Kažkas nutiko lietuviams – visi veržiasi išvažiuoti iš gimtojo krašto, savo tėvynės. Jau balandį išvykimą užsiregistravusių emigrantų skaičius daugiau kaip penkis kartus (!) viršijo ankstesnių mėnesių išvykimą.
Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, iki balandžio išvykimą iš šalies deklaravo apie 2000 lietuvių kas mėnesį (kovą jų buvo 2112, vasarį – 1822, sausį – 1742), o štai balandį – daugiau nei 11 tūkstančių.
Aišku, deklaravusiųjų išvykimą skaičiaus didėjimą balandį galima sieti ir su A. Kubiliaus vyriausybės Sveikatos draudimo įstatyme įvestais Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčio skaičiavimo „ypatumais“, pagal kuriuos visi nuolatiniai Lietuvos piliečiai, taip pat išvykusieji į kitas šalis darbo ieškoti, bet išvykimo nedeklaravę, staiga tapo „valstybės skolininkais“ ir turėjo sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Tarp tokių prievolininkų ir pateko „nelegalieji“, t. y. nedeklaravusieji išvykimo, emigrantai. Balandžio pradžioje buvo pareikšta, kad net ir tie, kurie nesigydė, vis tiek liko skolingi valstybei – maždaug po 800 litų. Svarbiausia, ta pernykštė „skola“ kaupiasi – genialieji Permainų koalicijos vyriausybės vyrai nė nepagalvojo apie tai informuoti staiga „įsiskolinusius“ žmones. Tokį vyriausybės sprendimą sukritikavo netgi TS-LKD garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, palygindamas šį įstatymą su 1991 m. sausio mėnesio Prunskienės vyriausybės kelis kartus pakeltomis kainomis, tai pavadinęs „priešo pakišta laikrodine bomba“.
Bet tuo kvailu Vyriausybės žingsniu, sukėlusiu daugybę kuriozinių atvejų (redakcija turi pakankamai informacijos apie šiuos atvejus, tik nesiekia „daužyti“ valdžios vyrų – jie vis dar žada taisyti savo „klaidas“), galima aiškinti balandžio mėnesį padidėjusį užsiregistravusiųjų emigrantų skaičių (balandį šis skaičius buvo tikrai padidėjęs iki 11 324). Tačiau kodėl naujųjų emigrantų skaičius neslūgsta jau ketvirtą mėnesį? Pavyzdžiui, liepą išvykimą deklaravo 10 898 emigrantų, birželį – 8782, gegužę – 10 011. Kas vyksta Lietuvoje? Kodėl deklaruojančių išvykimą emigrantų srautas nemažėja iki šiol?
Šie skaičiai pasirodo dar grėsmingesni, kai pasižiūrime į statistinius duomenis. Statistikos departamentas, remdamasis gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis ir nedeklaruotos emigracijos tyrimo rezultatais, teigia, kad 2009 metais emigravusių Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 1,5 karto lyginant su 2008 metais ir pasiekė rekordą – pernai emigravo 34,7 tūkst. šalies gyventojų. Tik 2005 metais, įstojus į Europos Sąjungą, emigravo daugiausia – 48,1 tūkst. – šalies gyventojų. Vėliau, 2006–2008 metais, emigracijos tempas lėtėjo – išvykusiųjų skaičius sumažėjo nuo 27,8 tūkst. 2006 metais iki 23,7 tūkst. 2008 metais.
O po praėjusių metų pliūpsnio šiais metais emigravusiųjų skaičius labai spartėja – per penkis šių metų mėnesius savo išvykimą deklaravo 27 tūkst. žmonių, arba 3,3 karto daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Kaip viename susitikime su emigrantais sakė Nepriklausomybės akto signataras ir buvęs Seimo narys Antanas Račas, Lietuva tiesiog akyse tirpsta, todėl reikia skubiai ieškoti kelių, kad emigrantai grįžtų į tėvynę. „Jei nieko nedarysime, išnyksime iš žemėlapio, liksime tik istorijos vadovėliuose, kad čia kažkokių nelabai protingų žmonių gyventa. Blogiausia, kad nėra net patikimos statistikos, kiek žmonių išvyksta svetur. Tik žinoma, kad emigracija nemažėja.“
Dar vienas grėsmingas rodiklis: didėja vyrų emigrantų dalis. Jeigu 2008 metais emigruojančių vyrų ir moterų buvo maždaug per pusę – atitinkamai 49 ir 51 proc., tai 2009 metais emigravę vyrai sudarė 60, moterys – 40 procentų visų emigrantų. Šeimyninė emigrantų padėtis irgi iškalbinga: 2009 metais daugiau kaip du trečdaliai (65 proc.) 18 metų ir vyresnio amžiaus emigravusių moterų buvo netekėjusios, išsituokusios ar našlės (2005 m. – 55 proc.), o maždaug pusė (48 proc.) šio amžiaus emigravusių vyrų buvo vedę (2005 m. – 42 proc.).
