Tradicinė, jau X kartą Vilniuje rengiama Lenkų kino savaitė, kaip ir kiekvienais metais, pasiūlys ir kaimynų kino aktualijas, ir pakvies prisiminti kelis iškilius praeities filmus. Be abejo, tai filmai ambicingiems ir išrankiems žiūrovams, iš kino laukiantiems ne pigių jausmų ar triukų, bet originalaus požiūrio, gilių minčių ir kūrėjų meistriškumo.
Tačiau jie tikrai nedvelkia mirtinu nuobodžiu ar pseudoreikšmingumu. Filmai gali nustebinti humoru, ironišku požiūriu į istoriją ir kino stereotipus. Lenkų kine niekad nestigo originalių asmenybių. Jų filmuose visada gausu refleksijų ne tik apie Lenkijos dabartį ir praeitį, bet ir apie tai, koks turi būti šiuolaikinis kinas. Todėl visai nestebina, kad didžiausi šios savaitės filmų novatoriai – lenkų kino klasikai Andrzejus Wajda ir Jerzy Skolimowskis.
Po septyniolikos metų pertraukos 2008 m. filmu „Keturios naktys su Ana“ („Cztery noce z Anną“, 2008) į didįjį kiną sugrįžęs Jerzy Skolimowskis buvo vienas lenkų Naujosios bangos kūrėjų. Priverstas emigruoti, jis kūrė filmus Europoje ir JAV. „Keturių naktų su Ana“ siužetas paprastas, net minimalus. Tai pasakojimas apie mažo miestelio ligoninės kūriką, kuris įsimyli seselę. Vienišius išdrįsta prie jos prisiartinti tik naktį, kai mergina miega ir nenujaučia, kad jos kambarėlyje yra kitas žmogus. Skolimowskiui tokia veikėjų situacija padeda prabilti apie tai, apie ką kinas jau senokai atprato kalbėti. Skolimowskis nori suprasti, kas yra meilė, žmogaus vienišumas, kur prasideda tos nematomos sienos, kurios atskiria mus ir nuo kitų, ir nuo pasaulio. Meistriškai nufilmuotos „Keturios naktys su Ana“ pasižymi nepaprastai intensyvia atmosfera, kuri sulydo skirtingus veiksmo laikus, personažų mintis, išgyvenimus ir prisiminimus.
Lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda už filmą „Ajerai“ („Tatarak“, 2009) Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas prizu už novatoriškumą. Filme susilieja trys pasakojimai – lenkų literatūros klasiko Jarosławo Iwaszkiewicziaus apsakymo ekranizacija, pagrindinę heroję joje kuriančios aktorės Krystynos Jandos intymi išpažintis apie jos vyro – operatoriaus Edwardo Kłosinskio mirtį ir pasakojimas apie filmo kūrimą.
Vienas ryškiausių paskutinių metų lenkų debiutantų Borysas Lankoszas filme „Kita monetos pusė“ („Rewers“, 2009), tapusiame ne tik pernykščio Gdynės festivalio apdovanojimų, bet ir Lenkijos kino akademijos „Auksinių erelių“ rekordininku, taip pat drąsiai eksperimentuoja ir su praeities vaizdavimo stereotipais, ir su žanrų konvencijomis – sulieja išduotos meilės dramą ir farsą, siaubo kiną ir komediją, pasakojimą apie stalinizmo epochos siaubus ir jų pėdsakus dabartyje. Ekrane rodoma tragiška istorija, bet salėje ji sukelia griausmingą juoką. Filmo heroję Sabiną (Agata Buzek) mama (Krystyna Janda) ir senelė (Anna Polony) nori žūtbūt ištekinti. Staiga, tarsi kokiame holivudiniame filme, merginos gyvenime pasirodo paslaptingasis gražuolis Bronislavas (Marcin Dorociński). Kai ši įsimyli be sąmonės, saugumietis Bronislavas pasiūlo Sabinai ne tik ranką ir širdį, bet ir būti informatore… Lankoszas ir filmo scenaristas, rašytojas Andrzejus Bartas polemizuoja su lenkų kino mokyklos filmuose ne vieną dešimtmetį dominavusiu polinkiu istoriją sieti su tautos martirologija, didvyriško, bet kartais beprasmio pasipriešinimo garbinimu.
