Prieš 30 metų labai skirtingos jėgos susigrūmė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri vadinosi Kalnų Karabachas. Pasak tų įvykių dalyvio, vieni šiame „didžiajame žaidime“ veikė labai apgalvotai, kiti – vos ne stichiškai, treti – perdėm savanaudiškai, ketvirti – būdami suklaidinti ir t. t.
Nėra, nebuvo ir negalėjo būti!
Armėniškojo leidinio “Golos Armeniji“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Marina Grigorian neseniai vėl apkaltino Baku: ten archyvuose saugoma didžioji dalis bylų dėl riaušių Sumgaite 1988 metų vasario 27–29 d., tačiau Armėnijos pusei su jomis esą neleidžiama susipažinti.
Tiesa, Grigorian ir be to niekada neabejojo, kad tai buvo tikriausias armėnų genocidas (ši žurnalistė vadovauja dar ir Armėnijos prezidento administracijos vykdomam projektui „Paprastas genocidas“). Ji pati apie tai ne kartą rašiusi: „Sumgaitą“ planavo ir organizavo Azerbaidžano SSR valstybės saugumo komitetas, pogromų eigą kontroliavo ir koordinavo šios specialiosios tarnybos bendradarbiai. O tai, kas rašoma 2015 metais Baku išleistoje Ibrahimo Mamedovo knygoje – pogromus sukurstė SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentai su armėnų nacionalistais – yra neva „sena pasakaitė“.
Marinai Grigorian užkliuvo jau pats knygos pavadinimas: „Sumgaito provokacija prieš Azerbaidžaną. Grigoriano byla“. Girdi, Azerbaidžano prokurorai, po ketvirčio amžiaus atnaujinę Sumgaito nusikaltimų tyrimą, terado tarp šimtų nusikaltėlių vieną armėnišką pavardę, paskelbė būtent šį žmogų esant didžiulio nusikaltimo organizatoriumi ir paskelbė jo paiešką.
Tuo tarpu nei vienas nukentėjusysis ar liudytojas nevadina šio žmogaus organizatoriumi ar gaujos vadeiva – jis buvo paprastas pogromininkas, prievartautojas ir kurstytojas… Žurnalistė priminė: Eduardą Grigorianą 1989 metų pabaigoje nuteisė 12 metų nelaisvės, vėliau iš dienas baigiančios SSRS persiuntė kalėti į Armėniją, o 1992 metų pabaigoje Armėnijos prezidentas paskelbė amnestiją ir jis išėjo į laisvę. Toliau jo pėdsakai dingsta, tačiau tikrai galima pasakyti, kad „šis tipas“ paliko Armėniją. Viena aišku: į laisvę Grigorianą paleido teisėtai. Tad kokiu teisiniu pagrindu Azerbaidžano prokurorai skelbia jo paiešką?
„Beje, – tarsi staiga prisiminusi praneša straipsnio autorė, – ne kartą buvo įrodyta, kad Grigorianą galima laikyti armėnu tik santykinai.“ Jo tėvas mirė 20 metų iki šių įvykių, vaikus auklėjo motina – rusė. Teisme ji paliudijo: šeima nepalaikė santykių su vyro giminaičiais armėnais. O Vokietijoje gyvenanti Eduardo sesers Aidos bendraklasė (jos koordinatės žinomos) papasakojo, kad kai klasėje mokinių klausė, kokios jie tautybės, Aida atsakė esanti rusė. Mokiniai pasipiktino: juk tavo pavardė Grigorian! O ta: tai tik pavardė, ji savęs nelaikanti armėne. Autorė nutyli paties Grigoriano pase ir kitur esant įrašyta „armėnas“ – juk ne įrašas svarbiausia.
Vienoje armėnų autoriaus knygoje rašoma, kad Sumgaito skerdynes galima palyginti tik su armėnų, asirų, graikų ir kitų krikščionių žudymu Osmanų imperijoje. Ir nurodoma aplinkybė, turinti patvirtinti jas buvus iš anksto parengtas, būtent: „tarp sulaikytų pogromininkų buvo kažin koks subjektas, pavarde Grigorianas.“ Armėnas pagal tėvą, rusas pagal motiną, augo be tėvo, du kartus teistas… Autorius primena, kas buvo pasakyta spaudos konferencijoje Jerevane 1989 m. rugsėjo 23 d. Esą viena nukentėjusioji paliudijo, kad pas Grigorianą apsilankę keli anksčiau kartu su juo kalėję azerbaidžaniečiai jam pasakė: rytoj eisime mušti armėnų, tokią ir tokią valandą būk ten ir ten. Kai tas ėmė spyriotis, išgirdo: neateisi – užmušim. Ir Grigorianas nuėjo. Pogromo metu bute, kur gyveno nukentėjusioji, jis buvo išbalęs ir veikė tarsi būtų kieno taikiklyje. „Štai ir visa istorija…“ – buvo pasakyta toje konferencijoje.
