Tebesame etninių bei religinių fobijų galioje


Print

Pirmą kartą gyvenime buvau cerkvėje, kai vyko ortodoksų liturgija. Ir ne bet kur buvau – Vilniaus šv. Paraskevės parapijos  maldos namuose, cerkvėje, pastatytoje 1346 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavovnos iniciatyva toje vietoje, kur stovėjo pagonių dievo Ragučio šventykla, garsioje dar ir tuo, kad joje Petras Didysis meldėsi dėkodamas Viešpačiui už pergalę prieš švedų karalių Karolį XII. Čia caras krikštijo (kai kas tuo netiki) arabą Hanibalą, kuris buvo žymaus poeto Aleksandro Puškino prosenelis. Šioje cerkvėje nuo 2005 m. sausio 23 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje ortodoksų liturgija vyksta lietuviškai.

Tą dieną šv. Paraskevės cerkvėje buvo minima ortodoksų šventoji Charitina Lietuvaitė. Atėjome kartu su lietuvių literatūros istoriku dr. Algimantu Bučiu.

Buvo taip. Šiame internetiniame portale paskelbėme nemažą pluoštą tekstų iš Algimanto Bučio knygų „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ ir „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, kurias perskaitė šv. Paraskevės parapijos klebonas kunigas Vitalijus Mockus ir per mus panoro susipažinti su jų autoriumi, pirmą kartą plačiai į lietuvių istorinę atmintį ir literatūrą įvedančiu visiškai užmirštus 9 sakralinius tekstus ir tris lietuvių kilmės krikščionis šventuosius, gyvenusius XIII šimtmetyje: kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę, Charitiną Lietuvaitę ir Daumantą Timotiejų; šiuose kapitaliniuose veikaluose A.Bučys  daug vietos skiria karaliaus Mindaugo sūnui krikščioniui Vaišvilkui ir pirmajam su juo susijusiam lietuvių literatūros kūriniui „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.

„Naujai paskelbti tekstai nagrinėjami seniausių pasaulio literatūrų –  Antikos ir Bizantijos graikų, senovės indų, egiptiečių, judėjų, krikščionių, musulmonų – lyginamajame kontekste. Autorius laikosi viduramžių erudito šv. Jeronimo priesako: reikia iš pradžių pajusti tekstų skonį, o tik tada jie gali tapti maistu mintims. Taigi nuolat einama  ad fontes (prie šaltinių) – visa knyga prisodrinta seniausios ir viduramžių pasaulio literatūros kūrinių fragmentų, neretai mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų. Istorinė knygos dalis – taip pat savotiški skaitiniai, kurie kartais daug greičiau ir sėkmingiau leidžia skaitytojui pajusti viduramžių kultūros raidę (literra) ir dvasią (spiritus) nei sausos vadovėlinės ar enciklopedinės charakteristikos“ (citata iš „Chrestomatijos“).

Po iškilmingos liturgijos įvyko nuoširdus mokslininko ir kunigo pokalbis prie kavos puodelio. Šventovės šeimininkas paprašė svečią papasakoti apie vienam žmogui, atrodytų, sunkiai pakeliamą darbą, jo tikslus ir siekius.

Mažai kas žino Lietuvoje apie tuos pirmuosius lietuvius šventuosius, o juk tai didžios reikšmės faktas ne tik mūsų literatūros, kultūros, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

O šiuolaikinės reklaminės statistikos požiūriu turėtume, matyt, pripažinti, kad šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus yra daugiausia per visą Lietuvos istoriją visame krikščionių pasaulyje ilgus šimtmečius minėti ir tebeminimi du lietuviai – moteris ir vyras. Juk jiedu kasmet nuo XIII a. pabaigos vardais paminimi graikų ortodoksų ir pravoslavų krikščionių bažnytinėse apeigose, kiekvienas savo atminimo dieną. Kodėl mes tuo nesididžiuojame?

Dėl diviejų priežasčių: 1) arba nieko apie juos, ypač šv. Charitiną Lietuvaitę, nežinojome ir nežinome; 2) arba tebesame etninių bei religinių fobijų galioje ir nepajėgiame su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, net jeigu jie lietuvių motinų pagimdyti ir išauklėti taip, kad išgarsino ir tebegarsina Lietuvą visame pasaulyje.

Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.

O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.

Romos katalikų krikščionys turi šventuosius, nepripažįstamus Rytų ortodoksų bažnyčios, ir atvirkščiai – Rytų ortodoksų krikščionys turi nemaža šventųjų, kurių nepripažįsta Romos katalikų bažnyčia.

Apytikriais krikščionijos istorikų skaičiavimais šiuo metu yra per 10 000 Romos katalikų šventųjų bei palaimintųjų, ir ne mažiau, o greičiausiai dar daugiau krikščionių šventųjų bei palaimintųjų suskaičiuojama Rytų ortodoksų ir graikų apeigų kalendoriniuose sąrašuose.

…galima būtų kalbėti apie tiesiogiai su Lietuva susijusią arba lietuvių kilmės XIII a. šventąją kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę. Didžiuma bažnytinių rusų pravoslavijos šaltinių ir katalogų nurodo  šv. Eupraksiją  Pskovietę buvus  „lietuvių kunigaikščio Rogvaldo dukterį“, ir beveik visi ją vadina lietuvių kunigaikščio  šv. Daumanto teta.

Charitinos vardas  krikščionybės istorijoje yra susijęs su ankstyvųjų krikščionių kankine šventąja Charitina, gyvenusia II a. pabaigoje graikų įkurtame Amiso mieste prie Juodosios jūros, kuris anuomet jau priklausė romėnams (dabar Samsuno uostas Turkijoje).

Nėra išlikusio Charitinos Lietuvaitės gyvenimo aprašo, kurį galėtume pagrįstai priskirti prie bent kiek autentiškesnės hagiografijos, bet išliko net trys jai skirti tekstai, kurie, kiek žinau, niekados nebuvo įtraukti į lietuvių literatūros interesų ratą ir laukia atidesnio mūsų dėmesio.

Nesutarimai, supriešinantys įvairių kraštų krikščionis, visiems nuolat primena, kad seniai atėjo metas naikinti vėlyvaisiais viduramžiais iškilusias sienas tarp įvairių kraštų krikščionių. Visuotinis krikščionijos šventųjų pripažinimas – viena aktualiausių krikščionių bendrystės ir vienybės užduočių, kuriai itin trukdo neteisingas ir skaudus krikščionių šventųjų ir palaimintųjų „nelygybės“ paveldas. XX ir XXI a. žmonės sunkiai gali suvokti ir pateisinti senų religinių konfliktų priežastis, o juo labiau – istorinių konfliktų ir neteisingų jų sprendimų tąsą globalinės žmogaus būties laikais.

Klausiausi mokslininko Algimanto Bučio ir kunigo  Vitalijaus Mockaus pokalbio, turiu magnetofoninį jo įrašą, bet nuėjau gal kiek lengvesniu keliu: parinkau ir čia pateikiau iš minėtų lietuvių literatūros istoriko knygų vietas, kurios beveik tiksliai, tik šiek tiek kitais žodžiais, nusako to spalio 18-ąją šv. Paraskevės šventovėje įvykusio pokalbio turinį.

Malonu, kad ortodoksų kunigas išgirdo raginimą atsikratyti etninių ir religinių fobijų, su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, nebijoti mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų krikščionybės istorijos faktų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.20


Prisijunkite prie diskusijos