Leidykla „Briedis“ pristato Simono Singho knygą „Kodų raida. Slapta kodų ir dekodavimo istorija“


Kodų raida. Simon Singh. Knygos viršelis

Tūkstantmečius karaliai, karalienės ir generolai valdė šalis, vadovavo kariuomenėms remdamiesi gerai organizuota ryšių sistema. Tačiau visi jie puikiai žinojo, kas bus, jei pranešimas pateks į svetimas rankas, varžovai sužinos didžiules paslaptis ir nepaprastai svarbi informacija bus perduota priešams. Grėsmė, kad priešas perims pranešimus, ir skatino kodų bei šifrų – būdų, kaip užmaskuoti pranešimą taip, kad jį perskaitytų tik numatytasis gavėjas, – raidą.

Troškimas įslaptinti reiškia, kad šalyse veikia privalantys užtikrinti ryšių saugumą kodų kūrimo departamentai, kurie kuria ir diegia pačius sudėtingiausius kodus. O tuo metu priešo dekoduotojai stengiasi tuos kodus nulaužti ir sužinoti paslaptis. Dekoduotojai – kalbininkai, alchemikai – mistinė gentis, kuri stengiasi bereikšmius ženklus paversti suprantamais žodžiais. Kodų ir šifrų istorija – tai pasakojimas apie šimtmečių senumo kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą, intelektines ginklavimosi varžybas, dažnai drastiškai lėmusias istorijos eigą.

Rašydamas knygą „Kodų raida“ autorius pirmiausia siekė parodyti kodų evoliuciją. Žodis „evoliucija“ pats tinkamiausias, nes į kodų raidą galima žiūrėti kaip į kovą už būvį. Kodą nuolat puola dekoduotojai. Dekoduotojams sukūrus naują ginklą, kuris atskleidžia kodo silpnybes, kodas tampa bevertis. Jis arba išnyksta, arba išsivysto į naują, atsparesnį kodą. Šis naujas kodas savo ruožtu klesti, kol dekoduotojas atranda jo silpnybes, ir taip be galo, be krašto.

Nuolatinė kodų kūrėjų ir dekoduotojų kova atnešė didžiulių mokslinių laimėjimų. Kodų kūrėjai nuolat stengiasi sukurti vis atsparesnius kodus pranešimams apsaugoti, o dekoduotojai nuolat sugalvoja vis veiksmingesnių būdų jiems atremti. Stengdamosi pažeisti arba išsaugoti slaptumą, abi pusės pasitelkia įvairias disciplinas ir technologijas, pradedant matematika ir baigiant kalbotyra ar pradedant informacinėmis technologijomis ir baigiant kvantine teorija. Mainais kodų kūrėjai ir dekoduotojai praturtino šias disciplinas ir savo veikla paskatino technologijų plėtrą, ypač šiuolaikinio kompiuterio raidą.

Tai pirmoji didelės apimties šifravimo istorija, kurioje autorius tiria jo raidą, populiariai ir vaizdžiai atskleidžia sudėtingas slaptų kodų paslaptis ir lemiamus jų padarinius karuose, tautų ir pavienių žmonių gyvenime – nuo Škotijos karalienės Marijos Stiuart, kuri buvo nuteista myriop iššifravus jos pačios kodą, navahų kodakalbių, padėjusių sąjungininkams laimėti Antrąjį pasaulinį karą, iki saugų internetą užtikrinusio neįtikėtino logistikos proveržio. Pateikiami aiškūs techniniai ir matematiniai paaiškinimai, įžymių asmenybių, sukūrusių ir iššifravusių pačius sudėtingiausius pasaulyje kodus, portretai.

Paskutinis šios knygos skyrius – mėginimas prognozuoti, kas laimės kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą už būvį. Ar kada nors kodų kūrėjai sukurs tikrai neįveikiamą kodą ir visiško slaptumo paieškos bus sėkmingai baigtos? O gal dekoduotojai sukurs mašiną, galinčią iššifruoti bet kurį pranešimą?

