Gedimino kalnas pavojuje, Arkikatedros sienos trūkinėja, Valdovų rūmai neužbaigti, Lukiškių aikštė apleista, Tautos namai nepastatyti… Tai anaiptol ne visos bėdos, bet ir jų pakanka, kad skaudėtų širdį.
Kodėl mes tokie nevykėliai? Nieko nesugebam pastatyti, pradėto – užbaigti? Stadioną tik iš trečio karto arba įveiksime, arba griausime. Ir už tai niekas nepasodintas, niekam nuo galvos nė plaukas nenukrito. Panašu į visuotinį sabotažą: juo blogiau, juo geriau. Mokame tik vogti. Milijonais. Vagiame taip, kad mūsų Temidė nieko blogo nemato, nes juk ji – užrištomis akimis. Žurnalistui, išdrįsusiam pasakyti tiesą apie generolą, ji pliekia iš peties, o Kėdainių kniaziui paslaugiai leidžia pabėgti į Maskvą, paskui grįžti, paskui išvykti į Briuselį… Tokių pavyzdžių – tūkstančiai. Jie varo į neviltį.
“…šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir, trumpai tariant, žmogiškomis politinėmis vertybėmis. Jeigu ir buvo kas nors šia kryptimi veikiama, kas nors ketinta veikti, tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.”
Taip Mokslų akademijos salėje visuomeniniame diskusijų forume “Tauta, piliečiai, visuomenė” 2010 m. lapkričio 23 d. kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Girdėjau šią paskutinę jo kalbą, o rengdamasis į ketvirtą to forumo renginį, dar kartą ją perskaičiau “Metuose”. Poetas tada sakė:
“Noriu labai nedaug. Bet pirmiausia noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas. Iš paskutiniųjų sustabdytas. Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas. Pradžiai tiek.”
Forumo rengėjai nusprendė Justino Marcinkevičiaus susirūpinimą dėl Gedimino kalno papildyti Arkikatedra, Valdovų rūmais, Lukiškių aikšte, Tautos namais, kuriais poetas sirgo nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Esu geranoriškai nusiteikęs minėto forumo atžvilgiu, remiu jo vadovo politologo Alvydo Medalinsko pastangas, noriu, kad jos būtų vaisingos, todėl pastarąjį renginį, įvykusį balandžio 7 d., norėčiau vertinti ir savo žvilgsniu. Manau, salėje nebuvo nė vieno klausytojo, kuris nežinotų, kad Gedimino kalno irimą reikia stabdyti, kad Arkikatedros sienos skilinėja, kad Lukiškių aikštė apleista, kad Valdovų rūmai neužbaigti, o Tautos namai – nepradėti. Kodėl taip atsitiko? Kas dėl to kaltas? Ką daryti? Apie tai, man regis, reikėjo kalbėti. Bet būtent tokių apibendrinimų ir pasigedau.
A.Medalinskas bandė atkreipti dėmesį, kaip atrodys Lukiškių aikštė, jeigu bus įgyvendintas konkursą laimėjęs projektas: išasfaltuotas arba plokštėmis išgrįstas aikštės gabalas, iš trijų pusių apsodintas medžiais. Viskas. Renginyje ilgai buvo samprotaujama apie grindinį: kad tie akmenys neturėtų būti slidūs, nes žmonės griuvinėtų, siautėtų riedlentininkai, kaip dabar prie Arkikatedros arba V.Kudirkos paminklo. Tie medžiai, tikriausiai, bus atvežtiniai, ne visada jie atrodys taip gražiai, kaip makete. O kodėl dešinėje pusėje medžių eilių mažiau negu kairėje? Pasirodo, aikštė labai didelė, per didelė (?!), todėl vizualiai ją reikėjo sumažinti… Ir jokios kalbos apie kažkada svajotus paminklus Laisvei, Nežinomam kariui, Nežinomam partizanui, kitokius aikštės akcentus. Pagaliau nors kokį vamzdį būtų įkomponavę tarp tų medžių – nieko, vien plikas asfaltas, kaip sakė A.Medalinskas, kuris, man regis, norėjo, kad kas nors iš salės pasipiktintų tokiu projektu.
