Peržvelgdami XX amžiaus pirmosios pusės filosofijos ir istorijos raidą Lietuvoje, pirmiausia pastebime iškilią asmenybę Levą Karsaviną – religijos filosofą, istoriką, poetą, palikusį ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir moksle. Dar iki atvykimo į Lietuvą 1928 metais, jis buvo pripažintas Rusijoje, gerai žinomas ir Vakarų mokslo pasaulyje, bendravo su Italijos, Prancūzijos, Vokietijos istorikais ir filosofais.
Levas Karsavinas gimė 1882 metais Peterburge, žinomo aktoriaus Platono Karsavino ir rašytojos Anos Karsavinos šeimoje. Jo sesuo – garsi balerina Tamara Karsavina. Nuo 1901 metų L.Karsavinas mokėsi Peterburgo universitete, istorijos fakultete, kur aktyviai bendravo su profesoriumi I.Grevsu, jį laikė didžiausiu savo mokytoju. Mokslus universitete baigęs 1906 metais, nuo 1909 metų rudens jis pradėjo dėstyti naujai įkurtame Istorijos – filologijos institute, kuriame nuo 1912 metų ėjo profesoriaus pareigas, o 1914 metais buvo paskirtas šio instituto inspektoriumi.
1916 metais L.Karsavinas apsigynė daktaro disertacija tema “Viduramžių religingumo pagrindai XII-XIII amžiuose“ ir nuo 1916 metų jau dėsto Peterburgo universitete, veda seminarus “XIII amžius mistika“ ir “Popiežių valdžios istorija“.
Rusijoje įsigalėjus bolševikų diktatūrai prasideda kitas L.Karsavino gyvenimo etapas. 1918-1920 metais naujoji valdžia dar nelabai kišosi į mokslinę veiklą. Politinė situacija šalyje buvo nestabili, vyko pilietinis karas ir mokslo bei kultūros sferos dar nebuvo represinių valdžios struktūrų dėmesio centre. Tuo laikotarpiu L.Karsavinas aktyviai dirba, imasi leisti “Mistikų bibliotekos“ knygų seriją. 1920 metais jis kartu su keliais bičiuliais įkuria “Petrapolio“ leidyklą. Sėkmingai klostosi ir L.Karsavino pedagoginė veikla – 1918 metais jis išrenkamas Peterburgo universiteto profesoriumi, 1919 – 1920-aisiais šiame universitete dėsto religijos istorijos kursą, tuo pat metu jis aktyvai dalyvauja Peterburgo Religijos ir filosofijos draugijos veikloje.
Nuo 1921 metų padėtis Rusijoje keitėsi – prasidėjo žymių mokslininkų ir dvasininkų persekiojimai, areštai. 1922 rugpjūčio viduryje bolševikų valdžia L.Karsaviną areštavo. Mokslininkas kurį laiką kalinamas, vėliau kartu su didele grupe kitų žymių Rusijos mokslo, meno ir kultūros veikėjų ištremiamas iš Rusijos. Tarp ištremtųjų buvo daug žymių to laikmečio Rusijos mokslo, meno, kultūros veikėjų – N.Trubeckojus, L.Frankas, N.Berdiajevas, L.Iljinas, N.Loskis.
L.Karsavinas išvyksta į Vokietiją, apsigyvena Berlyne, kur išrenkamas Rusijos akademinės sąjungos biuro pirmininku. Drauge su žinomu mokslininku N.Kotliarovskiu įkuria “Obelisko“ leidyklą. Laikotarpį nuo 1923 metų lapkričio iki 1924 metų sausio L.Karsavinas praleidžia Italijoje, toliau aktyviai tęsdamas mokslinę veiklą. Tie keli mėnesiai buvo vaisingi, jis dalyvauja konferencijoje Romoje, kurį laiką gyvena Florencijoje, čia redaguoja savo knygos “Katalikybė“ leidimą italų kalba. Grįžęs į Vokietiją mokslininkas imasi rašyti knygą “Apie pradmenis“. 1926 metais Levas Karsavinas išvyksta į Prancūziją, apsigyvena Klamaro miestelyje netoli Paryžiaus, toliau aktyviai dalyvauja visuomeniname gyvenime įsijungdamas Paryžiuje į vadinamojo Eurazijos judėjimo veiklą.
