Šiandien visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 6-ąjį Tautos Ateities Forumo pirmininko dr. Algimanto Matulevičiaus pasakojimą apie kvailiausius, nemokšiškiausius, idiotiškiausius lietuviškojo privatizavimo atvejus, surengtus po nepriklausomybės atkūrimo.
Per pastaruosius du laisvės dešimtmečius tokių pavyzdžių susikaupė užtektinai. Visi jie – skandalingi. Dėl tyčia ar netyčia prarastų gamyklų, įmonių, fabrikų mūsų šalies biudžetas neteko milijardinių įplaukų. Pelną valstybei galėję teikti objektai prarasti amžiams. Bet dėl tų milžiniškų nuostolių niekas iš valdžios vyrų bei moterų nenubaustas. Net deramai neišbartas, nepasmerktas. Šiandien mūsų dėmesio centre – klaipėdietiškos nesąmonės. Su Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininku dr. Algimantu MATULEVIČIUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras VISOCKAS.
Lietuva – jūrinė valstybė. Tačiau mes atvažiavome pasižvalgyti į pajūrį ne tam, kad pasigrožėtume Baltijos jūra. Jūs ketinate įvardinti priežastis, dėl kurių mūsų valstybė negali vadintis pilnateise jūrine valstybe. Taigi kodėl neturime teisės vadintis pilnateise jūrine valstybe?
Mūsų šalis turi išėjimą į Baltijos jūrą. Mus pelnytai vadina jūrine valstybe. Ir tuo, be abejo, mes didžiuojamės. Tačiau iš tiesų esame keista jūrinė valstybė. Nes nebeturime savo prekybinio ir žvejybinio laivyno. Sutikite, keistai skamba: Lietuva – jūrinė valstybė, neturinti savo laivų. Nei prekybinių, nei žvejybinių. Kiek laivų naršo pasaulio jūras ir vandenynus, virš savo stiebų iškėlę lietuviškąją trispalvę? Taigi lietuviškų laivų – vis mažiau ir mažiau pasaulio jūrų platybėse. O juk dar ne taip seniai Lietuva didžiavosi turinti užtektinai stambių prekybinių ir žvejybinių laivų, kurie pasiekdavo ir Afrikos, ir Amerikos, ir Australijos krantus. Deja, atgavus nepriklausomybę sąmoningai ir nesąmoningai buvo padaryta rimtų privatizavimo klaidų. Visi stambieji bei vidutinio dydžio laivai, šiandien mums galėję nešti milžiniškus pelnus, buvo arba supjaustyti metalo laužui, arba už grašius parduoti tokioms jūrinėms valstybėms kaip, pavyzdžiui, Danijos Karalystė.
Pripažinkime: sovietmečio pabaigoje mūsų žvejybinis laivynas buvo vienas iš stipriausių, moderniausių ir efektyviausių Rytų Europos regione. Turėjome visokiausių laivų: ir stambių žvejybinių, ir pramoninių, turėjome ir tokių, kurie aptarnaudavo laivus gigantus, turėjome ir milžiniškų plaukiojančių gamyklų. Tuose laivuose dirbo dešimtys tūkstančių darbininkų, specialistų, jūreivių. Kai kurie stambesni mūsų žvejybiniai laivai prieš dvidešimt vienerius metus kaštavo šimtus milijonų dolerių. Tačiau atgavusi nepriklausomybę Lietuva kažkodėl ėmė skubėti tais rimtą pelną nešančiais laivais atsikratyti. Ir atsikratė.