Dar vienas armėnų autorius praneša, kad jo paties atliktas kruopštus tyrimas „patvirtino tai, kas ir taip buvo aišku nuo pat pradžių“. Grigorianas, armėnas pagal anksti mirusį tėvą ir rusas pagal motiną, buvo eilinis didžiulio naikinimo mechanizmo sraigtelis. Jis nieko nenužudė ir viso to, ką jam prikiša azerbaidžaniečių teisėsauga, šioje baudžiamojoje byloje „suprantama, irgi nėra, nebuvo ir negalėjo būti“.
Praėjusių metų kovo pradžioje (30 metų nuo Sumgaito įvykių) Moldovos valstybinio universiteto lektorius ir „Laisvės radijo“ rumuniškosios redakcijos apžvalgininkas Ernestas Vardanianas rašė sutinkantis, kad armėno ir rusės sūnus, nemokėjęs armėniškai ir nelaikęs savęs armėnu, keletą kartų teistas, iš tikrųjų dalyvavo pogromuose prieš savo gentainius – tačiau nežudė. Apžvalgininkas ragino kiekvieną atsakyti sau į klausimą: ar Armėnija būtų amnestavusi žmogų, ant kurio rankų armėnų kraujas?
Negera šlovė
Baudžiamojoje byloje iš tiesų nepasakyta, kurio pogromininko smūgis ir kam buvo mirtinas – daužė visi. Tikrai Grigorianas smogė kirviu per galvą vienam armėnui, o po to, manydamas užmušęs, ištraukė iš kišenės kažin kokį popieriaus lapelį ir žvilgtelėjęs į jį bendrininkų paklausė: „Šitas trečias ar ketvirtas?“ Kirviu trenktasis išgyveno ir liudijo teisme… Iš tos pačios baudžiamosios bylos duomenų matyti Grigorianą anaiptol ne prievarta ėjus „mušti armėnų“: vienam bendrininkų jis pasakęs, kad šie įvykiai jam – tai „dievo dovana, sėkmė pati eina į rankas“. Ir ne kiti jam nurodinėjo: „Aš nežinojau, kur gyvena armėnai, mus vedė Grigorianas“.
Kaip rašoma bylos medžiagoje, kaltinamasis Grigorianas tyrimo metu siekė paveikti ne tik nukentėjusiuosius ir savo bendrus, bet ir tyrimą „jėgos demonstravimu“. Teismo metu bendrininkai nutildavo jam vien pažvelgus… Jam tegalėjo vadovauti įvykių metu mieste pastebėti „žmonės juodais lietpalčiais“ – šie nepažįstamieji tyrėjų nesudomino, o teisėjas nenorėjo nė klausyti apie kokius nors „organizatorius“. Teismas neatsižvelgė į valstybės kaltintojo prašymą skirti Grigorianui aukščiausią bausmę, tačiau nuteisė kalėti gerokai ilgesniam laikui nei bendrininkus.
„Šio tipo“ nepamiršo ne tik Azerbaidžane (prieš kelerius metus nustatyta jį gyvenant pamaskvėje ir nevargstant). Praėjusių metų rudenį Kabardos-Balkarijos respublikoje būta etninių susirėmimų ir juos, kaip išaiškinta, kurstė socialiniuose tinkluose darbavęsi provokatoriai. Apie tai pranešusi Rusijos naujienų tarnyba „EADaily“ paaiškino, jog toks veikimas, kai dedantis „priešu“ kurstoma prieš „savus“, vadinamas „Grigoriano metodu“ – „Eduardo Grigoriano, laikomo vienu masinių armėnų skerdynių Sumgaite 1988 metais kaltininkų, vardu“. Provokatoriaus vardą net iškėlė į antraštę: „Eduardo Grigoriano reikalas gyvuoja ir nugali“ (Кенделенские столкновения в КБР: дело Эдуарда Григоряна живет и побеждает).