1927 metų pabaigoje Levas Karsavinas gauna kvietimą atvykti į Lietuvą ir vadovauti Kauno universiteto istorijos katedrai. Jis priima šį pasiūlymą ir 1928 metų sausio mėnesį Kauno universitete pradeda skaityti paskaitas, vesti seminarus rusų kalba, tuo pat metu intensyviai mokosi lietuvių kalbos ir jau 1929 metų pradžioje paskaitas skaito lietuviškai. Kaune jis išleidžia knygą rusų kalba “Apie asmenybę“ ir lietuvių kalba “Istorijos teorija“. 1931 metais verčia į lietuvių kalbą G.Hėgelio “Dvasios fenomenologiją“, tais pačiais metais išleidžiamas ir “Europos kultūros istorijos“ pirmasis tomas. 1935 metais L.Karsavinas pradėjo redaguoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslo žurnalą “Senovė“.
1940 metais universitetą perkėlus į Vilnių, kartu su šeima persikelia į Vilnių. Dėsto universitete, skaito paskaitas Dailės institute. Pasibaigus karui 1944 metais pasilieka Vilniuje, nors daugelis jo kolegų ir rusų emigrantų pasitraukia į Vakarus. 1944 – 1945 metais L.Karsavinas universitete dėsto estetikos istorijos kursą, bet 1945 metų vasaros pradžioje iš universiteto atleidžiamas. Nuo 1945 metų rudens jis buvo paskirtas Dailės muziejaus direktoriumi, gauna šiek tie paskaitų Dailės institute. 1947 metais profesorius pabandė užmegzti ryšius su Paryžiuje gyvenančia dukterimi Mariana, iš jos gauna laišką ir keletą prancūziškų filosofinių žurnalų. Apie tai sužino sovietinis saugumas, L.Karsavino bute atliekama krata, profesorius sulaikomas ir tardomas. Po kelių dienų jis buvo paleistas, tačiau L.Karsavinas liko NKVD akiratyje, buvo pastoviai sekamas.
Galiausiai 1949 metų liepos 9 dieną jis areštuojamas ir įkalinamas, o 1950 metų kovo 14 dieną Ypatingasis pasitarimas prie SSSR MGB nuteisė L.Karsaviną 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Mokslininkas buvo įkalintas Abezės lageryje Komijoje, čia jis dar kūrė eiles, rašė. Po kurio laiko, atsinaujinus tuberkuliozei, L.Karsavino sveikata vis silpo, žymus mokslininkas mirė lageryje 1952 metų liepos 12 dieną.
Levas Karsavinas paliko didžiulį mokslinį ir kūrybinį palikimą. Šis žymus mokslininkas savo istorijos raštuose ir filosofijos veikaluose nagrinėja esminius klausimus – kultūros raidą, valstybės ir visuomenės raidą, tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimus. Ryškiausia jo idėja: Kristus yra istorijos centras, būtent per krikščioniškąjį tikėjimą, L.Karsavino požiūriu, žmonija įgavo galimybę vystytis kaip laisvų žmonių bendruomenė. Jo parengta “Europos kultūros istorija“ nagrinėja ilgą Europos kultūros raidos periodą nuo Romos imperijos laikų iki Naujųjų amžių. Savo knygoje “Istorijos filosofija“ L.Karsavinas teigia: “Dažnai istorija vertinama kaip mokslas, nagrinėjantis praeitį. Mano požiūriu, toks istorijos įvertinimas ne visai tikslus. Istorija – tai mokslas apie žmonijos vystymąsi, apie visuomenės ir kultūros raidą. Istorija nagrinėja dabartį ir praeitį. Pažindamas dabartį, istorikas ar filosofas atpažįsta ją simboliuose. Istorikas tarsi menininkas atveria įvairių laikotarpių puslapius, paslaptis. Istoriografijos paradoksas slypi tame, kad tie istorikai, kurie viską vertina vien per priežastingumo prizmę, iš esmės atmeta konkrečių asmenybių įtaką istorijos raidai ir pagrindinį vaidmenį skiria kolektyvams, klasėms.“
Tarp ryškiausių L.Karsavino darbų galima paminėti tokius leidinius, kaip “Italijos religinio gyvenimo apybraižos“, “Viduramžių religingumo pagrindai“, “Viduramžių Europos kultūra“, “Katalikybė“, “Rytai, Vakarai ir rusiškoji idėja“, “D.Bruno“, “Istorijos filosofija“, “Apie pradmenis“ ir daugelis kitų, išleistų įvairiomis pasaulio kalbomis ir lig šiol neprarandančių aktualumo mokslininko veikalų.