Pavyzdžiui, premjero Adolfo Šleževičiaus valdymo laikotarpiu nuspręsta pasielgti taip, tarsi mums nereikia jokio laivyno. Mūsų laivynas buvo sunaikintas. Ši lietuviškoji afera buvo sugalvota dar ir dėl to, kad kai kurie mūsiškiai sukčiai panoro nedelsiant įsigyti kuo daugiau Klaipėdos jūrų uosto krantinių. Vaizdžiai tariant, mūsų laivai jiems trukdė plėtoti verslą. Ir jie nusprendė atsikratyti tais laivais, kad būtų laisvos krantinės jų krovos darbais besiverčiančioms įmonėms. Vadovaujantis sveiku protu, šioms tokių “verslininkų” užgaidoms neturėjo pritarti nė viena mūsų nepriklausomos Lietuvos valdžia. Bet atsitiko priešingai: egoistiškam jų “verslui” nesipriešino nei kairieji, nei dešinieji, nei centristai. Beje, už tokį “verslą” iki šiol Lietuvoje niekas nenubaustas. Už pradangintą turtą ypač stambiu mastu nebuvo iškelta nė viena rimta baudžiamoji byla. O ką jau kalbėti apie bylas, atiduotas teismui nagrinėti.
Jūs tvirtinate, kad Lietuva labai nenaudingai pardavė savo žvejybinius ir prekybinius laivus. Bet gal nebuvo kitos išeities? Gal verkiant reikėjo pinigų ištuštėjusiam šalies biudžetui, gal tie laivai vis dėlto nesugebėjo konkuruoti su vakarietiškais? Gal tiesiog Baltijos jūroje ženkliai sumažėjo žuvies?
Pasiteisinimas, esą Lietuva atsisakė žvejybinio laivyno, o prekybinį pardavė, nes nebuvo darbo – neįtikinamas. Lietuva užtektinai turėjo užsakymų, turėjo ir užtektinai jūrinininkų, kurie buvo pajėgūs tuos užsakymus atlikti. Net pačius sudėtingiausius. Omenyje turiu ilgalaikes keliones prie Afrikos ar dar toliau. Šios veiklos priežastis – proziška. Tuo metu Klaipėdoje susikūrė Vakarų pramonės korporacija, kurios savininkais tapo žinomi verslininkai ir net politikai A. Bosas, R. Stonys, A. Paulauskas (ne parlamentaras), M. Gusiatinas ir dar keletas jų “klapčiukų“, susijusių su nusikalstamu pasauliu. Jie nusprendė, kad būtų naudinga turėti nuosavą krovos kompaniją. Šios kompanijos savininkams rūpėjo tik krantinės. Jiems verkiant reikėjo uosto krantinių. Ir jie, kaip bebūtų keista, užtarėjų rado tuometiniame Lietuvos Seime, tuometinėje Vyriausybėje. Įdomu tai, kad jie šeimininkavo valdant ir konservatoriams, ir socialdemokratams. Jie ir įsigijo labai pigiai (tik už 40 miljonų lt) krovos kompaniją “Klaipėdos smeltė“ (palyginimui – Bronislovas Lubys už „KLASCO“ mokėjo 200 milijonų lt). Ši kompanija ir buvo įkurta vietoj buvusio žvejybos laivyno, kuris specialiai nuvarytas į bankrotą, o laivai – pigiai išdalinti nežinia kam.
Dar rafinuočiau buvo pasielgta su prekybos laivynu. Buvo skelbiama, kad jis nepajėgus efektyviai funkcionuoti, todėl jį reikia privatizuoti. Šį “verslą” pradėjo konservatorius premjeras Andrius Kubilius (2000-ieji metai), o užbaigė buvęs konservatorius Rolandas Paksas. Kad ši afera būtų patrauklesnė, ją įvilko į kuo patrauklesnį rūbą. Sugalvota versija, girdi, savo laivus privalome parduoti dar ir dėl to, kad priešingu atveju mūsų niekas nepriims į NATO aljansą. Kvailesnio pasiteisinimo nesugalvosi. Tačiau tuometinis premjeras R.Paksas šią versiją vis tiek protegavo. Suprask, savo laivus verčiau parduokime danams, kad šie palaikytų mūsų kandidatūrą stojant į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją. Jei neparduosime, oficialioji Danijos valdžia, suprask, liks nepatenkinta, mus ignoruos, kai bus svarstoma NATO plėtros byla. Nesąmonė? Taip ir pasakiau iš Seimo tribūnos. Mano žodžiai Seime taip skambėjo: „ …premjere, kai konservatoriai giria, nėra ko džiaugtis, reikia verkti…” 2000-ųjų metų rudenį šiuos mano žodžius citavo visa Lietuvos žiniasklaida, bet R.Paksas vis tiek užsispyręs bandė įgyvendinti šį projektą ir galų gale jį įteisino. Jei kas nors mano, kad sakau netiesą, teatsiverčia to meto Seimo posėdžių stenogramas.
