Lietuva tampa dviratininkų šalimi


Print

Lietuva gali tapti dar ir dviratininkų šalimi (krepšininkai jau esame). Taip man atrodė sekmadienį Vilniuje prie Seimo vaikštinėjant tarp ratuotų “Velomaratono 2011” dalyvių. Iš Vakarų plinta daug bjaurių blogų “ligų”. Dviračių “liga”, viena iš nedaugelio, kuria linkėčiau susirgti kiekvienam. Tikiu, kad taip ir bus. Būtų puiku.

Aš šia “liga” susirgau ankstyvoje vaikystėje, kai dėl ūgio galėjau tik striksėti, viena koja stovėdamas ant pedalo. Gan greitai išmokau minti pedalus ne apžergęs suaugusiems skirto dviračio rėmą, ne ant sėdynės sėdėdamas, o perkišęs koją po rėmu. Grandinė iki kraujo nubrozdindavo blauzdą, tą vietą aprišdavau skuduru ir vėl važiuodavau.

Greitai augau, ir pagaliau vargais negalais pedalus pasiekdavau sėdėdamas ant rėmo. Ar puikių dviračių vairuotojai dabar gali įsivaizduoti, koks tai “malonumas”? Juk po karo Alytuj, kur gyvenau, nebuvo nė metro asfaltuotos gatvės, šaligatviai išdaužyti. O mano dviračio ratai be kamerų ir be padangų, nes parduotuvėje jų negalėjai gauti, o pas “spekuliantus” Tėvas neįpirkdavo. Uždėjo jis ant ratlankių gal iš tanko ratų kietos gumos išpjautas “dešras”, sujungtas viela – kuo ne padangos! Amžinos, nepradursi. Užtat net dantys barškėdavo važiuojant, stipinai (sakydavom “špykiai”) trūkinėdavo, ratlankiai ištisai arba vietomis liesdavo “šakes”.

Tą dviratį Tėvas ilgai “kūrė” dalimis (rėmas, vairas, pedalai, ratlankiai), kurios nesimėtė, nes po karo labai retas dviratis buvo vienos firmos. Su juo aš važinėjau iki išvykimo į Vilnių studijuoti, jis, jau gerokai patobulintas, su tikromis padangomis, padėjo man pažinti Alytaus apylinkes, artimiausius kaimus, miškus… Kartais prie pamėgto Daugirdėlių ežero važiuodavom net trise. Kaip? Vienas draugas išeina pėsčias, už kokio kilometro aš jį paveju ir pralenkiu su smulkesnio sudėjimo draugu, sėdinčiu ant rėmo. Šalikelėje palieku dviratį ir draugą iš paskos ateinančiam bičiuliui, o pats subu į priekį pėsčias. Jie mane paveja ir pralenkia, aš paveju, pralenkiu – ir jau ežeras, valtis, žuvytės. Tos vasarų dienos ir dabar – vienos šviesiausių mano atmintyje.

Būdamas jau ne pirmos jaunystės, į gimtąjį Alytų iš Vilniaus važiavau dviračiu. Sugaišau šešias valandas. Mindamas pedalus ir grįžau. Sovietiniu dviračiu, turistiniu, su trimis pavaromis. Tą “turistą” užsimesdavau ant automobilio stogo ir, apsistojęs viešbutyje ar pas pažįstamus, jau tik dviem ratais keliaudavau po Varėnos, Alytaus, Marijampolės rajonus. Įspūdžiai nepakartojami.

Pavydžiu šių dienų dviračių mėgėjams: apie tokius dviračius, kokius sekmadienį mačiau Vilniuje prie Seimo, negalėjau nė pasvajoti, mano karta net neįsivaizdavome, kad tokių gali būti. Tada tokių, be abejo, ir nebuvo.

Džiaugiuosi: Lietuva tampa dar ir dviratininkų šalimi.

Vytauto Visocko nuotr. 

2011.08.24  

 


Prisijunkite prie diskusijos