Agentūra „Interfaks“ buvo įgaliota praneši, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba keletą dešimtmečių savo barščiais penėjo kaimyninėje Estijoje ar tai žvalgą, ar tai šnipą – tai priklauso nuo to, iš kokio taško žiūrėtum.
Ir tas žvalgas neva tai buvo pavydėtinai vaisingas ir aprūpindavo gimtuosius organus itin slapta ir itin svarbia informacija, palyginus su kuria amerikiečio Edvardo Snoudeno demaskavimai nieko verti.
NTV kanalas pasididžiuodamas cituoja FSB pareiškimą, kad „jo dėka buvo sužlugdyta daugybė JAV, Švedijos, Olandijos ir kitų šalių žvalgybos tarnybų diversinių operacijų, suimta virtinė užsienio šnipinėjimo centrų agentų ir išvengta slaptos informacijos nutekinimo“.
Apskritai, tai tokios rūšies tarnybos nepratusios nei puikuotis, nei pačios save demaskuoti – jas peni ne tiesa, o visiškai atvirkščiai. Tačiau šįkart FSB nutekino į spaudą tokias detales, kurias specialistams lengva patikrinti. Sovietų karininko sūnus Uno Puuseppas buvo užverbuotas dar seniai, aštuntajame dešimtmetyje, o žlugus SSSR liko tarnauti Estijos žvalgyboje KaPo. Ryšį su Lubianka jam aprūpindavo kolega iš Saugumo tarnybos toks Nikolajus Jermakovas, kuris, kaip smulkus krautuvininkas, turėjęs Estijos pasą, dažnai važinėjo savo spekuliaciniais reikalais į Rusiją.
Tas pats Jermakovas taip pat sudalyvavo televizijos pastatyme, papuošęs istoriją kvapą gniaužiančiomis detalėmis, vaizduojančiomis Uno tokiu mūsų dienų Štirlicu.
Dabar pasaulis spėlioja: ką gi FSB savo dezinformacija norėjo pasakyti?
Negali būti abejonių, kad tai gudri dezinformacija, – joje pernelyg daug nesutapimų ir nutylėjimų. Pats herojus prieš trejus metus išėjo į pensiją ir išnyko viename Maskvos miegamajame rajone. Tikriausiai prarado aktualumą ir jo darbo metodai, ir jo pažintys.
Lieka neatsakytas vienas klausimas: ką jis veikė iki 2004 metų balandžio, tai yra iki tol, kai Estija dar nebuvo NATO narė? Gal pačių savęs demaskavimas kaip nors susijęs su Baltijos valstybės Saugumo policijos bendradarbio Estono Kohvero, sulaikyto ar tai Estijos teritorijoje, ar grybaujant pasienio miške ir išgabento į Maskvą, byla?
Kohvero teismas turi prasidėti sausį, ir Rusijos prokuratūra ketina jam skirti nuo 10 iki 20 metų griežtojo režimo kalėjimo.
Paaiškinimas, kuris peršasi pirmiausia: FSB stengiasi radikaliai sugadinti reputaciją šalies, kuri laikoma pirmaujančia tarp pokomunistinių valstybių. Estija lenkia ne tik naujas, bet ir daugelį senų Europos Sąjungos ir NATO narių – pagal BVP augimą, gyvenimo lygį, žemą korupcijos lygį, įstatymų leidybos skaidrumą, nedidelį nusikalstamumą. Jeigu jau sėkmingoji Estija prikamšyta Rusijos agentų pagal paraiškas, tai kitomis NATO naujokėmis tuo labiau nerekomenduojama pasitikėti!
Jeigu yra tokių šnipų, kuriems pavyko atlikti užduotį ir laiku pabėgti, tai reiškia, kad tos valstybės kontržvalgyba kiaura kaip rėtis.
Apskritai tai užverbuoti naujų ar suaktyvinti „miegančius“ agentus pokomunistinėse valstybėse – dalykas nesudėtingas. Kažkodėl Estijoje jie visada įkliūdavo dažniau nei pas kaimynus.
2008 metais Taline buvo suimtas toks Germanas Simas, gynybos ministerijoje tvarkęs ryšius su NATO. Jo dažnos kelionės į aljanso štabo būstinę Briuselyje nieko nestebino, nes buvo susijusios su tiesioginėmis tarnybinėmis pareigomis.