Ši knyga galiausiai privers jus susimąstyti, kiek iš tikrųjų asmeniškas yra ką tik jūsų išsiųstas elektroninis laiškas.

Ištrauka iš Simono Singho knygos „Kodų raida. Slapta kodų ir dekodavimo istorija“

Kitokia viešojo rakto kriptografijos istorija

Per praėjusius dvidešimt metų Difis, Helmanas ir Merklis pasaulyje išgarsėjo kaip kriptografai, sugalvoję viešojo rakto kriptografijos koncepciją, o Rivestas, Šamiras ir Adlemanas buvo įvertinti už RSA sukūrimą – kuo puikiausiai įgyvendintą viešojo rakto kriptografiją. Tačiau pastarasis teiginys reiškia, kad istorines knygas reikia perrašyti. Pasak Britanijos vyriausybės, pradžioje viešojo rakto kriptografija buvo sukurta Čeltname Vyriausybės ryšių valdybos (VRV) – visiškai slaptoje įstaigoje, kuri, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo sukurta iš Blečlio parko likučių. Tai pasakojimas apie nepaprastą sumanumą, nežinomus didvyrius, kuriuos valdžia dešimtmečius laikė paslaptyje.

Matematikos mokslas

Viskas prasidėjo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai britų kariuomenė pradėjo nerimauti dėl raktų platinimo. Žvelgdami į XX a. 8-ąjį dešimtmetį vyresnieji karininkai įsivaizdavo scenarijų, kai radijų imtuvų miniatiūrizacija ir mažėjančios jų kainos sudarys sąlygas visiems kareiviams turėti nenutrūkstamą radijo ryšį su karininku. Tokio plačiai paplitusio ryšio pranašumai būtų milžiniški, tačiau ryšys turėtų būti užšifruotas, o raktų platinimo problema – neišsprendžiama. Tuo metu vienintelė kriptografijos forma buvo simetrinė, todėl kiekvienam ryšių tinklo nariui reikėtų saugiai įteikti atskirą raktą. O juk būtinybė platinti raktus nuslopintų bet kokią ryšių plėtrą. 1969 metų pradžioje kariuomenė paprašė Džeimso Eliso (James Ellis), vieno geriausių Britanijos vyriausybės kriptografų, išsiaiškinti, kaip išspręsti raktų platinimo klausimą.

Elisas buvo smalsus ir kiek ekscentriškas. Jis pasipūtęs girdavosi, kad dar neišvydęs dienos šviesos apkeliavo pusę pasaulio, mat buvo pradėtas Australijoje, o gimė Britanijoje. Palikusi vyrą ponia Elis išaugino sūnų XX a. 3-iojo dešimtmečio Londono Ist Ende. Mokykloje jį labiausiai domino tikslieji mokslai, vėliau jis studijavo fiziką Karališkajame koledže (Imperial College), paskui Dolis Hile prisidėjo prie Pašto mokslinių tyrimų centro, kur  Flauersas buvo sukonstravęs „Colossus“ – pirmąjį dekodavimo kompiuterį. Galiausiai Dolis Hilo kriptografijos skyrių perėmė Vyriausybės ryšių valdyba, todėl 1965 m. balandžio 1 d. Elisas persikraustė į Čeltnamą ir prisidėjo prie naujai sudarytos Ryšių ir elektronikos saugumo grupės (RESG) – Vyriausybės ryšių valdybos ypatingojo skyriaus, skirto Britanijos ryšių saugumui užtikrinti.

Kadangi Elisas buvo susijęs su nacionalinio saugumo klausimais, jis davė priesaiką saugoti profesines paslaptis. Žmona su vaikais žinojo, kad jis dirba Vyriausybės ryšių valdyboje, tačiau jo atradimai jiems buvo nežinomi ir jie nė nenutuokė, kad jis buvo vienas žymiausių šalyje kodų kūrėjų.

