LAKAM – itin slapta Izraelio specialioji tarnyba, įsteigta užtikrinti Izraelio savo branduolinio ginklo kūrimo programos slaptumą.
1956 metų rudenį, kaip tik kai izraeliečiai kartu su anglais ir prancūzais slapta svarstė (nesėkmingo) plano, kaip atplėšti Sueco kanalą nuo Egipto, detales, Izraelio vyriausybė nusprendė įsigyti iš Prancūzijos atominį reaktorių, galintį gaminti medžiagas branduoliniams užtaisams. Iš pradžių itin slaptu Izraelio pavertimo branduoline valstybe planu buvo užsiėmę Mosadas ir Amanas.
Bet kažkuriuo momentu ministras pirmininkas Dovydas Ben Gurionas ir jo vyriausiasis karinis patarėjas ir gynybos ministras Šimonas Peresas nusprendė, kad slaptumui išsaugoti reikia įsteigti naują tarnybą, specialiai tai programai kuruoti.
Pagal šį sprendimą nauja organizacija atsirado 1957 metais. Jai ėmė vadovauti Benjaminas Bliumbergas, Šin-bet‘o (Izraelio vidaus saugumo tarnyba) veteranas.
Iš pradžių B.Bliumbergo žinyba vadinosi Specialiųjų pavedimų valdyba ir slapta veikė Gynybos ministerijos sudėtyje. Vėliau ji virto ha-Lishka le-Kishrei Mada (Mokslinių ryšių biuru) ir slapta pradėta vadinti „Lakam“ (anachronizmas nuo ivrito ha-Lishka le-Kishrei Mada).
Organizacija buvo taip giliai įslaptinta, kad apie jos įsteigimą Š.Peresas nepranešė net visos Izraelio žvalgybinės bendrijos „tvarkytojui“ Iserui Harelui. Mokslo atašė, dirbę Izraelio diplomatinėse misijose Jungtinėse Valstijose ir įvairios Europos šalyse, tiesiogiai buvo pavaldūs Lakam‘ui. Organizacija taip pat „švelniai“ apeliavo į Izraelio mokslininkų patriotizmą, versdama juos pasidalyti ta moksline informacija, kurią jie sužinodavo užsienyje.
Izraelis ir toliau užsispyręs neigė, kad bando sukurti savąją atominę bombą. Bet amerikiečių ir prancūzų tuo buvo neįmanoma apgauti. Prancūzija, iš pradžių bendradarbiavusi su Izraeliu atomo srityje, dabar nutraukė pagalbą. Ir tada Lakam apsirūpino nauju dominančios informacijos ir, svarbiausia, būtinų detalių šaltiniu – Branduolinių medžiagų ir įrenginių korporacija iš Pensilvanijos (NUMEC).
1965 metais JAV Atominės energijos komisija aptiko, kad NUMEC‘e (aptarnavusiame amerikietiškus reaktorius), trūksta 90 kg aukštai įsodrinto urano. Operatyvinėmis priemonėmis buvo nustatyta, kad NUMEC‘as palaikė kontaktus su Izraelio ambasados Vašingtone mokslo atašė (kuris, žinoma, buvo Lakam‘o bendradarbis). Incidentas su NUMEC‘u galutinai įtikino Jungtines Valstijas, kad Izraelis kuria savąjį atominį ginklą.
1981 metais į B.Bliumbergo vietą atėjo Rafaelis Eitanas, legendinis žvalgas iš Mosado, atlikęs pagrindinius vaidmenis Izraelio specialiosiose tarnybose nuo jų įsisteigimo 1948 metais. R.Eitanas pradėjo vadovauti Lakam‘ui, tuo pačiu išsaugojęs sau ministro pirmininko Menahemo Begino patarėjo kovai su terorizmu postą.
Kaip Lakam‘o viršininkas, jis buvo pavaldus gynybos ministrui Arieliui Šaronui. A.Šaronas, kelių arabų ir izraeliečių konfliktų veteranas, labai domėjosi slaptos atominės žinybos veikla.