Bet vienos draugiškos valstybės „kontrininkai“ pasidalijo su kolegomis estais įdomia kompromituojančia medžiaga, tie pakapstė giliau ir tarp Simo pažįstamųjų aptiko portugalų verslininką, kuris patikrinus pasirodė esąs GRU karininkas. Simą sučiupo su įkalčiais perduodant NATO slaptus dokumentus, ir 2009 metais jis buvo nuteistas už valstybės išdavystę 12 metų kalėjimo.
Nuo to laiko estai užsiima kontržvalgybiniais reikalais dvigubai energingiau. NATO kabinetuose jų reputacija kaip gerų tarnautojų – pareigingų, patikimų, ištvermingų. Todėl kai 2013 metais jie aptiko ir pasodino dar vieną rusų „kurmį“, žvalgybos pareigūną dimisijoje Vladimirą Veitmaną, niekas į tai nepažiūrėjo kaip į nesėkmę – greičiau kaip Estijos specialiųjų tarnybų budrumo ir veiksmingumo įrodymą.
Neatmetama, kad būtent tą teigiamą Estijos reputaciją ir norėjo sugadinti FSB specialistai.
Juk jeigu esama tokių šnipų, kuriems pavyko atlikti užduotį ir laiku pabėgti, tai reiškia, kad tos Baltijos valstybės kontržvalgyba kiaura kaip rėtis. Dar blogiau, kad Rusijos atsakingi asmenys taip ir nesuprato, kad jokios, net sėkmingiausios specialiosios tarnybos nesprendžia šalies raidos problemų ir neužtikrina pažangios civilizacijos statuso.
Kadaise, dar sovietų valdžios metais, emigrantų spaudoje vyko diskusija, kurios bendras vardiklis galėtų būti vieno straipsnio pavadinimas: „Kvailiai amerikiečiai ir išminčiai rusai“. Autorius lygino šnipų parengties lygį tose dviejose supervalstybėse, ir palyginimas pagal visus punktus buvo ne Jungtinių Amerikos Valstijų naudai. Sovietinė žvalgybos mokykla buvo visu rangu aukščiau: jie ir politikoje nusimanė, ir šachmatais žaidė, ir net smuiku grojo. Tam atitiko ir vardų rinkinys. Rusija visada turėjo puikių šnipų – Zorgę, Abelį ir kitų, unikalių nelegalų, tokių kaip Arnoldas Deičas, idėjinių sąjungininkų pačioje priešo irštvoje, tokių kaip Kimas Filbis ir jo „Kembridžo penketukas“.
O Vakarai gali pasigirti nebent vienu herojumi, o ir tuo kino ekrane – Džeimsu Bondu.
Problemas kėlė ne idėjos, kurios veikė, kol naivūs žmonės jomis tikėjo, o realybė, o ji nuolat apgaudavo. Gyvenimas darėsi blogesnis, bet įtikinamesnis už idėjas. Niekam tikę šachmatininkai, nenukeldami kojų nuo stalo, laukė giedros pajūryje, ir slegiančiai reguliariai į jų kabinetus belsdavosi sovietų perbėgėliai, kurie klojo jiems prie padų tvarkingus taip sunkiai išugdytos ir infiltruotos agentūros sąrašus.
Dabar padėtis nepalyginamai blogesnė – gyvenimas Rusijoje taip ir nepasidarė saldesnis negu Amerikoje, ir apskritai Vakaruose, užtat idėjos jau visiškai nebeviliojančios. Jeigu anksčiau kažkokius išprususius žmones buvo galima sugauti pažadėjus šviesią komunistinę ateitį, pajamų ir odos spalvos lygybę visiems be išimties, tai už kokius malonumus galima verbuoti šiandien?
Už būsimą „Rusiškojo pasaulio“ šlovę? Kam šitos šlovės reikia abejojančiam amerikiečiui ar Europos gyventojui? Kad, kaip propagandos tikslais atskleistas dabar Uno Puuseppas, baigtum savo dienas Maskvos pakraštyje, prislėgtas begalinių Rusijos kasdienybės rūpesčių? Dėl kokių meduolių jis paliko savo gerą, sotų ir pasauliui atvirą Taliną? Tegul paaiškina, jei sugebės.
Nuotraukoje: Jefimas Finšteinas, Laisvės Radijo (Радио Свобода) tarptautinis apžvalgininkas.
Informacijos šaltinis – www.svoboda.org
2014.12.23; 15:33