Lavonų prikrauti vagonai ir kita
Geriau žinomas panašių provokacijų pavadinimas susijęs su ispanų korida („picadillo“), lietuviškai galime tai pavadinti „buliaus erzinimu“. Vienas buvęs KGB generolas savo prisiminimuose rašo, kad toks metodas buvo naudojamas Afganistane (sovietiniai agentai pjudė vienas gaujas ant kitų), Rumunijoje (1989 metais kilus neramumams neaiškiomis aplinkybėmis žuvo apie 1 000 žmonių), Maskvoje (1993 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ėmėsi „ryžtingų žingsnių“). Generolas tikina provokatorius veikus ir Vilniuje 1991 metų sausyje ir vaizduoja to meto įvykius kitomis spalvomis, nei pas mus priimta.
Šio generolo žodžiais, į Lietuvos sostinę tomis dienomis buvo atvykęs SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininkas, jau iki tol buvojęs ir vėliau veikęs įvairiuose „karštuose taškuose“, taip pat ir Kalnų Karabache (2009 metais nelauktai mirė, manoma, buvo nunuodytas). Kiti iki šiol teberašo, kad operaciją Vilniuje planavo KGB, ji nepavyko ir atsakingas už tai generolas (irgi visaip pagarsėjęs) buvo atleistas iš šios organizacijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Dar žinome tuo metu Vilniuje buvus ir tokių reikalų specialistą iš Vakarų… Nešališki autoriai pripažįsta, kad vargu ar įmanoma visas šias istorijas, tarp jų ir Sumgaito įvykius, išnarplioti iki galo, nes veikė ne viena jėga, daugelis dalykų vyko ne be sąmokslų ir provokacijų.
Kelios dienos prieš Sumgaito tragediją Kalnų Karabache buvojo Michailo Gorbačiovo iš Maskvos atsiųstas įtakingas komunistų partijos centrinio aparato veikėjas Karenas Brutencas. Šis Baku gimęs ir ten karjerą pradėjęs armėnas 1998 metais išėjusioje prisiminimų knygoje („Тридцать лет на Cтарой площади“) parašė sužinojęs apie „tokius veiksmus (ir Armėnijoje, ir Azerbaidžane), kurie atrodė kaip tikros provokacijos“. Antai Kafane (Armėnijos rajono centre) sulaikė moterį, kuri rovėsi sau plaukus ir ne savo balsu šaukė, kad užmušė jos brolį, seserį ir t.t. Patikrinus pasirodė, kad nieko neužmušė ir moteris plyšojo aplinkiniams įaudrinti.
Sumgaito riaušininkus apkaltino veikimu iš chuliganiškų paskatų, nors netgi tuometėje spaudoje (vis dėlto glasnost – viešumas) radosi spėjimų Sumgaito pogromus buvus kažin kokių jėgų (kas nori tolesnio įtampos tarp dviejų tautų kaitinimo) sumanyta provokacija. Rašyta ir apie pabėgėlius iš Kafano ar jais apsimetusius asmenis (tarp jų nurodomi „nevietinės išvaizdos jauni vyrai, kurie kaitino minią“). Vieną miesto aikštėje isteriškai šaukusį apie šeimos nelaimę žmogų irgi patikrino – pasirodė, kad jis ne iš Kafano ir neturi šeimos, yra anksčiau teistas…
Jau gerokai vėliau Sankt Peterburge gyvenanti ir Armėnijoje buvojanti etninių santykių tyrėja Svetlana Lurjė pastebėjo daugelį Jerevano armėnų kalbant, kad jie iš pat pradžių neatmetė galint įvykti „sumgaitą“. Mokslininkei atrodo tokių nuojautų arba visiškai nebuvus, arba buvus labai miglotas – mat armėnai tuo momentu jautėsi esą labai stiprūs ir saugūs. „Kita vertus, – skaitome mokslininkės parašyta (2009), – Sumgaito įvykiai iš tikrųjų nepaaiškinami pasitelkus įprastą žmonišką logiką: iki tol taikingo miesto gyventojai negalėjo per vieną valandą netekti galvos, todėl vargu ar galima buvo rimtai svarstyti įvykius galint pakrypti tokia linkme.“ Jai teko girdėti apie Sumgaite plitusį gandą, jog iš Armėnijos (iš Kafano) atsiuntė vagonus (!), prikrautus azerbaidžaniečių lavonų (kita versija – nupjautų ausų). „Ar šis melas buvo paskleistas, ar kitas, – rašo ji, – tačiau turėjo būti netikėta ir stipri provokacija.“
Karabacho negalima palikti galvažudžiams!