Vadinasi, darbo ir pragyvenimo Lietuvoje neranda ir emigruoti verčiamos šeimos neturinčios moterys. Statistiškai padaugėjo ir jaunesnio amžiaus emigrantų. Jeigu per paskutiniuosius penkerius metus du iš trijų emigrantų (66 proc.) buvo 20–49 metų amžiaus, tai 2009 metais šio amžiaus grupės emigravusiųjų skaičius pakilo iki 75 proc. – trys iš keturių emigravusiųjų yra jauno amžiaus žmonės (ir net trečdalį, t. y. 33 proc., visų emigrantų sudarė 20–29 metų amžiaus gyventojai). Tuo tarpu 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai per paskutiniuosius penkerius metus sudarė tik 3–4 procentus visų emigrantų.
Kokios priežastys emigruoti? Tarp svarbiausiųjų įvardijama darbo ir pragyvenimo šaltinių ieškojimas. Taigi pagrindinis emigracijos tikslas – darbas. 2009 metais 86 proc. visų emigrantų į užsienį išvyko dirbti (2008 m. – 70 proc.). Dabar vis dažniau vykstama mokytis, t. y. Lietuvą palieka ir besimokantis jaunimas. Tačiau yra ir tokia nuomonė, kad žmonės išvyksta ir dėl to, Lietuvoje jiems nėra gera gyventi, nors pragyventi jie gal ir galėtų.
Tie, kurie išvažiuoja, nemažai galėtų ir čia užsidirbti. Ypač tie, kurie sumaniai imasi verslo naujai surastose šalyse. Esmė ta, kad kultūrinis gyvenimas, pati fizinė infrastruktūra, ypač jaunimui, jeigu ją palygintume su kitais kraštais, yra nepatraukli. Bendrąja prasme žmonių migracija gali būti teigiamas reiškinys, nes kai žmonės keliauja, regi kultūrų įvairovę, pamato kitas praktikas, kitus kraštus, jų asmenybės auga ir plečiasi jų pasaulėžiūra. Bet ši gražioji emigracijos pusė tuo ir baigiasi – Lietuvos emigracijos priežastys yra toli gražu ne pažintinės.
Jos iš dalies ekonominės, iš dalies emocinės: šiuo metu Lietuvoje tiesiog dominuoja mintis, kaip kuo greičiau palikti šitą „bėdų kalną“. Taip mąstant pats išvykimas į užsienį savaime yra gėrybė – pabėgti iš Lietuvos jaunuoliui darosi jau geras tonas, ir jeigu tu likai, tas yra blogai. Tačiau emigravusieji sako, kad savo šalyje įgytus diplomus retai kada pavyksta pritaikyti svečiose šalyse. Mokytojas, zootechnikas ar žurnalistas dirba statybininko darbus Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje, renka braškes ar pomidorus Ispanijoje ar doroja silkes Norvegijoje – diplomas tokiems darbams nereikalingas.
Atsitinka, kad kai kurių mokyklų daugiau nei po pusę klasės išsibarstę po platųjį pasaulį. Tačiau keliaujant po kitas šalis žmogus įgyja tarsi tam tikrą atskaitos tašką, nuo kurio ima vertinti ir savo gimtosios šalies privalumus ir trūkumus. Aišku, pasaulį pažinusiems kyla klausimas, kodėl Lietuvoje yra tik „pinigų darymas“ ir „pinigų plovimas“, kodėl čia tokia politika ir tokie politikai, kodėl čia tiek neteisybės ir beteisiškumo, kodėl tam tikros grupės gyvena nepaprastai gerai, o didžioji gyventojų dalis turi taupyti juodai dienai.
Aišku, emigruoti skatina ir patriotinio auklėjimo trūkumas – jokio patriotinio auklėjimo suaktyvinimo į valdžią atėjus dešiniesiems nepastebėta. Netgi daugiau – prarandamos lietuvių pozicijos pietryčių Lietuvoje. Daugelis išvykstančiųjų nesieja savęs su Lietuva, kaip su gimtuoju kraštu, su tėvų žeme. Bet net ir patriotiškai auklėjant jaunąją kartą, net ir iškeliant tautos vertybes dabarties pasaulyje, žmonės akivaizdžiai mato, kad valdžios postuose atsiduriantys žmonės beveik nesikeičia.
