Ar pakankamai gerbiame lietuvių kalbą Lietuvoje? Šiandien teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai.
Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?
Į šį klausimą bandžiau sau atsakyti gana ilgai. Juk jei supranti lietuvių kalbą, gyveni Lietuvoje, esi jos pilietis, tuomet turėtum žinoti, kad mūsų Konstitucija ir kiti įstatymai aiškiai nurodo, kad valstybinė kalba – lietuvių. Dar daugiau, įstatymai įpareigoja valstybės piliečius gerbti ir saugoti SAVO valstybinę kalbą. Nebūtina jos mylėti. To gal būtų ir per daug. Bet gerbti – tai yra minimumas, kurio kiekvienas šalies pilietis privalo laikytis.
Kitaip kyla paprastas klausimas – ar valstybės simbolių ir Konstitucijos negerbiantis pilietis apskritai gerbia valstybę ir ar jis nusipelno būti tos valstybės piliečiu?
Šis klausimas ir toks pasamprotavimas man ne šiaip sau ėmė lįsti į galvą. Savaitgalį teko žiūrėti keletą filmų. Vienas jų apie tai, kaip tampama JAV piliečiu, jei esi atvykėlis ir laimėjai, tarkime, “žaliąją kortą”. Neįsivaizduojamas toks procesas, jei žmogus net elementariai nekalbėtų angliškai ir nesuvoktų, kas parašyta JAV Konstitucijoje. Teko žiūrėti ir filmą apie Prancūziją. Mačiau, kokia brangi ši kalba šios šalies piliečiams. Net ir atvykusiems iš kitų šalių, kur žmonės kalba visai kitomis kalbomis.
Savaitgalį taip pat teko bendrauti su dviem emigrantais iš Lietuvos ir Latvijos. Abu jie gyvena Anglijoje. Ten ir dirba. Ir anglų kalba kalba. Jie pasakojo, kad kartu su jais fabrike dirba ir nemažai kitų atvykėlių iš Rytų Europos. Dauguma jų susikalba anglų ir/ar rusų kalbomis. Tačiau darbe paprastai jiems tenka bendrauti ne anglų kalba, o… lenkų. Mat keli vyresnieji vadybininkai/prižiūrėtojai yra kilę iš Lenkijos, ir jie “pasirūpino”, kad pavaldiniai vis dažniau kalbėtų lenkiškai. Net užrašai ant sienų, kurie numato fabrike kai kurias pareigas darbininkams, parašyti dviem kalbomis – lenkų ir anglų. Lietuviškų užrašų nėra, nors lietuvių dirba užtektinai. Latviškų – taip pat nėra.
O tuomet ir vėl prisiminiau savo gimtąją lietuvių kalbą. Ir jos vaidmenį MŪSŲ šalies gyvenime. Ko čia norėti iš užsienio šalių? Juk jie turi savo kalbas ir savo įstatymus. Ir tegul jie rūpinasi savo kalba.
Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra užrašomi valstybine kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime pabrėžtas lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės statusas ir svarba, taip pat privalomas lietuvių kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime.
Tačiau Vilniaus rajono valdžia bando skųstis, kad jos žmonės jų neklauso ir nenori nuimti iškabų lenkų ar rusų kalbomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas dar 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus rajono administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybėje. Deja…
Vyriausybės atstovo tarnyba yra atlikusi tyrimą Vilniaus rajono savivaldybėje. Ji nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse – Paberžės gatvėje, Maišiagaloje – Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje – Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje – Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje – Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose – Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse – Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse – Liepos gatvėje gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbomis. Žinoma, tai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsniui.
Tačiau tai, kad kai kurie Vilniaus rajono savivaldybės gyventojai kategoriškai atsisako keisti gatvių pavadinimų lenteles, net ir teismo nuomone, nėra pagrindas netenkinti Vyriausybės atstovo prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas net nurodė, kad savivaldybė, nustačiusi, jog kai kurie asmenys sudaro kliūtis gatvių pavadinimų lentelių keitimui, turi teisę spręsti dėl atitinkamų teisinių poveikio priemonių jiems taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir kitus teisės aktus, kreiptis pagalbos į kitas kompetentingas institucijas.
Tačiau tikėtis, kad Vilniaus rajono valdžia nuoširdžiai dirbų visuomenei ir vadovautųsi Lietuvos įstatymais bei gerbtų Lietuvos teismų sprendimus – naivu. Paaiškinsiu, kodėl taip manau.
Keletą kartų šiandien skaičiau Vilniaus rajono savivaldybės pranešimą spaudai “Lietuviškoji Temidė ir lenkiški užrašai“. Vėl ir vėl skaitydamas šį pavadinimą vis labiau bandžiau suprasti, kodėl Vilniaus rajono valdžios sukurptame lietuviškame tekste priešpastatoma LIETUVIŠKOJI temidė LENKIŠKIEMS užrašams? Juk ir Temidė, ir užrašai – Lietuvoje. Ir jie turi tarnauti Lietuvai ir jos piliečiams. Žmonėms, kurių valstybinė kalba, – lietuvių. Ir tekste randu vieną mano dėmesį sukausčiusią pastraipą:
“Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai nuvyko į rajone esantį Mostiškių kaimą, kurio dalis gyventojų ant savo privačių namų turi – šalia lietuviško – lenkų kalba parašytą gatvės pavadinimą. Darbuotojai informavo gyventojus apie teismo priimtą nutartį bei apie būtinybę nukabinti užrašus lenkų kalba. Nė vienas gyventojas nesutiko pašalinti užrašo lenkų kalba. Tiek Vilniaus rajono savivaldybė, tiek gyventojai mano, kad teisę į dvikalbius gatvių pavadinimus tautinėms mažumoms užtikrina Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kurioje įtvirtinta, jog šalys (…) visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba“.
