Mano vaikystėje daktaras sveikatą tikrindavo termometru, pasiklausymo dūdele ir šaukšteliu gerklei apžiūrėti.
Dabar mokslinčiai sukūrė sveikatai tikrinti daugybę aparatų, tačiau žmonės vis tiek serga. Po ilgų stebėjimų ir savęs tyrinėjimų priėjau prie itin svarbios išvados: nuo sveikatos tikrinimo sveikatos kokybė nepriklauso.
Apie sveikatos kokybę nuo gydymo ir kalbėti nebeverta, nes vaistai (taip pat pats patyriau) gerina tik vaistų gamintojų gyvenimo kokybę. Pripažįstu tik chirurgus, nes šie moka pašalinti nereikalingą darinį ar netikusį organą pakeisti dirbtinu.
Vaikystėje jokių aparatų tiesai nustatyti taip pat nebuvo; meluoji ar tiesą sakai, tėvai nustatydavo labai paprastai: ausys kruta – meluoji, nekruta – sakai tiesą (taip pat pats patyriau).
Dabar verslininkai sugalvojo melo ir tiesos ieškiklius, o, kad įspūdingiau bei paslaptingiau atrodytų ir brangiau kainuotų, tuos gremėzdus dar melo detektoriais ar poligrafais pavadino. Lengvatikiai juos perka, rengia aptarnavimo „specialistus“, o viršininkai, ypač patys melagiai, prie gremėzdų prievarta jungia pavaldinius. Tiems, kurie nesileidžia kvailinami, reiškia nepasitikėjimą.
Antai Vidaus reikalų ministras, regis, su tiesos sakymu turėjęs problemų, tikrino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus. Nejaugi jam nekilo įtarimas, kad tiriamieji, nenorėdami leistis kvailinami, tyčia netiesą simuliuos, juk kiekvienas, turintis savigarbos jausmą, taip darytų. Ir kas keisčiausia, kad kvailiojimus su tuo detektoriumi pripažįsta iškilūs politikai, net aukščiausi mūsų valstybės vadovai.
Kas per laikai, kas per papročiai!
Nuotraukoje: teksto autorius Algimantas Zolubas.
2012.02.26