Ir danų verslininkai supirko visus mūsų laivus?
Žinoma, danai įsigijo ne visus mūsų laivus. Įsigijo tik pačius moderniausius, reikalingiausius, galingiausius. Kai ėmė aiškėti pataikavimo vakariečiams tendencijos, mirtinai susipykau su R.Paksu, palaikančiu idėją, esą Lietuvai tie laivai – ne tokie jau ir reikalingi. Bet mane palaikė per mažai to meto politikų, ir mano pozicija nesulaukė užtektinai gausaus palaikymo.
Ir dešimtys, šimtai laivų, galėjusių plaukioti po jūras ir vandenynus su mūsų trispalve virš stiebo, – atiteko svetimiems. Virš jų denių jau seniai plaikstosi ne Lietuvos vėliava. Ir pelnas, gaunamas už žvejybą bei krovinių gabenimą, keliauja ne į Lietuvos biudžetą. Jau tada sakiau R.Paksui, kad negalima tikėti pasakomis, esą danai superka mūsų laivus tik dėl to, kad šis verslas – nuostolingas. Danija – ne labdaringa organizacija. Jau tada perspėjau: netikėkime kalbomis apie nekonkurencingą mūsų laivyną. Ne sykį perspėjau: ar neatsitiks taip, kad tas nepelningas mūsų laivynas kitų rankose taps ir rentabiliu, ir prestižiniu. Taip ir atsitiko.
Lietuva ir Danija – jūrinės valstybės. Tačiau viena kažkodėl manė, jog laivai neša pelną, kita – kad nuostolius. Taigi šioje istorijoje akivaizdu, kas liko kvailio vietoje?
Mano prietelius klaipėdietis Stasys Gvažiauskas yra pasakojęs, kaip jis asmeniškai siūlė premjerui Adolfui Šleževičiui neatsisakyti laivų, nes galėjo savo kontaktų su JAV verslininkais dėka užtikrinti ilgiems metams krovinių pervežimą Lietuvos prekybiniam laivynui, taip pat – pateikti įvairiausių užsakymų lietuviams žvejoti net prie Afrikos krantų. Bet tuometinės valdžios į tokius pasiūlymus ir realius užsakymus numodavo ranka, juos ignoruodavo.
Mūsų žvejybos laivynas beveik specialiai buvo stumiamas bankroto link. Už šio laivyno nusikalstamą sunaikinimą kaltas premjeras A.Šleževičius. O už prekybinio laivyno pigų pardavimą danams atsakingas premjeras R.Paksas. Jis dabar dažnai mėgsta postringauti apie “tvarką ir teisingumą“. Prisimenant anas istorijas parduodant mūsų laivus taip ir norisi sušukti: apsaugok mus nuo tokio paksiško teisingumo ir nuo tokios paksiškos tvarkos.
Jūs minėjote, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai yra įtempti visai ne dėl raidžių “w”, o būtent dėl “Klaipėdos naftos”. Kokias čia politines intrigas įžvelgiate?
“Klaipėdos nafta” – labai įdomus pavyzdys. Beje, tai labai puikiai besitvarkanti kompanija. Ji buvo pastatyta tada, kai dar nežinojome, ar gausime naftos iš Rusijos. Ją nutarėme statyti, kai Kremlius mums vis grasindavo ekonominėmis blokadomis. Pastatėme šią įmonę manydami, jog, atsitikus bėdai, naftos parsigabensime laivais iš kitų šalių. “Klaipėdos nafta” pasirodė esanti užtektinai pelninga. Reikia tik džiaugtis, kad iki šiol neprivatizuota. Nors šis gardus kasnelis daug ką vilioja. Į šią kompaniją nukrypusios ir Lenkijos verslininkų akys. Bet, dar sykį pabrėžiu, laimė, kad “Klaipėdos nafta” išlieka valstybine įmone.