L.Karsavinas domėjosi Romos laikų ir viduramžių filosofais bei mistikais, ypač Šv.Augustinu, Plotinu, Origenu, Ekhartu, Nikolajumi Kuziečiu. Jis žavėjosi ankstyvosios krikščionybės idėjomis, analizavo XIX amžius pabaigos – XX amžius pradžios rusų filosofų darbus. Ypač gerai vertino V.Solovjovo filosofiją, siekė sukurti vientisą krikščioniškąją pasaulėžiūrą, kuri deklaravo pasaulio vientisumą su Dievu. L.Karsavinas buvo ekumeninės dvasios, savito mastymo žmogus, nesistengęs kam nors pataikauti. Tad taikliai šį žymų mokslininką įvertino istorikas V.Trumpa, pastebėjęs, jog “šis mastytojas protestantams galėjo pasirodyti sofistas, katalikams – per daug susižavėjęs Viduramžiais, pravoslavams – neįtinkantis katalikybės skelbimu, o pozityvistams – savo misticizmu“.
Profesorius slavistas, komparatyvistikos specialistas L.Ivinskis keliolika metų studijavo Levo Karsavino mokslinį bei kultūrinį palikimą, jo darbus nuodugniai studijavo ir Vakaruose gyvenęs istorikas profesorius Juozas Jakštas. Šis istorikas, nagrinėdamas L.Karsavino požiūrį į istorinius procesus bei analizuodamas jo filosofinius įsitikinimus, teigia: “Karsavino istorijos samprata pagrista visavienovės idėja. Kiekvienas istorinis subjektas ar individas – asmuo, šeima, tauta, valstybė – yra, pagal jo visavienovės filosofiją, nepakartojama būtybė. Tad visa istorinė tikrovė susideda iš individų ar subjektų, kurie tarp savęs susipynę, tačiau individualiai vystosi. Karsavino istorijos filosofija, pagrista jam brangia visavienovės idėja, įgauna krikščionišką religinį aspektą, kokį turėjo didieji krikščionių mastytojai, ypač jo pamiltas Nikolajus Kuzietis (1404-1464). L.Karsavino istorijos filosofija persipina su teologija, ir jis joje pasirodė esąs “daugiau filosofas – teologas nei istorikas“.
J.Jakštas svarsto ir Karsavino indėlį Europos kultūros istorijos paveldui: “Karsavinas ne tik dėsto Europos kultūros istoriją, bet kartu ją interpretuoja kaip filosofas – teologas ir metafizikas. Jis visur nurodinėja Europos kultūros krikščioniškus pagrindus. Tuo L.Karsavinas primena anglą Ch.Dausoną (1889-1970), kuris su didele erudicija ir gilia įžvalga aiškino krikščioniškuosius Europos kultūros pradus.“
1994 metais Levo Karsavino vardu Kaune pavadinta pagrindinė mokykla, 1996 metais L.Karsavino vardas suteiktas vienai Vilniaus vidurinei mokyklai. Kaune, Krėvos gatvėje Nr. 7, kur 1928 – 1930 metais gyveno Karsavinas su šeima ir Vilniuje, ant vadinamojo Franko namo atidengtos paminklinės lentos. Šią šviesią asmenybę, palikusią ryškų pėdsaką Lietuvos mokslo ir kultūros pasaulyje, minime ir įvairiuose renginiuose, konferencijose, skaitome jo knygas.
Nuotraukoje: religijos filosofas, istorikas, poetas Levas Karsavinas.
2010.02.07