Tik Seimo narys Rytas Kupčinskas neiškentęs pasigedo prasmingų simbolių, bet paramos iš salės nesulaukė. Esą aikštė daugiafunkcinė, pirma išasfaltuokime, pasodinkime liepų, o paskui jau, kada nors, galėsime statyti ką norėsime. Man regis, štai apie tokias toli siekiančias tendencijas, bandymus ištrinti tautos atmintį, paslėpti ją po asfaltu ir reikėtų visuomeniniuose forumuose kalbėti, o ne apie aikštės dangą ir medžius. “Asfaltuotojai” puikiai supranta, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus pastatyti bet kokį prasmingą, su lietuvių tautos praeitimi susijusį paminklą. To ir siekiama. A.Medalinskas ne kartą atkreipė dėmesį, kad Vilniuje dar neturime paminklo Jonui Basanavičiui, Vileišiams. Dabar ir aš klausiu: o Vytautui Didžiajam ar turime? Ir neturėsime, jeigu taip lengvai leisime asfaltuoti istorines aikštes. Pagaliau argi nežinome, kaip dabar niekinamas J.Basanavičius? To dar betrūko – užsimanė paminklo žmogui, Lietuvą nuvedusiam visai ne tuo keliu!
Lukiškių aikštė jau pasmerkta. Tai gal bent Gedimino kalną išsaugosime, iš paskutiniųjų sustabdysime jo irimą, kaip to reikalavo poetas Justinas Marcinkevičius? Nereikės nė žemės drebėjimo, ir vieną dieną pamatysime, kad Vilniaus simbolis – Gedimino pilies bokštas – guli ant šono. Ne, taip neatsitiks, sakė prof. Kastytis Dundulis. Kalno branduolys yra tvirtas, bokštas nesugrius. Kalną reikia stebėti, tirti, kad neįvyktų nuošliaužų. A.Medalinskas provokavo, skatino pakalbėti apie tunelius kalne, jų būklę, visuomenė turi žinoti, jai reikia žinoti, kokie pavojai tyko Vilniaus simbolio. Profesorius į tokias kalbas nesileido. Tad man taip ir neaišku: poetas be reikalo panikavo, kai prašė sustabdyti kalno irimą? Valdžia tik tada sukrunta, kai įvyksta nelaimė, neretai nepataisoma. Ypač kai neaišku, kas už ką atsako, kai niekas už nieką neatsako.
Visuomenės veikėją Romą Pakalnį išgąsdino ir nustebino Kultūros ministerijoje vykusios kalbos, esą reikia naikinti valstybinį kultūrinį rezervatą. Pasak jo, atsakingų institucijų žmonės į akis meluoja, kad rezervate nieko negalima daryti. Netiesa, kultūros paveldo atkūrimo darbai ir rezervate galimi; galima remontuoti, galima naujus statinius statyti, jeigu jie reikalingi rezervato funkcijoms vykdyti. Žmonės neskaito dokumentų, sakė kalbėtojas. Rezervatą pavertus nacionaliniu parku jis virstų turtingų žmonių statybos aikštele. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas turėtų sureguliuoti, kas už ką atsako rezervate. Buvę kultūros ministrai nesureguliavo.
Tas pats abejingumas tautos simboliams, godumas, savanaudiškumas. Pakalnio minėti turtingi žmonės mikliai sutvirtintų Gedimino kalną, tik reikia jiems leisti ant to kalno pasistatyti sau rūmus. Ir Arkikatedros plyšius užtaisytų, jeigu Sereikiškių parke jie galėtų šeimininkauti kaip pajūryje, kaip upių ir ežerų pakrantėse šeimininkauja. Šioje vietoje vėl norėčiau pasitelkti neseniai Mokslų akademijos salėje kalbėjusį poetą Justiną Marcinkevičių: “Kaip bebūtų gaila ir graudu, šioje kovoje dalyvauja ir kultūra – savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais. Ypač ryškiai matosi pažvelgus į stalą, ant kurio šiuo metu, kaip tik šiuo laiku, raikomas valstybės biudžetas. Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kad žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę… Keista, piliečiai nebijo savo teismų, teismai nebijo savo piliečių. Tereikia tiktai kultūros. Kultūringai pakišti ir kultūringai, be piktumo, be triukšmo paimti. Taigi kultūros reikia, ponai!”