Kad ir koks gabus kodų kūrėjas buvo Elisas, jam niekada nebuvo patikėta vadovauti kuriai nors svarbiai VRV mokslinių tyrimų grupei. Jis buvo protingas, bet sykiu ir neprognozuojamas, introvertas, iš prigimties nesugebantis dirbti komandoje. Jo kolega Ričardas Voltonas (Richard Walton) prisiminė:

„Jis buvo keistokas darbuotojas ir jam niekaip nepavyko prisitaikyti prie kasdienės VRV veiklos. Bet sugalvoti kažką nauja jam tikrai nebuvo lygių. Kartais reikėdavo peržiūrėti šlamštą, tačiau jis buvo nepaprastai išradingas ir visada noriai priešindavosi doktrinai. Jei Vyriausybės ryšių valdyboje visi būtų tokie kaip jis, būtų tikras vargas, bet pas mus tokie žmonės toleruojami labiau nei daugelyje kitų organizacijų. Mes taikstomės ne su vienu tokiu kaip jis.“

Viena puikiausių Eliso savybių buvo žinių bagažas. Jis perskaitydavo visus mokslinius žurnalus, kokie tik pakliūdavo po ranka, ir niekada nieko neišmesdavo. Saugumo sumetimais VRV darbuotojai kas vakarą privalėdavo sutvarkyti savo rašomuosius stalus ir viską sudėti į užrakinamas spinteles, o tai reiškė, kad Eliso spintelės būdavo užgrūstos pačiais neaiškiausiais leidiniais, kokius tik galima įsivaizduoti. Jis garsėjo kaip kriptoguru, ir jei kiti tyrėjai susidurdavo su neišsprendžiamais klausimais, jie belsdavosi pas jį į duris vildamiesi, kad jo milžiniškas žinių bagažas ir originalumas padės rasti sprendimą. Matyt, dėl tokios reputacijos jo ir paprašė išnagrinėti raktų platinimo klausimą.

Raktų platinimo sąnaudos jau tada buvo milžiniškos ir būtų tapusios ribojančiu užšifravimo plėtros veiksniu. Netgi raktų platinimo sąnaudų sumažinimas 10 proc. reikšmingai turėjo sumažinti kariuomenės saugumo biudžetą. Tačiau Elisas, užuot knebinėjęs klausimą, iškart nėrė ieškoti radikalaus ir universalaus sprendimo. „Jis visada imdavosi uždavinio klausdamas: „Ar tikrai mes šito norime?“ – pasakojo Voltonas. – Nebūtų Džeimsas. Pirmiausia, ką jis padarė, tai užginčijo būtiną reikalavimą, kuris buvo būtinas slaptiems duomenims perduoti, – turiu minty raktą. Juk teoremos, kad reikia turėti bendrą paslaptį, nebuvo. Tai ir yra ginčytinas dalykas.“

Elisas stvėrėsi problemos sprendimo nuo sukaupto lobio – mokslinių straipsnių analizės. Po daugelio metų jis užrašė tą akimirką, kai suprato, kad kriptografijoje galima apsieiti ir be raktų platinimo:

„Šį požiūrį pakeitė vienas atsitikimas – tai atrastas karo meto bendrovės „Bell Telephone“ pranešimas, kuriame nežinomas autorius aprašo genialią mintį, kaip apsaugoti telefono pokalbius. Jame teigiama, kad sukeldamas triukšmą linijoje gavėjas užmaskuotų siuntėjo kalbą. Vėliau tą triukšmą nuimtų, nes pats jį ir sukėlė, todėl ir žino, kas tai buvo. Akivaizdūs praktiniai šios sistemos trūkumai neleido ja pasinaudoti, tačiau ji turi įdomių bruožų. Toks užšifravimas nuo įprasto skiriasi tuo, kad užšifravimo procese dalyvauja pats gavėjas. <…> Taip gimė mintis.“