Mane šokiravo Vilniaus rajono savivaldybės pozicija, kurią jie reiškia VISŲ rajono gyventojų ir VISOS rajono savivaldybės vardu. Ir jie teigia, kad jie palaiko ir gina dvikalbius užrašus. Ne tuos, kurie užrašyti valstybine lietuvių kalba ir kuriuos įpareigoja gerbti įstatymas bei teismas. O tuos, kuriuos “mano” esant geresnius už lietuviškus.
Ar iš tiesų visi rajono gyventojai ir visi savivaldybės tarybos nariai mano taip pat? Tikrai žinau, kad taip nėra. Ne vienas Vilniaus rajono gyventojas man yra pasakęs priešingą poziciją. O kai kas dėl to net yra susilaukęs nemalonės.
Dar daugiau, skaitydamas pranešimą randu dar vieną dalyką. Rašoma, kad Vilnaus rajono “merė vis tik tiki, kad dvikalbių užrašų klausimas bus išspręstas tautinių mažumų naudai”.
Anksčiau ir aš tikėjau. Dabar jau vis mažiau tikiu. Nes tikrai žinau, kad negaliu gerbti to žmogaus vertybių, kuris negerbia manųjų. Jei Vilniaus rajono merei iš esmės yra nusisipjauti į Lietuvos Konstituciją ir įstatymus, kurie saugo ir gina mūsų šalies vertybę – lietuvių kalbą, tai kaip aš ir kiti Lietuvos piliiečiai gali gerbti užrašus kitų šalių ir tautų kalbomis Lietuvoje?
O jei lenkų kilmės Lietuvos pilietis negerbia valstybinės lietuvių kalbos, atsakykite man, Vilniaus rajono mere, kaip gali būti gerbiama tokio piliečio teisė Lietuvoje viešajame gyvenime kabinti gatvių užrašus lenkų kalba? Kaip galima užsitarnauti žmogaus pagarbą, negerbiant to žmogaus? Aš tokio atsakymo nežinau. Ir kol manęs neįtikinsite, kad tai įmanoma, nesileisiu ir neleisiu, kad būtų trypiama ir mindoma MŪSŲ Lietuvos valstybinė lietuvių kalba.
O jei Vilniaus rajono valdžios dalis atstovų bando bet kokia kaina vengti atsakomybės už Lietuvos įstatymų pažeidimus ir atvirai demonstruojamą nepagarbą lietuvių kalbai ir piliečiams Lietuvoje, tai, nepykite Vilniaus rajono valdžiažmogiai, tai kalbėti apie kokias nors insinuacijas “dėl dvikalbių užrašų klausimas bus išspręstas tautinių mažumų naudai” – gerokai per anksti. Jūs (tikrai ne visi), deja, Lietuvos valstybinės kalbos negerbiate. Kai išmoksite gerbti ją, tada sulauksite ir mano pagarbos lenkų ar kuriai kitai užsienio kalbai, kuri yra artima tautinėms mužumoms Lietuvoje.
Ir jei jau visai atvirai, tai turėdamas daug bičiulių ir gerų pažįstamų, kurių gimtoji kalba yra lenkų, rusų ar anglų, tvirtai žinau, kad šie žmonės nusipelno didelės mano pagarbos, todėl niekada nereikalauju iš jų kalbėti lietuviškai, o visuomet kalbu jų gimtąja kalba. Ir tai darau todėl, kad dauguma jų mūsų pažinties dieną yra man pasakę, kad, deja, jie nemoka lietuvių kalbos ir labai man pavydi, kad aš moku daugiau kalbų už juos. Visuomet gerbiau ir gerbsiu žmones, kurie pagarbą užsitarnauja paprastu būdu – be jokių jėgos pozicijų.
Todėl su malonumu galiu lenkų kalba pacituoti mano gerbiamą Lietuvos pilietį Ryšardą Maceikianecą:
“Litwa jest najważniejsza
Piątek, 22 lipca 2011
Nam wszystkim bez wyjątku – mówiącym po litewsku, polsku, rosyjsku, jidysz, białorusku i w innych językach obywatelom – dziś i w przyszłości Litwa powinna być najważniejsza. Bo to nasza Ojczyzna, bo to kraj naszego obywatelstwa.
Litwa ma dziś niełatwy okres i jest w potrzebie. Ma więc prawo oczekiwać od nas – jako obywateli, jako swoich dzieci – wszechstronnego wsparcia, promocji oraz pracy na jej rzecz, a tym bardziej życzliwego słowa. Powyższe winno być dziś na planie pierwszym naszego myślenia i działania.
Jako ludzie i obywatele nie mamy też prawa obojętnie obserwować jak w atmosferze nieżyczliwości wobec Litwy, dwulicowości, krętactwa i cwaniactwa dorastają nam młodzi litewscy Polacy, gdy za przywódców i moralne wzory im się narzuca osobników pozbawionych jakichkolwiek zasad i skrupułów.”
Specialiai neversiu šio teksto iš lenkų kalbos. Interneto dienoraštyje to daryti nebūtina.
O štai užsikabinti Lietuvoje gatvių pavadinimus užsienio kalba spjaunant į šalies piliečius ir jų vertybę – lietuvių kalbą ir vėliau dar reikalauti “įteisinti” tokią savivalę – mažų mažiausiai negarbinga.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
2011.08.18
