Toks jausmas, kad vėl neturime savo valstybės. Ji vėl nepriklauso mums. Ji priklauso kažkam kitam.
Gal teisėjui Kondratjevui. Gal kontrolierei Žiobienei. Gal antstolei Vaicekauskienei. Gal kaukėtiems smogikams. Ar tiems, kas stovi už jų.
Bet ne mums, dėl laisvės ir teisingumo Lietuvoje kovojusiems žmonėms.
Sava valstybė nenaudoja smurto prieš vaikus. Sava valstybė paryčiais nesiveržia su ginkluota jėga į taikių civilių namus. Nedaužo langų. Nelaužia durų. Paryčiais į Lietuvos piliečių namus išskirti artimųjų ir naikinti jų turto verždavosi trėmimų vykdytojai. Stribai ir okupantai. Valdžia, kuri naudoja smurtą prieš vaiką, pačiu tokiu savo veikimu tampa nelegitimi.
Valdžia, kuri smurtauja prieš taikiai protestuojančius piliečius, automatiškai praranda įgaliojimus būti tautos valios reiškėja.
Valdžia, kuri fiziniu smurtu susidoroja su žmogumi, dėl Lietuvos laisvės siekio keliolika metų kalintu okupantų, kovoje netekusiu rankos, savu krauju nusipelniusiu Vyčio kryžiaus – tokia valdžia neatstovauja savanorių, partizanų ir Sąjūdžio atkurtam valstybingumui.
Kol teroras prieš vaiką nesustabdytas ir kaltieji nenubausti, mes neturime Seimo. Neturime Vyriausybės. Neturime Prezidentės. Visa tai tėra tuščiavidurės dekoracijos be turinio. Nes tikros, ne butaforinės valstybės testas vienas – ji privalo turėti įrankių apginti vaikui nuo smurto.
Kol tai nebus pasiekta, kviečiu žmogaus ir tautos teises branginančią Lietuvą į visuotinį taikų valdžios boikotą. Menininkai, visuomenininkai, dori politikos ir viešojo gyvenimo atstovai gali kūrybingai daugybe būdų Mahatmos Gandhi pavyzdžiu parodyti, kad ignoruoja, atmeta ir niekaip nedalyvauja tokiose valdymo formose ir procesuose, kokių juodąja žyme jau tapo 2012-ųjų metų gegužės 17-oji diena.
Pažiūrėkime – gal valdžiai nelabai ir reikia mūsų, Tėvynės skausmui neabejingų piliečių? Gal jai užteks jos teisėjų, kontrolierių ir įsakymus klusniai vykdančių jėgos struktūrų?
Bet žinokite, ponai – pusšimtį metų jūsų nebuvo, o Lietuva buvo. Giriose ir širdyse. Lietuva atsilaikys. O jums gali tekti atsakyti už vaiko ašaras. Istorijoje kartais nutinka ir teisingų dalykų.
Dieve, padėk Lietuvai!
Nuotraukoje: kunigas Robertas Grigas, šio komentaro autorius.
2012.05.18