Triukšmas – techninis terminas, kuriuo vadinami visi ryšių trukdžius sukeliantys signalai. Dažniausiai triukšmą sukelia gamtos reiškiniai, bet labiausiai erzina tai, kad jie yra visiškai atsitiktiniai, o tai reiškia, jog pašalinti triukšmą iš pranešimo yra labai sunku. Jei radijo sistema suprojektuota puikiai, triukšmo lygis nedidelis ir pranešimas aiškiai girdimas, bet jei triukšmo lygis yra didelis ir jis užgožia pranešimą, pranešimo išgirsti negalima. Elisas teigė, kad gavėjas, Aldona, sąmoningai turėtų sukelti triukšmą, kurį ji pirma pamatuotų prieš pridėdama jį prie ryšių kanalo, kuriuo bendrauja su Broniumi. Tada Bronius galėtų išsiųsti pranešimą Aldonai, ir jei Ieva prisijungtų prie ryšių kanalo, ji neišgirstų pranešimo, nes triukšmas jį užgožtų. Ieva negalėtų triukšmo atskirti nuo pranešimo. Vienintelis, kas galėtų panaikinti triukšmą ir perskaityti pranešimą, tai Aldona, nes tik ji žino, koks to triukšmo, kurį ji ir pridėjo, pobūdis. Elisas suprato, kad saugumas užtikrintas nesikeičiant jokiais raktais. Raktas – tai triukšmas, ir tik Aldonai reikia žinoti triukšmo duomenis.

Klausimai veja klausimus

Atmintinėje Elisas išsamiai išdėstė savo minčių eigą: „Kitas klausimas buvo aiškus. Ar tą patį galima atlikti su paprastu užšifravimu? Ar galima sukurti saugiai užšifruotą pranešimą, kurį perskaitytų įgaliotasis gavėjas be išankstinių saugių raktų mainų? Šis klausimas man šovė į galvą vieną naktį gulint lovoje, o teorinei galimybei įrodyti prireikė vos kelių minučių. Prieš mus – egzistavimo teorema. Neįmanoma – iš tikrųjų įmanoma.“ (Egzistavimo teorema rodo, kad tam tikra koncepcija yra įmanoma, bet nesusijusi su koncepcijos duomenimis.) Kitaip tariant, iki šiol raktų platinimo problemos sprendimo paieškos priminė adatos paieškas šieno kupetoje, kai tos adatos ten gal net nėra. Tačiau egzistavimo teorema padėjo Elisui suprasti, kad ta adata ten kažkur yra.

Eliso idėja buvo labai panaši į Difio, Helmano ir Merklio, išskyrus tai, kad jis keleriais metais juos aplenkė. Tačiau apie Eliso veiklą niekas nežinojo, nes jis buvo Britanijos vyriausybės darbuotojas, davęs priesaiką saugoti valstybines paslaptis. 1969 m. pabaigoje Elisas, pasirodo, buvo priėjęs tą pačią aklavietę, kurioje Stanfordo trejetas atsidurs 1975 m. Jis sau įrodė, kad viešojo rakto kriptografija (arba neslaptas užšifravimas, kaip jis ją pavadino) galima, ir sukūrė atskirų viešųjų raktų ir privačiųjų raktų koncepciją. Jis taip pat žinojo, kad jam reikia rasti ypatingą vienkryptę funkciją, tokią, kurią būtų galima apgręžti, jei gavėjas gali naudotis specialia informacija. Deja, Elisas buvo ne matematikas. Jis paeksperimentavo su keliomis matematinėmis funkcijomis, bet greitai suprato, kad vienas nesugebės pasistūmėti į priekį.

Tada Elisas ir pranešė viršenybei apie savo laimėjimą. Jų atsakas vis dar yra įslaptinta medžiaga, tačiau per pokalbį Ričardas Voltonas buvo pasirengęs perfrazuoti man įvairias atmintines, kuriomis buvo apsimainyta. Ant kelių laikydamas portfelį – uždangą, apsaugančią dokumentus nuo mano žvilgsnio, jis sklaidė dokumentus:

„Negaliu parodyti dokumentų, kuriuos čia turiu, nes ant jų vis dar yra bjauri žyma „VISIŠKAI SLAPTAI“. Taigi, Džeimso idėja pasiekia galvą, kuri perduoda ją taip, kaip tai daro galvos, kad ekspertai įvertintų. Ekspertai sako, kad Džeimsas visiškai teisus. Kitaip tariant, jie negali nurašyti jo kaip pamišėlio. Kartu niekaip nesugalvoja, kaip praktiškai įgyvendinti jo idėją. Taigi, jie sužavėti Džeimso išmonės, bet neišmano, kaip ja pasinaudoti.“

Kitus trejus metus šviesiausi VRV protai visaip stengėsi rasti Eliso reikalavimus tenkinančią vienkryptę funkciją, bet taip nieko ir nerado. Vėliau, 1973 m. rugsėjį, prie komandos prisijungė naujas matematikas. Klifordas Koksas (Clifford Cocks) neseniai buvo baigęs Kembridžo universitetą, o jo specializacija buvo skaičių teorija – viena gryniausių matematikos formų. Kai jis įsiliejo į VRV gretas, nedaug težinojo apie šifravimą ir šešėlinį kariuomenės ir diplomatinių ryšių pasaulį, todėl jam priskyrė kuratorių Niką Patersoną (Nick Patterson), kuris jį konsultavo per pirmąsias savaites Vyriausybės ryšių valdyboje.

Maždaug po pusantro mėnesio Patersonas papasakojo Koksui apie „tikrai trenktą idėją“. Jis bendrais bruožais nusakė Eliso teoriją apie viešojo rakto kriptografiją ir paaiškino, kad dar niekam nepavyko rasti matematinės funkcijos, kuri atitiktų programą. Patersonas pasakojo Koksui ne todėl, kad tikėjosi, jog šis ras atsakymą, o todėl, kad tai buvo pati pikantiškausia aplink sklandanti kriptografinė mintis. Bet, pasak Kokso, tądien vėliau jis ėmėsi darbo: „Jokių ypatingų užduočių nebuvo, tad ir pamaniau, kodėl nepasukus galvos. Kadangi mano specializacija buvo skaičių teorija, buvau įpratęs mąstyti apie vienkryptes funkcijas – tai, ką galima gauti, bet ne anuliuoti. Suprantama, tvirčiausi kandidatai buvo pirminiai skaičiai ir skaidymas daugikliais, tai nuo to ir pradėjau.“ Koksas pradėjo formuluoti tai, kas vėliau bus vadinama RSA asimetriniu šifru. 1977 m. Rivestas, Šamiras ir Adlemanas išsiaiškino viešojo rakto kriptografijos formulę, bet ketveriais metais anksčiau jaunasis Kembridžo absolventas mąstė lygiai taip pat. Koksas prisiminė: „Nuo pradžios iki galo užtrukau ne daugiau nei pusvalandį. Aš savimi buvau labai patenkintas. Tada pamaniau: „O, visai neblogai! Gavau uždavinį ir išsprendžiau.“

Koksas ne visai įvertino savo atradimo reikšmę. Jis nežinojo, kad Vyriausybės ryšių valdybos protai trejus metus kamavosi su šiuo uždaviniu, ir net nenutuokė, kad padarė vieną svarbiausių šimtmečio kriptografijos atradimų. Galbūt Kokso naivumas iš dalies ir buvo jo sėkmės priežastis, leidusi jam drąsiai griebti jautį už ragų, o ne baikščiai jį baksnoti. Koksas pranešė savo kuratoriui apie atradimą, o Patersonas pranešė apie jį vadovybei. Koksas buvo labai drovus ir dar visai naujokas, o Patersonas suprato visas klausimo aplinkybes ir geriau gebėjo spręsti neišvengiamai kilsiančius techninius klausimus. Netrukus į vunderkindą Koksą ėmė kreiptis visiškai nepažįstami žmonės ir jį sveikinti. Vienas nepažįstamųjų buvo Džeimsas Elisas, labai norėjęs susitikti su žmogumi, kuris jo svajonę pavertė tikrove. Kadangi Koksas vis dar nesuvokė savo atradimo masto, šis susitikimas jam nepadarė jokio įspūdžio, todėl net ir praėjus dviem dešimtmečiams jis neprisiminė Eliso reakcijos.