Taigi, Marinos Grigorian tikinimu, „sumgaito“ scenarijų kruopščiai suplanavo ir įgyvendino Azerbaidžano KGB. Baku esą tikėjosi, kad armėnai išsigąs naujų pogromų ir atsisakys reikalavę prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Ir dar: šio nusikaltimo prieš armėnų tautą organizatoriai numatė viską, netgi tai, kad „Azerbaidžanas neišvengiamai bus apkaltintas genocido vykdymu – lygiai taip, kaip turkus apkaltino armėnų genocidu 1915–1923 metais.“
Azerbaidžaną tikrai apkaltino. Sovietinė spauda tomis dienomis daugiausia rašė apie tautų draugystę (per televiziją parodė „linksmas vestuves“: armėnė išteka už azerbaidžaniečio). Užtat kas dėjosi Vakarų žiniasklaidoje! Apie tai pasakojo azerbaidžaniečių rašytojas Maksudas Ibrahimbekovas sąjunginiame žurnale „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989 metų spalio mėnesio numeryje. Vieną rytą Azerbaidžano miestų ir kaimų gyventojai sužinojo esantys kraugeriai žudikai ir smurtautojai. Pasaulio radijo stotys pranešė: nuo kraujo kvapo apdujusios azerbaidžaniečių ordos žudo armėnus. Tomis dienomis dažniausiai skambantys žodžiai buvo „genocidas“ ir „skerdynės“.
Rašytojas primena, jog kruvini įvykiai ne visiems buvo staigmena: išvakarėse į miestą atvyko žmonės su kino ir videokameromis. Sumgaite tą baisią dieną kūrė filmą! Ir sukūrė. Filmą parodė visose Europos ir Amerikos šalyse, kuriose yra armėnų bendruomenės, visose, išskyrus Sovietų Sąjungą. Rašytojas pasakoja, ką matė ir girdėjo žmonės Švedijoje (beje, kaip tik iš Švedijos atvykęs armėnas, kaip rašo kiti autoriai, filmavo ir po to parodė filmą pavadinimu „išgelbėkite mus“). Antai pogromų liudininkas pasakoja, kaip jo draugui su žmona nukirto galvas, trylika azerbaidžaniečių išniekino jų dukterį, sukapojo ją į smulkius gabalus ir iškepė šašliką… Užsienio ir sąjunginės visuomenės akyse azerbaidžaniečių tauta ėmė atrodyti kraugerių galvažudžių sambūriu.
Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ rašė, kad pogromai Sumgaite 1988 metų vasaryje, kai įaudrinta musulmonų minia linčiavo armėnus (die Armenier am Ortlynchte), pažadino prisiminimus apie pirmąsias šimtmečio etnines žudynes (Völkermord) – Turkijos armėnų išnaikinimą 1915 metais ir „įvarė pirmajai istorijoje krikščioniškai tautai naujo genocido (Genozid) baimę“. Kitoje vietoje: masinės armėnų žudynės tapo Azerbaidžano nomenklatūros atsakymu į Karabacho liaudies susirinkimo sprendimą prisijungti prie Armėnijos. Osmanų imperijos turkai reagavo lygiai taip pat, kai tenykščiai armėnai reikalavo autonomijos rajonams, kuriose jie sudarė daugumą arba arti to.