Kas valdo ar yra garbinami – kairieji ar dešinieji – iš tikrųjų yra tie patys komunistai ar jų politikos tęsėjai. Jau vien tai, kad į miesto garbės piliečius be jokios gėdos keliami buvę kolaborantai, širdimi ir siela tarnavę okupantams, sako, jog Lietuva nevertina nepriklausomybės ir už ją sudėtų aukų. Prie bendro psichologinio klimato gerinimo neprisideda ir tai, kad santykiai tarp žmonių mūsų valstybėje, kaip pastebi psichologai, nėra tapę bendruomeniški (išskyrus kelis atvejus, kai suvienija nelaimės; paskutinis toks pavyzdys – gamtos stichijos niokojimo pasekmių šalinimas be kokio nors biurokratiško nerangios valdžios kišimosi), o labai individualistiniai.
Dar viena priežastis, atbaidanti emigrantus grįžti į tėvynę, – biurokratizmas. Dėl menkiausios pažymos, popierėlio reikia nueiti kryžiaus kelius ir gaišti marias laiko. Valdininkai žmogų siuntinėja nuo vieno kabineto durų prie kito. Įsidarbinti biudžetinėje įstaigoje, kuri vienintelė užtikrina garantuotą atlyginimą, nėra jokių galimybių, nebent turėtum įtakingų pažįstamų valdžioje ar valdančiojoje partijoje. Emigrantams nepatinka ir apgaulė, įpinta į tautiečių parviliojimo programą. Štai rašoma: statybininkas Lietuvoje uždirba 10 tūkst. litų. O ar uždirba? Jei tiek iš tikrųjų uždirbtų, tuoj pat visi sugrįžtų. Bet kai emigrantas išsiaiškina, kad meluojama, jis nustoja pasitikėti valstybe. Iš tiesų jokios emigrantų sugrąžinimo politikos nėra.
Lengvai paliekantieji tėvynę dėl „gardaus šaukšto“ ar išties svarbių priežasčių netrukus patiria emigrantams žinomą jausmą – nostalgiją. Ją išvažiavusieji iš šalies emigrantai pajunta netrukus, o ypač susidūrę su išnaudojimu. Už savo materialinę gerovę emigrantai sumoka pernelyg brangiai. Ypač tie, kurie Lietuvoje palieka šeimą – vaikus, žmonas, vyrus. „Norime namo, automobilio, norime atostogų prie šiltų jūrų“, – jų poreikiai tolydžio auga. Bet kiekvienas noras turi savo kainą. Emigranto dalios palydovai – iširusios šeimos, tėvų nepažįstantys vaikai.
Nemažai emigrantų dėl tos priežasties ir prasigeria, ir į dugną nusirita, nes atplėštam nuo šaknų tarsi nebelieka dėl ko gyventi. Kiekvienas išvykimas iš gimtojo krašto, kai žmogus neranda čia pragyvenimo ir darbo, yra tragedija. O kai šie atskiri atvejai susideda į visumą, atsiranda niūri statistika, kuri tampa tikra tautos tragedija.
Deja, tragedijos nemato vyriausybė, ieškanti, kaip „suveržti diržus“ ir žmonių pavergimo sąskaita „išgelbėti valstybę nuo bankroto“, t. y. subalansuoti valstybės biudžetą, o iš tikrųjų, išplėšti daugiau pinigų iš skurstančių žmonių, netgi iš krizės metu praradusiųjų darbą. Valdžia pasiryžusi sunaikinti smulkųjį ir vidutinį verslą, atimti net uždirbtas pensijas, ko nesiryžo daryti nė viena pasaulio valstybė, išskyrus Latviją, kurios patirtimi taip siekia sekti Lietuvos vyriausybė.
Taigi tautai iškilusi grėsmė dėl didžiulės nesustabdomos ir nestabdomos emigracijos veikia mūsų šalies ekonomines-socialines sąlygas ir trukdo augti ir plėtotis tautos bendruomenei. Kompensuoti emigracijos nuostolių nepajėgtų nė gausesnės šeimos, nes mūsų šalyje sušlubavo tautos, kaip bendruomenės, kūrimas apskritai. Ypač taip mąstyti verčia valdžios keliami šūkiai („pasieksime, kad Lietuvoje 2050 metais gyventų 4 mln. lietuvių“) ir reali politika, kuri užmuša bet kokį norą daugiau gimdyti.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„XXI amžius“, Nr. 60
2010.08.25