Kai galų gale Koksas suvokė, ką padarė, jam dingtelėjo, kad jo atradimas gali nuliūdinti G. H. Hardį (G. H. Hardy), vieną didžiausių šimtmečio pradžios anglų matematikų. 1940 m. parašytoje knygoje „The Mathematician‘s Apology“ („Matematiko apologija“) Hardis išdidžiai pareiškė: „Tikroji matematika niekaip nesusijusi su karu. Dar niekas neatrado jokio karingo tikslo, kuriam pasitarnautų skaičių teorija.“ Tikroji matematika reiškia grynoji matematika, kaip antai skaičių teorija, kuri buvo Kokso specializacija. Koksas įrodė, jog Hardis klydo. Dabar skaičių teorijos gudrybes galima buvo panaudoti, kad generolams būtų lengviau visiškai slaptai planuoti mūšius. Kadangi Kokso veikla turėjo įtakos kariuomenės ryšiams, jam, kaip ir Elisui, buvo uždrausta pasakoti apie savo nuveiktus darbus kam nors už VRV sienų. Darbas slapčiausioje vyriausybės organizacijoje reiškė, kad jis nieko negalėjo pasakoti nei savo tėvams, nei buvusiems kolegoms Kembridžo universitete. Vienintelis žmogaus, su kuriuo Koksas galėjo pasikalbėti, buvo jo žmona Džilė, nes ir ji dirbo VRV.

Nors Kokso idėja buvo viena pačių galingiausių VRV paslapčių, ji nukentėjo, nes pranoko savo laikmetį. Koksas atskleidė matematinę funkciją, kuri sudarė sąlygas viešajai kriptografijai, tačiau ją įgyvendinti vis dar buvo sunku. Šifravimui naudojant viešojo rakto kriptografiją, reikia kur kas galingesnio kompiuterio, nei šifravimui naudojant simetrinį šifrą, pavyzdžiui, DES. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje kompiuteriai vis dar buvo palyginti primityvūs ir negalėjo per priimtiną laiko tarpą atlikti užšifravimo viešuoju raktu. Dėl šios priežasties VRV negalėjo pasinaudoti viešojo rakto kriptografija. Koksas ir Elisas įrodė, kad tariamai neįmanoma yra įmanoma, tik niekas nežinojo, kaip tą įmanoma įgyvendinti praktiškai.

1974-ųjų pradžioje Koksas apie savo veiklą – viešojo rakto kriptografiją – papasakojo Malkolmui Viljamsonui (Malcolm Williamson), kuris neseniai buvo pradėjęs dirbti VRV. Pasirodo, vyrukai buvo seni draugai. Jie abudu lankė Mančesterio vidurinę klasikinę mokyklą, kurios šūkis buvo „Sapere aude“ („Išdrįsk būti protingas“). Dar besimokydami mokykloje abu berniukai atstovavo Britanijai 1968 m. Sovietų Sąjungoje vykusioje matematikos olimpiadoje. Po mokslų Kembridžo universitete jiedu porą metų ėjo skirtingais keliais, bet dabar ir vėl susitiko Vyriausybės ryšių valdyboje. Nuo vienuolikos metų jiedu dalydavosi matematinėmis įžvalgomis, bet Kokso netikėtas viešojo rakto kriptografijos atradimas buvo tokia pribloškianti mintis, kokios Viljamsonas net nebuvo girdėjęs. „Klifas išaiškino man savo idėją, – prisimena Viljamsonas, – bet aš nepatikėjau. Buvau labai įtarus, nes sugebėti tai padaryti yra labai ypatingas dalykas.“

Viljamsonas išėjo ir stengėsi įrodyti, kad Koksas suklydo ir kad iš tikrųjų viešojo rakto kriptografija neegzistuoja. Jis tikrino matematiką ieškodamas esminių trūkumų. Sunku buvo patikėti, kad gali būti viešojo rakto kriptografija, ir Viljamsonas pasiryžo trūks plyš rasti klaidą, todėl pasiėmė popierius namo.