Mano supratimu, ši įmonė privalo išlikti Lietuvos valstybės nuosavybe ir ateityje. Nepaisant jokių spaudimų. Naudodamasis proga noriu paaiškinti, kodėl šiandien įtempti Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykiai. Manote, dėl tų raidžių ar dėl galimybės gatvių pavadinimus Vilniaus krašte rašyti lenkų kalba? Tikrai ne dėl to. Tarp Varšuvos ir Vilniaus nesutarimai kyla būtent dėl “Klaipėdos naftos”. Įsigiję “Mažeikių naftą” lenkai siekia įsigyti ir “Klaipėdos naftą”. Esu įsitikinęs, kad ir “Mažeikių naftos” mums nereikėjo parduoti Lenkijai, neturinčiai savo “juodojo aukso”. Jei būtume protingi, “Mažeikių naftą” būtume tvarkę kartu su Rusija arba tryse: Lietuva, Rusija ir JAV. Iš tokio trigubo modelio turėtume žymiai daugiau naudos nei turime šiandien. Na bet dabar jau – šaukštai po pietų. Šito sprendimo neatšauksi, lengvai nepakeisi. Todėl bent dabar nedarykime panašių klaidų.
Jūs tvirtinate, kad “Klaipėdos naftos” pardavimas būtų didelė Lietuvos klaida?
“Klaipėdos naftos” negalima parduoti. Ypač Lenkijai. Kad ir kokį mums spaudimą ši kaimynė bedarytų. “Klaipėdos nafta” privalo išlikti Lietuvos valstybės rankose. Bet aš niekaip nesuprantu, kodėl mūsų politikai, įskaitant ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę, nepaaiškina lietuviams tikrųjų Vilniaus – Varšuvos nesutarimo priežasčių. Mes turėtume viešai ir atvirai pasakyti Varšuvai: toks spaudimas – nekorektiškas. Negalima skatinti nesantaikos tik dėl to, kad kažkas Lenkijoje nori pasipelnyti lietuvių sąskaita, įsigydamas “Klaipėdos naftą”. Lenkus galima suprasti. Įsigiję “Mažeikių naftą”, jie trokšta tapti ir “Klaipėdos naftos savininkais”. Ekonomisto žodžiais tariant, Varšuva siekia tapti monopoliste. Bet ten, kur monopolijos, ten kenčia kliento interesai.
O tie naftos klodai, kurie aptikti Žemaitijoje, jau parduoti Lenkijai?
Žemaitija patyrė ir dar vieną akivaizdžią vagystę. Visi puikiai žinome, kad čia esama naftos telkinių. Sovietmečiu šie telkiniai buvo ištirti. Tai buvo visų mūsų turtas. Tačiau atsirado kai kurių “verslininkų”, kurie panūdo tą naftą privatizuoti. Ir privatizavo. Privatizuoti jiems leista K.Prunskienės, G.Vagnoriaus, A.Šleževičiaus laikais. Lietuviškas “juodasis auksas” privatizuotas sukuriant keistas pseudo bendroves. Paskui buvo įkurta “Geonafta”, kuri perpirko tuos “juodojo aukso” klodus. Paskui lietuviškasis “juodasis aukas” buvo vėl parduotas – lenkams. Taigi toji nafta, kuri po mūsų kojomis, jau nėra mūsų.