Lietuviškai dar kalbantys pasaulio piliečiai nesutvirtins nei Gedimino kalno, nei Arkikatedros pamatų. Okupantai lenkai šventovę sugebėjo rimčiau paremontuoti, o mes tik užglaistome plyšius ir padažome sienas. Nesugebame deramai sutvarkyti net karalienės Barboros Radvilaitės palaikų. Apie tai šiek tiek kalbėjo A.Medalinskas, bet, kaip minėjau, jam nepavyko išprovokuoti pokalbio apie kultūrinio nuosmukio priežastis. Pasaulio piliečiai neišsaugos nei lietuvių kalbos, nei, pagaliau, lietuvių tautos. Nes jiems ne tai svarbiausia. Bėga lietuviai iš Lietuvos – na ir tegul bėga. Boba iš ratų, ratams lengviau. Gamta tuštumos nepripažįsta.
Forume dalyvavo ir filosofas Vytautas Radžvilas. Tą pačią dieną žurnalisto V.Savukyno laidoje jis kovėsi su pasaulio piliečiu filosofu Andrium Bielskiu. Sėkmingai kovėsi, jo oponentas bejėgiškai kartojo nuvalkiotas frazes apie tautines mažumas ir jų savijautą. Jau net prancūzai, vokiečiai susirūpino savo tautų likimu, net joms gresia tautinių mažumų statusas. O ką jau kalbėti apie mažytę, baigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą! Visuomeniniame diskusijų forume, pasiremiant minėtais ir neminėtais pavyzdžiais (jų labai daug), reikia ne tyliai, baikščiai kalbėti, o šaukte šaukti būtent apie tautai iškilusius pavojus. V.Tomaševskis parodė mums mūsų vietą ir mūsų ateitį. Pasirodo, ne čia, ne Vilniuje, Šalčininkuose lietuvių tautos namai!
Beje, apie Tautos namus kalbėjo Antanas Gudelis – Tautos namų santaros (TNS) tarybos pirmininkas. Apie šią Basanavičiaus, Čiurlionio ir kitų iškiliausių XX amžiaus pradžios lietuvių svajonę reikėtų pakalbėti atskirai, tos svajonės istorija ilga, sudėtinga ir pamokanti. A.Gudelis yra parengęs knygą “Kas yra Tautos namų projektas?” Joje surašytos ir mūsų laikų, jau Kovo 11-osios kultūros šviesuolių, pastangos įgyvendinti pradėtą darbą (buvo surinkta aukų, nupirktas žemės sklypas – Pamėnkalnis (Tauro kalnas). Deja, tos pastangos nebuvo sėkmingos dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių.
Esu šios gražios idėjos šalininkas, bet netikiu, kad ji bus įgyvendinta. Palankiausias laikas jau prarastas besigrumiant su savanaudiškumu, godumu, kartais ir objektyviais sunkumais, pavertusiais niekais pačius kilniausius ketinimus. Kai neužbaigti Valdovų rūmai, kai rengiamasi asfaltuoti Lukiškių aikštę, kai žodis tauta jau išmestas iš politinio žodyno, apie Tautos namus ant Pamėnkalnio (Tauro kalno), iš dalies jau sudarkyto, užstatyto, naujųjų lietuvių užgrobto, šiandien sunku net pasvajoti.
Man neatrodo, kad Tautos namų projektas – “beviltiškas anachronizmas”, “devynioliktas amžius”, “tai buvo reikalinga Basanavičiaus laikais”, “kokie čia Tautos namai, kai valstybė – tautos namai”. Jų reikia, kaip ir Basanavičiaus, Čiurlionio laikais reikėjo. Tačiau Tautos namų projektas beviltiškas todėl, kad šiandien pasaulio piliečiai mus veja iš tikrųjų lietuvių tautos namų – iš Lietuvos. V.Tomaševskis mums spjauna į veidą, o patriotai vis tiek su juo eina obuoliauti. Lenkija, pasirodo, nejuokauja, ji rimtai siekia sugrįžti į Žečpospolitos laikus. Bet tai dar pusė bėdos. Na, išvys Tomaševskis iš Vilniaus – pasitrauksime į Kauną, mes juk mokame gūžtis ir trauktis. Bet ką darysime, kai Putinas nuo Astravo, nuo Karaliaučiaus į mus paleis nuodingų dūmų debesis? Kur tada bėgsime? Kai užnuodys Nemuną, prie kurio “buvom senovėj ir būsim, kol Nemunas bus”. Nemunas bus, bet negyvas. Ot tada vėl ir pradėsime rinkti aukas Tautos namams kur nors Airijoje, gal Afrikoje, Pietų Amerikoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.04.11
