Į JAV atvyko kaip kubiečių misijos prie Jungtinių Tautų darbuotojai. Sutuoktiniai buvo ištikimi Fidelio Kastro šalininkai, aktyviai, su ginklu dalyvavę revoliucijoje. Į Jungtines Tautas Gomesas Abadas atvyko kaip vienas svarbiausių agentų Kubos šnipų komandoje. Specialiai jam buvo pavestos nereikšmingos pareigos, kad visas jėgas galėtų skirti nelegaliai veiklai. Jo žmona Elza misijoje sėdėjo prie telefonų pulto ir turėjo galimybę pasiklausyti visų pokalbių, fiksuoti menkiausius nelojalumo niuansus.
Garsija ir Siera buvo Fidelio Kastro režimo šalininkų klubo Niujorke vadovai: pirmasis – prezidentas, antrasis – iždininkas. Būtent šiame klube buvo planuojama pagrobti amerikiečių lainerį ir nutupdyti jį Kuboje. Ketinimą sužlugdė FTB ir policija.
Visi šie artėjančio plataus teroristinio akto dalyviai iki paskutinio momento neįsivaizdavo, kad jau kelias savaites jie buvo FTB tinkle. Jiems leista veikti iki paskutinio momento.
Pirmas buvo sulaikytas Santestebanas. Gatvėje FTB agentai prie jo nukrito tarsi iš dangaus. Teroristas apstulbo. Atsikvošėjęs jis puolė vieną agentą ir partrenkė ant žemės. Akimirksniu iš kišenės išsitraukė pluoštą popierių, susikišo juos į burną ir ėmė kramtyti. Tačiau jėgos buvo nelygios: popierių praryti jam nepavyko. Teroristas bandė suvalgyti galingo sprogmens formulę, kurios sudėtyje buvo penki ingredientai. Teroristui taip pat nepavyko išsitraukti užtaisyto mauzerio, nors jis įnirtingai bandė tai padaryti.
Antonijus Siera Kabrera ir Ada Marija Dritsas buvo sulaikyti mašinoje. Be jokio pasipriešinimo, be jokio triukšmo. Kurį laiką vaikinas iš netikėtumo sėdėjo kaip stabo ištiktas.
Chosė Gomesas Abadas ir Elza Montero de Gomes Abad FTB agentų buvo užklupti laiptinėje, užrakinant buto duris. Jie bandė apeliuoti į diplomatinę neliečiamybę, bet netrukus atsidūrė FTB būstinėje.
Chosė Garsija Orelanas buvo suimtas paskutinis, prie seifo. Jis Amerikos kariuomenėje kariavo Antrajame pasauliniame kare, turėjo JAV pilietybę.
Plataus masto teroristinis sąmokslas buvo likviduotas paskutiniu momentu, labai profesionaliai, apie nakties areštus spauda sužinojo tik iš FTB ir JAV misijos prie Jungtinių Tautų pareiškimo.
Žinoma, ir Havana, ir Maskva protestavo, viską neigė.
Kubos “diplomatus” Chosė Gomesą Abadą ir jo žmoną Elzą pareikalauta deportuoti iš JAV, o Robertas Lazaras Santestebanas, Antonijo Estebanas Kabrera ir Chosė Garsija Orelanas atsidūrė kalėjime. Mokytoja Marija Dritsas po apklausos buvo paleista, teisingumo organai nusprendė, kad ji nežinojo dalyvaujanti sąmoksle.
Lapkričio 21 d. prasidėjo teismas, tačiau jis taip ir nebuvo užbaigtas. Reikėjo išlaisvinti Kuboje kalinčius JAV piliečius, patekusius į nelaisvę per nepavykusį amerikiečių įsiveržimą į Kubą Kiaulių įlankoje. 1963 m. balandžio 22 dieną apsikeitimas įvyko.
Kai apie sąmokslo detales sužinojo plačioji visuomenė, kilo protesto banga. Šį kartą buvo piktinamasi Kubos misija prie Jungtinių Tautų, reikalaujama deportuoti F.Kastro režimo emisarus. Kai kurie laikraščiai reiškė nuomonę, kad Kubos diplomatams reikėtų apriboti judėjimo laisvę JAV, kaip tai buvo padaryta SSRS ir socialistinių šalių diplomatų atžvilgiu. Taip ir atsitiko.
Nuotraukoje: sovietinės Kubos lyderis Fidelis Kastro.
Parengta pagal JAV spaudos pranešimus.
2011.05.12