Hieroglifai. https://wanitakaya.wordpress.com

VRV darbuotojams draudžiama imti darbą namo, nes viskas, ką jie daro, yra įslaptinta, o namų aplinka potencialiai neapsaugota nuo šnipinėjimo. Tačiau uždavinys taip įstrigo Viljamsonui, kad jis niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nepaisydamas įsakymų, jis parsinešė darbą namo ir penkias valandas ieškojo klaidos. „Iš esmės man nepavyko, – sakė Viljamsonas, – bet vietoj to radau kitą raktų platinimo klausimo sprendimą.“ Viljamsonas išsiaiškino Difio–Helmano–Merklio raktų mainus maždaug tuo pat metu, kaip ir Martinas Helmanas. Pirmoji Viljamsono reakcija atspindėjo jo cinišką požiūrį: „Neblogai, – pamaniau. – Kažin ar man pavyks čia rasti klaidą. Manau, kad tądien buvau prastos nuotaikos.“

1975 m. Džeimsas Elisas, Klifordas Koksas ir Malkolmas Viljamsonas jau buvo išsiaiškinę esminius viešojo rakto kriptografijos aspektus, tačiau jie visi buvo priversti tylėti. Trys britai turėjo sėdėti ir žiūrėti, kaip per kitus trejus metus jų atradimus iš naujo atrado Difis, Helmanas, Merklis, Rivestas, Šamiras ir Adlemanas. Įdomu, kad Vyriausybės ryšių valdyba atrado RSA dar prieš Difio–Helmano–Merklio raktų mainus, bet viešumoje Difio–Helmano–Merklio raktų mainai atsirado pirmi. Mokslinėje spaudoje buvo pranešta apie didžiulius Stanfordo universiteto ir Masačusetso technologijos instituto laimėjimus, ir mokslininkai, kuriems buvo leista publikuoti savo darbus moksliniuose žurnaluose, išgarsėjo kriptografų bendruomenėje. Interneto paieškos sistema greitai pateiks 15 interneto svetainių, kuriose minimas Klifordas Koksas, ir 1382 svetaines, kuriose minimas Vitfildas Difis. Kokso požiūris žavi santūrumu: „Šiais dalykais užsiimi ne dėl viešo pripažinimo.“ Viljamsonas lygiai toks pat abejingas: „Mano reakcija buvo tokia: gerai, taip jau yra. Tiesą sakant, gyvenau kaip gyvenęs.“

Viljamsonas pasipiktino tik tuo, kad VRV nepatentavo viešojo rakto kriptografijos. Kai Koksas ir Viljamsonas pirmieji padarė didelius atradimus, VRV vadovybė susitarė jų nepatentuoti dėl dviejų priežasčių. Pirma, patentuoti – vadinasi, atskleisti jų darbo smulkmenas, o tai niekaip nesiderino su VRV siekiais. Antra, XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo visiškai neaišku, ar galima patentuoti matematinius algoritmus. Tačiau kai 1976 m. Difis ir Helmanas pamėgino pateikti dokumentus patento registracijai, paaiškėjo, kad juos galima užregistruoti. Tuo metu Viljamsonas labai norėjo viešai užprotestuoti Difio ir Helmano paraišką, bet vyresnieji vadovai paėmė viršų, nes buvo ganėtinai trumparegiški ir neįžvelgė nei skaitmeninės revoliucijos, nei viešojo rakto galimybių. Jau XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Viljamsono viršininkai ėmė gailėtis savo sprendimo, nes kompiuterių raida ir interneto užuomazgos aiškiai rodė, kad ir RSA, ir Difio–Helmano–Merklio raktų mainai bus nepaprastai sėkmingi komerciniai produktai. 1996 m. „RSA Data Security, Inc.“, RSA produktus sukūrusi bendrovė, buvo parduota už 200  milijonų JAV dolerių.

2021.03.05; 07:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.