2003-aisiais metais, kai Seimo pirmininko pareigas ėjo Artūras Paulauskas, buvo prastumtas akivaizdžiai kriminalinis įstatymas dėl naftą išgaunančių bendrovių atleidimo nuo vadinamojo gelmių mokesčio. Vien dėl šio įstatymo, kurį prastūmė A.Paulauskas palaikant socdemams, valstybė prarado maždaug 100 milijonų litų, kurie turėjo būti nukreipti neva rimtiems geologiniams tyrimamas ieškant naujų naftos telkinių. Kas dabar supaisys, kiek už tuos pinigus atlikta tyrimų ieškant naujų naftos klodų. Bet įtariu, kad tikrai – ne už visus milijonus. Apmaudžiausia, kad ta žvalgyba mums jau išvis nebereikalinga, kadangi požeminiai naftos klodai – privatizuoti svetimųjų. Beje, už šį antilietuviškąjį “verslą” irgi niekas nenubaustas. Kaltininkai net neįvardinti. Nors Lietuva turėtų žinoti ne tik savo didvyrių, bet ir savo aferistų pavardes. Žodžiu, Tautos Ateities Forumas dės visas pastangas, kad Lietuva neprarastų bent jau “Klaipėdos naftos”.
O kokie kiti nevykę uostamiesčio privatizavimo pavyzdžiai? Klaipėdoje esama ir daugiau Lietuvai nenaudingų pardavimo – pirkimo sandorių?
Tokių pavyzdžių – išties ne viena dešimtis. Pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija “Klasco”. Ji priklauso “Achemos įmonių” grupei. Čia vienas iš stambiausių, pagrindinių akcininkų – dr. Bronislovas Lubys. Tiksliau tariant, “Klasco” priklauso verslininkui Br.Lubiui. Br.Lubys tą jūrų krovinių kompaniją privatizavo už 200 milijonų litų. Per mažai?
Žiūrint ką su kuo lyginsi. Greta “Klasco” esama kitos panašaus pobūdžio jūrų krovinių kompanijos. Ji vadinasi “Smeltė”. Ją valstybė pardavė jau mano minėtai Vakarų pramonės korporacijai už 40 milijonų litų. Šios aferos realizatorius buvo tuometis (1998-ieji) susisiekimo ministras A.Žvaliauskas. Kas galėtų paneigti, kad – už gražias akis? Niekas šio atvejo netyrė ir vargu ar jau kada nors ištirs. Įdomu, kad socdemų paskirtas Klaipėdos jūrų uosto direkcijos vadovas lengva ranka atidavė “Klaipėdos smeltei“ naujutėlaites krantines, kurių įrengimui valstybė išleido šimtus milijonų litų. Taigi viduryje baltos dienos vyksta keisti sandoriai, o neįgalūs Klaipėdos teisėsaugos pareigūnai to nemato.
Baltijos laivų statyklos privatizavimą Jūs priskiriate taip pat prie nevykusių?
O kaip gi kitaip. Būtent prie neišmintigųjų. Statyklos tikrai nereikėjo privatizuoti. Ir tada, sovietmečiu, ir atgavus nepriklausomybę ši įmonė statė kokybiškus laivus. Baltijos laivų statyklos gaminiai buvo pripažįstami visame pasaulyje. Mūsų pagamintus laivus noriai pirkdavo. Kam reikėjo šią pelną nešančią įmonę parduoti užsieniečiams? Ją tiesiog derėjo modernizuoti. Geriausiu atveju derėjo pasielgti taip, kad ši įmonė taptų pusiau valstybine, pusiau privačia. Deja, didžiausias pelnas už čia pastatytus laivus dabar plaukia į kitų valstybių biudžetus.
Liūdno likimo sulaukė ir Vakarų laivų remonto įmonė, viena didžiausių laivų remonto gamyklų prie rytinės Baltijos jūros. Ją nepriklausomybės pradžioje pardavėme savo verslininkams, naujieji savininkai tyčia ar dėl žioplumo ją sužlugdė, ir ši “auksinius kiaušinius” galėjusi nešti įmonė netrukus atsidūrė užsieniečių rankose.
Taigi Lietuva – jūrinė valstybė. Tačiau be nuosavo žvejybinio ir pramoninio laivynų, be savo laivų statyklos, be savo laivų remonto įmonės. Ar tokią valstybę galima laikyti rimta jūrine šalimi?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Tautos Ateities Forumo pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius, surengęs ekskursiją po nevykusiai privatizuotus objektus Klaipėdoje.
2011.04.05
