Žvalgybos enciklopedija: poligrafo trūkumai ir privalumai


Print

Poligrafas – įrenginys, kuriuo bandoma nustatyti interviuojamojo nuoširdumo laipsnį, žinomas dar kaip „melo detektorius“. Poligrafą aktyviai naudoja kontržvalgybos tarnybos. Pavyzdžiui, žmonės, įtraukiami į darbą su CŽV, reguliariai tikrinami šiuo detektoriumi.

Standartinis poligrafas matuoja kvėpavimo dažnumą ir pulsą, kraujo spaudimą ir delnų prakaitavimą. Matavimus grafiškai pavaizduoja speciali plunksna, šliaužianti milimetriniu popieriumi. Pagal sumanymą tiesi linija turi rodyti, kad tiriamasis pokalbio metu ramus (vadinasi, jis nuoširdus), o staigūs šuoliai atsakant į klausimus – kad jis jaudinasi (vadinasi, tiriamasis, galimas dalykas, meluoja).

Pastaraisiais metais vis labiau abejojama poligrafo vertinimų tikslumu. Tas įrenginys neišgąsdino tokių garsių šnipų, kaip, pavyzdžiui, JAV KJP buvęs karininkas Džonas A. Vokeris (Jon Walker) ar CŽV kontržvalgybos valdybos bendradarbis Oldričas E. Eimsas (Aldrich Ames). Dž.Vokeris gyrėsi, kad apgavo poligrafą, o O.Eimsas dukart sėkmingai įveikė testus. Pastarasis tvirtino, kad laikėsi instrukcijų, gautų iš sovietų šnipų. Psichiatrai sako, kad šnipai dažniausiai taip gerai prisitaiko prie dvigubo gyvenimo, jog melo detektorius neranda juose nieko įtartino.

R. Džeimsas Vulsis (James Woolsey) atsisakė atlikti testą melo detektoriumi, kai tapo Centrinės žvalgybos direktoriumi. Taip pat ir JAV valstybės sekretorius Džordžas P. Šulcas (George Shultz) pagrasino atsistatydinti, jei jis bus tiriamas. Jis griežtai priešinosi, kad 1988 metais Kongrese būtų priimtas įstatymas dėl privalomo poligrafo testo valstybės departamento darbuotojams. Prezidentas Ronaldas Reiganas leido Dž.Šulcui savarankiškai spręsti, kada tokie testai reikalingi, o kada ne. Dž.Šulcas tuojau pat įvedė taisykles, pagal kurias darbuotojai dažniausiai turėjo teisę atsisakyti melo detektoriaus testo, o jei testas nesėkmingas, nedaroma jokių organizacinių išvadų be valstybės sekretoriaus asmeninio pritarimo.

Amerikos teismai sistemingai atsisako vertinti poligrafo bandymų rezultatus kaip įkalčius, turinčius įrodymo galią.

O žvalgybininkų bendruomenėje, priešingai, melo detektoriumi labai pasitikima.1987 metais FTB atliko specialų tyrimą, ištyrusi 20 000 melo detektoriaus testų. Tada eksperimentą atlikę asmenys pareiškė, kad poligrafo paklaida nesiekė ir 1 procento.

Tačiau daugelio CŽV bendradarbių tikėjimas melo detektoriaus patikimumu rimtai smuko, kai išaiškėjo, kad sėkmingai praėję testą agentai, savo laiku pasiųsti į Kubą, ten buvo perverbuoti Kubos kontržvalgybininkų (tai yra tapo dvigubais agentais) ir pradėjo dirbti jau Havanai.

2013.10.20


Prisijunkite prie diskusijos