Rašytojas Zorijus Balajanas prisimena, kad „pirmomis dienomis po pogromų Azerbaidžano SSR vadovybė buvo ištikta šoko“. Išeitų, ir „šokas“ buvo „kruopščiai suplanuotas“? O gal
Azerbaidžano vadovus, kurie ryžosi būti apkaltinti baisiausiu nusikaltimu – genocido vykdymu, šokas ištiko nuo to, kad armėnai neišsigando ir neatsisakė Kalnų Karabacho, kaip manyta atsitiksiant po „sumgaito“? Tiesą sakant, Baku ištiko ne visiškas paralyžius. Vasario 27-ąją, šeštadienį, tuometis Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Kiamranas Bagirovas visais telefonais skambino į Maskvą ir, kaip sakė girdėjusieji, „maldavo“ pasiųsti į Sumgaitą vidaus kariuomenę, o kitą dieną kreipėsi į žmones per TV…
Nuo pirmųjų dienų po tragedijos Armėnijoje buvo ne tiek sielvartaujama dėl aukų, kiek stengiamasi pasakyti pogromus dar kartą patvirtinus: armėnai negali gyventi azerbaidžaniečių valdžioje. Karabachą reikia atiduoti Armėnijai! Akademikas Andrejus Sacharovas laiške Gorbačiovui irgi aprašinėja žudynių siaubus ir skelbia vos ne nuosprendį: „Po šios tragedijos nelieka jokio moralinės galimybės reikalauti palikti Kalnų Karabacho autonominę sritį Azerbaidžanui.“
Sunku patikėti Azerbaidžaną siekus, kad Sacharovas, o su juo ir kiti Rusijos demokratai, jau nekalbant apie visą pasaulį, imtų manyti kaip tik taip…
O ką veikė armėnų saugumiečiai?
Kita vertus, keista Armėnijos KGB pražiopsojus „kruopščiai suplanuotą nusikaltimą prieš armėnų tautą“. Juk armėnų saugumiečiai tuo metu veikė ir Azerbaidžano teritorijoje (beje, Azerbaidžano KGB Kalnų Karabacho skyriuje, kuriam tuo metu vadovavo rusas, tebuvo vienas azerbaidžanietis, dauguma – armėnai).
Buvęs Armėnijos KGB pirmininkas vėliau prisipažino komitetą turėjus ginklų ir šaudmenų atsargą ypatingiems atvejams. Ją galėjo praimti tik su Maskvos leidimu, tačiau nepaisė šio reikavimo ir siuntė ginklus į Karabachą: granatsvaidžius, kulkosvaidžius, automatus, šovinius. Vienas armėnų separatistų lyderių, Igoris Muradianas, britų rašytojui Tomui de Vaalui kalbėjo, kad jau 1986 metų vasarą jie gavo pirmąsias siuntas ginklų iš užsienio. Visos vietinės organizacijos buvo ginkluotos. „Visi vietiniai komjaunuoliai, – gyrėsi buvęs „Karabacho komiteto“ narys, – turėjo asmeninį ginklą. “Apsiginkluoti padėjo užsienyje ir respublikoje (pogrindyje) veikę nacionalistinės partijos „Dašnakcutiun“ nariai (dašnakai). Muradianas neigė veikęs KGB naudai, tačiau neslėpė pasižinojęs su Armėnijos valstybės saugumo komiteto vadovais.
Sumgaito pogromų išvakarėse su armėnų separatistais susitikęs Karenas Brutencas tuo metu ėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (vėliau dirbs SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo padėjėju). Vakarų specialiosios tarnybos neabejojo, kad Maskva tiesiogiai susijusi armėnų ekstremistų nuo 8 dešimtmečio vidurio vykdomomis teroristinėmis atakomis prieš turkų pareigūnus ir diplomatus. Jų duomenimis, šias ir kitas slaptąsias operacijas koordinavo SSKP CK tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Brutencas. Armėnų teroristų grupė ASALA, kaip rašė turkų spauda, gauna įsakymus iš Maskvos, o vadovauja terorui rusų slaptosios policijos (KGB) 3 skyriaus viršininkas Brutencas. Sovietai apmoko ASALA būrius ir finansuojajų teroristinę organizaciją (ASALA buvo siejama su „Dašnakcutiun“).
1992 metais Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas apkaltino partijos „Dašnakcutiun“ vadovus bendradarbiavimu su SSRS KGB. Buvęs dar vienas Armėnijos saugumiečių vadovas patvirtino, kad 9 dešimtmečio pabaigoje jo pavaldiniai susitikinėjo, bendravo ir „turėjo abipusių įsipareigojimų“ su šios partijos veikėjais ir Armėnijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Tada dašnakai pareiškė Armėnijos prezidentą patį nuo 1977 metų buvus sovietinio saugumo agentu (kaip išaiškėjo, priklausė KGB rezervui – turėjo veikti karo atveju). Marina Grigorian rašo apie ir tai, dėl ko „seniai neabejojama“: jeigu ne visi, tai dauguma „Karabacho komiteto“ narių bendradarbiavo su sovietinėmis (gali būti, ne tik su šiomis) specialiosiomis tarnybomis.