Dar vienas daugybę apdovanojimų pelnęs pernykštis filmas – Wojciecho Smarzowskio „Blogi namai“ („Dom zły“, 2009) taip pat atsigręžia į netolimą praeitį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Milicininkai šaltą 1982-ųjų žiemą atkuria prieš ketverius metus įvykusį nusikaltimą. Įtariamasis nusikaltimo vietoje pasakoja savąją versiją apie tai, kaip per lietų užsuko į nuošalų namą, išgėrė su jo šeimininkais, o paryčiais tapo baisių žudynių liudininku. Degtine besišildantys milicininkai ir tyrėjai juo netiki, bet pamažu pradėta ryškėti siaubingos nusikaltimo detalės. Smarzowskis nekuria detektyvinės istorijos (nors siužeto atomazga bus netikėta). Jis virtuoziškai kuria neįtikėtinai pesimistišką pasaulio, kuriame blogis yra absoliutus, viziją. Bet kokios pastangos jam pasipriešinti – beprasmiškos, nes godumas, nužmogėjimas jau pasiekė tą tašką, iš kurio nebegalima sugrįžti.
Xawery Żuławskio filmas „Lenkų – rusų karas“ („Wojna polsko-ruska“, 2009), sukurtas pagal jauniausios kartos rašytojos Dorotos Masłowskos romaną (ji, beje, pati vaidina filme). Naujoji, pokomunistinė tikrovė filme rodoma nuolat narkotikais „apsinešusio“, „treninguoto“ vyruko (Borys Szyc) akimis. Bet „pavažiavusi“ ir smarkiai deformuota jo pasaulio ir aistrų vizija – iš tikrųjų ir yra naujoji – ryškių spalvų, besaikio vartojimo, absurdiškų vertybių tikrovė. Żuławskio jaunesniojo meninis temperamentas niekuo neusileidžia jo garsiojo tėvo – režisieriaus ir skandalisto Andrzejaus Żuławskio fantazijai.
Tradiciškesnio kino mėgėjus turėtų sudominti Waldemaro Krzysteko melodrama „Mažoji Maskva“ („Mała Moskwa“), prieš porą metų pelniusi Gdynės kino festivalio „Auksinius liūtus“ ir sukėlusi nemenką diskusiją. Krzystekas maksimaliai išnaudojo melodraminio pasakojimo galimybes, pasakodamas tragiškos rusų karininko žmonos ir lenko meilės istorija. Veiksmas nukelia į 1968-uosius, Vakarų Lenkijos miestą Legnicą, kur buvo įsikūręs bene didžiausias rusų karinis miestelis. Sovietų lakūno žmona (Svetlana Chodčenkova) garbina lenkų kultūrą, jau vien tai sukelia sovietinių „politrukų“ įtarimą. Moters meilė lenkų karininkui, pasiryžimas gimdyti jo kūdikį – taip pat iššūkis, kuris negali likti nenubaustas. Tai, kas įvyko iš tikrųjų, po daugelio metų bando suprasti suaugusi dukra, kartu su tėvu lankanti motinos kapą.
Jaceko Borcucho filmas „Viskas, ką myliu“ („Wszystko, co kocham“, 2009) – taip pat susieja praeitį ir meilės istoriją. Keturi draugai gyvena Gdanske, groja roko muziką, svajoja apie meilę. Pagrindinis filmo herojus – aštuoniolikmetis Janekas yra karininko sūnus, todėl jo mylimosios tėvai patriotai gana įtariai vertina dukters pasirinkimą. 9-ojo dešimtmečio lenkų Romeo ir Džuljetą, vis dėlto, išskirs didžioji istorija, nuolat įsiterpianti į šį pasakojimą apie pirmąją meilę. Tai – „Solidarumas“, karinė padėtis, streikai. Borcuchas rodo jau chrestomatiniais tapusius įvykius naivaus, tik į gyvenimą žengiančio jaunuolio akimis. Režisierius pasitelkė universalias meilės, maišto, draugystės, muzikos sąvokas. Ko gero, todėl filmas sulaukė išskirtinio tarptautinių festivalių ir žiūrovų dėmesio.