Visada nepasitikėjęs Mosadu ir įtariai į jį žiūrėjęs, A.Šaronas bandė paversti Lakam‘ą stipriu konkurentu, turinčiu savo agentus visame pasaulyje. Vienas iš pagrindinių Lakam‘o taikinių buvo Jungtinės Valstijos, nors JAV ir Izraelis ir buvo pasirašę susitarimą, pagal kurį įsipareigojo vienas kito nešnipinėti. Lakam‘o kanalais buvo slapta išgabenti iš Amerikos „kritronai“ (įrenginiai, kurie gali būti naudojami kaip branduolinių užtaisų detonatoriai).
Kai FTB užtiko pagrobėjų pėdsakus, Izraelis oficialiai atsiprašė ir grąžino visus įrenginius, išskyrus tuos, kuriuos neva tai ketino naudoti grynai medicinos tikslams.
Po dar vienos Lakam‘o operacijos (įvykdytos kartu su Mosadu), užkoduotos pavadinimu „Pliumbat“, Izraelis įsigijo didelę partiją branduolinių medžiagų. Apie 200 tonų urano oksido, kurį nusipirko viena vokiečių firma iš belgų, 1968 metų pabaigoje Antverpene buvo pakrauta į tanklaivį „Šeersberg“, plaukiojusį su VFR vėliava. Paskirties vietos – Genujos laivas taip ir nepasiekė. Žymiai vėliau jis buvo aptiktas Turkijos uoste ir jau be krovinio. Uraną jūroje perėmė izraeliečiai.
Galimas dalykas, niekas pasaulyje taip ir nebūtų sužinojęs, kad yra tokia itin slapta Izraelio organizacija, jeigu šnipas Džonatanas Dž. Polardas nebūtų paminėjęs R.Eitano vardo kalbėdamas telefonu, kurio pasiklausė FTB stebėjimo tarnyba 1985 metų lapkritį. Dž.Polardas, amerikietis, dirbęs kaip civilis specialistas JAV jūrų žvalgyboje, pats užmezgė kontaktus su Izraelio atstovybe Niujorke ir pasisiūlė šnipinėti. Mosadas juo nesusidomėjo, užtat susidomėjo Lakam‘as…
R.Eitanas pavedė savo bendradarbiams – mokslo atašė Vašingtone ir Niujorke – būti Dž.Polardo kuratoriais. Jis ir pats asmeniškai susitikinėjo su amerikiečiu ir tikslino, kokia būtent informacija jį labiausiai domina. Dž.Polardas išvogdavo dokumentus darbe, juos kopijuodavo ir paskui grąžindavo į vietą. Tūkstančiams Dž.Polardo perduotų dokumentų apdoroti Lakam‘as viename konspiraciniame bute Vašingtone atidarė visą kopijavimo cechą.
Kai pagaliau Dž.Polardas buvo suimtas, oficialusis Izraelis pranešė, kad nieko nežinojo apie jo šnipinėjimus. O amerikiečiai manė, kad Dž.Polardas dirbo Mosadui. Pačiame Izraelyje Mosado bendradarbiai nepatenkinti murmėjo, įskaudinti, kad Dž.Polardo bylos fone jų aukštos reputacijos organizacija atrodo kaip kažkoks nerimtas mėgėjiškas būrelis.
Š.Peresas, Lakam‘o įkūrėjas, Dž.Polardo arešto momentu užėmė Izraelio ministro pirmininko postą. Jis tvirtino, kad net neįtarė, jog žvalgybinė informacija, dedama jam ant stalo, gaunama iš šnipo amerikiečio, dirbusio Lakam‘ui. Tačiau Izraelio laikraštis „Hadašot“ citavo R.Eitano žodžius, kad visi veiksmai, taip pat ir darbas su Dž.Polardu, buvo vykdomi su viršininkų žinia.
1986 metais Lakam‘as buvo tyliai išformuotas.
Nuotraukoje: Džonatas Polardas, vienas garsiausių LAKAMo agentų.
2012.09.03