Andrejus Sacharovas savo prisiminimų knygoje nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Kaip sakyta, prokurorai atsisakė aiškintis, kas tokie buvo Sumgaito gatvėse pastebėti „nepažįstamieji juodais lietpalčiais“, tačiau vis dėlto sužinojo vėliau juos išvykus į Uzbekistaną…
Paslaptį nusinešė į kapus
SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Kriučkovas irgi parašė prisiminimus. 1993 metais laikraštis „Sovetskaja Rosija“ paskelbė ištrauką, kurioje Gorbačiovo bendražygis ir „pertvarkos architektas“ Aleksandras Jakovlevas kaltinamas daug metų šnipinėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų naudai. Jakovlevas per „Literaturnaja gazeta“ atsikirto, kad buvusiam KGB vadovui su kitais valstybės perversmo 1991 metais dalyviais telieka šmeižti kitus: „Kriučkovas visada buvo provokacijų meistras.“ Jakovlevas pareiškė žinantis, jog Kriučkovas „organizavo provokacijas Sumgaite, Rygoje, Vilniuje“.
Kai Kriučkovo klausė, ar Karabacho komiteto nariai ir kiti armėnų veikėjai bendradarbiavo su KGB, jis teisinosi: „Aš nelabai gerai prisimenu tuos metus…“ Ir dar: „Supraskite, aš juk negaliu pasakyti visko ir didžiąją dalį to, ką žinau, nusinešiu su savimi.“ Mirė 2007 metais. Vis dėlto sužinome Kriučkovą apgailestavus dėl kraujo praliejimo Sumgaite ir Baku (1990 metų sausyje). Apie tai jis kalbėjo savo bendražygiui, vėliau parašiusiam prisiminimus. Kriučkovas aiškino, kad aukščiausioji komunistų partijos vadovybė iš KGB pranešimų žinojo apie bręstantį konfliktą, tačiau niekas nedavė leidimo imtis kardomųjų veiksmų.
Kriučkovas apgailestavo per vėlai sužinojęs, jog „draugai iš Armėnijos“ atsiuntė į Sumgaitą pogromų kurstytojus. Jie atvykę su konkrečia užduotimi: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu. Kriučkovas paaiškino ir tai, kodėl provokacijos sumanytojai pasirinko būtent šį Azerbaidžano miestą. Esą čia pabėgėlių tirštynėje nedaug tereikia masiniam nepasitenkinimui įžiebti, mažesniame mieste paprasčiau kontroliuoti ir nukreipti pogromininkus, čia mažiau milicijos, provokacijos vykdytojams lengviau pasprukti į visas puses vedančiais nekontroliuojamais keliais. O svarbiausia, sakė buvęs KGB vadas, daugiau galimybių skubiai išvežti iš Azerbaidžano nufilmuotus Sumgaito žiaurybių vaizdus.
Nuo 1989 metų rudens Kalnų Karabachą valdė vadinamasis organizacinis komitetas ir vienas jo narių, Aleksejus Sinicynas, vėliau parašė apie čia vykusį „didįjį žaidimą“ (Great Game): „visiškai skirtingos jėgos susidūrė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri ir vadinosi Kalnų Karabachas.“ Vienos veikė labai apgalvotai, kitos – vos ne stichiškai, trečios – perdėm savanaudiškai, ketvirtos – būdamos suklaidintos ir t.t. Šis autorius tarp veikėjų regi ir Maskvos atstovus, ir Vakarų agentus, ir vietinius veikėjus… Akademikas Andrejus Sacharovas savo prisiminimuose neramumų Azerbaidžane kurstytojų toli neieškojo: tai prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“.
Buvę SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio kovai su „karinguoju nacionalizmu“ bendradarbiai po daugelio metų sakė, kad nacionalistiniais šūkiais buvo dangstoma ne kas kita, o materialinių gėrybių dalybos. Ir tvirtino galintys nurodyti, kas Kalnų Karabache tik kalbėjo apie tautos kultūros išsaugojimą, o iš tikrųjų siekė pasiglemžti gamtos išteklius, nuosavybę: marmuro karjero direktorius, konjako fabriko direktorius… „Šešėliniam kapitalui“ tarnavo nusikaltėliai, pasirengę visokiems žygiams, tarp jų – ir provokacijoms.
2019.03.24; 06:45