Puikiu humoro jausmu ir bravūrišku veiksmu pasižymi Jano Hryniako filmas „Triukas“ („Trick“, 2010). Jis pratęsė Juliuszo Machulskio „Vabank“ temą – tai filmas apie genialius apgavikus ir jų rafinuotą kerštą išdavikams. JAV dolerių banknotų padirbinėtojas Marekas (Piotr Adamczyk) atsiduria kalėjime. Juo susidomi net amerikiečiai. Netrukus pasirodo ir žmogus, kurio „dėka“ Marekas atsidūrė už grotų. Tai specialiųjų tarnybų agentas (Andrzej Chyra). Jam reikia padirbinėtojo pagalbos, mat Afganistane pagrobtas lenkų pasiuntinys, už kurį reiklauja 6 milijonų dolerių išpirkos…
Viena kontroversiškiausių tarpukario Lenkijos figūrų – rašytojas, tapytojas, skandalistas ir morfinistas Witkacy, skelbęs, kad „didybė yra tik perversijoje“, tapo Jaceko Koprowicziaus filmo „Mistifikacija“ („Mistyfikacja“, 2010) herojumi, tiksliau, paslaptinga ir vis dar daugybę klausimų kelianti jo mirtis 1939 -aisias, kai Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną. Režisierius siūlo savą įvykių versiją – esą didysis provokatorius tik inscenizavo savižudybę ir vėliau slapstėsi savo meilužės namuose.
Retrospektyvinė savaitės programa primins tris ankstyvuosius Agnieszkos Holland filmus.1978 m. sukurti „Provincijos aktoriai“ („Aktorzy prowincjonalni“) – filmas apie amžiną menininko ir kasdienybės konfliktą, apie neišsipildžiusias svajones, pražūtingą provincijos atmosferą. Iki šiol aktuali ir 1980 m. sukurta „Karštinė“ („Gorączka“) – pasakojimas apie lenkų socialistus teroristus, rengiančius pasiskėsinimus prieš caro generolus. Režisierė, ko gero, buvo pirmoji, pabandžiusi parodyti pasiaukojimo už idealus dviprasmiškumą, atskleisti teroristų psichologiją. „Vieniša moteris“ („Kobieta samotna“,1981) – tai sukrečiantis pasakojimas apie visą gyvenimą skurdą ir atstumtį kentusią keturiasdešimtmetę moterį, kuri įsimyli tokį pat marginalą. Jų meilės istorija rutuliojasi artėjančių visuomeninių permainų fone, bet kartu režisieriei pavyko prasiskverbti į šiuolaikinių atstumtųjų vidinį pasaulį, perteikti jo iliuzijas ir dramas.
Kita retrospektyvinė programa skirta F.Chopino 200-osioms gimimo metinėms. Bus proga prisiminti 1951 m. Aleksandro Fordo sukurtą „Chopino jaunystę“ („Młodość Chopina“) ir 2002 m. Jerzy Antczako filmą „Chopinas – meilės troškimas“ („Chopin. Pragnienie miłości“) bei palyginti du Chopinus, kuriuos suvaidino Czesławas Wołłejko ir Piotras Adamczykas.
Jauniesiems žiūrovams savaitės rengėjai parodys Zdzisławo Kudłos ir Andrzejaus Orzechowskio animacinį filmą „Koperniko žvaigždė“ („Gwiazda Kopernika“, 2009). Savaitę atidarys vieno originaliausių šių dienų animatoriaus Tomaszo Bagińskio animacinių filmų programa – filmai „Kinematografas“, „Kritimo menas“, „Katedra“ ir „Animacinė Lenkijos istorija“.
Parengė Živilė Pipinytė.
Post scriptum.
Rugsėjo 8 d. (trečiadienį) 11 val. Lenkijos institute Vilniuje (Didžioji g. 23, Vilnius) surengta spaudos konferencija, kurioje buvo išsamiai pristatyta rugsėjo 16 – 22 d. Vilniuje vyksianti X lenkų kino savaitė. Rengdamas jubiliejinę X Lenkų kino savaitę Lenkijos institutas bendradarbiauja su Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programa ARTscape. Šių metų Kino savaitės programą sudaro Lenkijos kino aktualijos – didžiausiuose Lenkijos kino festivaliuose atrinkti vaidybiniai filmai, režisierės Agnieszkos Holland filmų retrospektyva, vieno originaliausių šių dienų animatoriaus Tomaszo Bagińskio animaciniai filmai, programa skirta F.Chopino 200-osioms gimimo metinėms ir pilnametražis animacinis filmas vaikams. Filmai bus rodomi kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“.
Spaudos konferencijoje dalyvavo: Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Małgorzata Kasner, „Kino pavasario“ direktorė, kino programos ARTscape vadovė Vida Ramaškienė, kino kritikės Živilė Pipinytė ir Izolda Keidošiūtė.
Papildoma informacija:
Odeta Venckavičienė, Lenkų kino savaitės koordinatorė
Lenkijos institutas Vilniuje
Tel. +370 5 2660 681
El. paštas: in.pol@lenkukultura.lt
Tinklapis www.lenkukultura.lt
Nuotraukoje: kadras iš filmo “Kita monetos pusė”.
2010.09.18
