Liūdna, bet, regis, turime dar vieną „ekspertą“, teisinantį nenorinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Omenyje turiu sociologą Artūrą Tereškiną, portale delfi.lt neseniai paskelbusį straipsnį šokiruojančiu pavadinimu: „Šauktiniai nekovos už valstybę, kuri iš jų tyčiojasi“.
Kur, kada ir kaip mūsų valstybė tyčiojosi iš šauktinių? Gal ponas sociologas malonėtų pateikti konkrečių netinkamo valstybės bendravimo su šauktiniais pavyzdžių? Lietuvos kariuomenės temomis domiuosi dar nuo 1998-ųjų, kai leidau specializuotą priedą „Vardan Lietuvos“.
Dabar karines naujienas seku ne taip intensyviai, kaip anksčiau, kai reikėdavo kartą per mėnesį pateikti mažiausiai keturias publikacijas šia tema bei asmeniškai dalyvauti stebinti bent vienas lietuviškas ar tarptautines pratybas. Ir vis dėlto šiandien gilinuosi į militaristinius reikalus tikriausiai ne prasčiau už poną A.Tereškiną. Bet man nei tuomet, nei dabar neapsiverčia liežuvis tvirtinti, esą valstybė … tyčiojasi iš šauktinių.
Jei jau atvirai, matau būtent atvirkščias tendencijas. Mūsų valstybė per daug švelni, mandagi ir atlaidi tiems, kurie apsimeta nesuprantą, kodėl lietuviai privalo tarnauti Lietuvos kariuomenėje būtent tuomet, kada reikia tarnauti, kodėl privalu tarnauti net tuomet, jei tarnauti nėra didelio noro.
Nuo pat 1998-ųjų savo akimis mačiau šimtus kariuomenės ir visuomenės suartėjimo švenčių tiek dideliuose, tiek mažuose Lietuvos miestuose. Kariniai daliniai rengė ir teberengia „atvirų durų dienas“, kada civiliams sudarytos kuo puikiausios sąlygos susipažinti su tarnybos kariuomenėje sąlygomis. Spaudoje skaičiau ir tebeskaitau tūkstančius neblogai parengtų Krašto apsaugos ministerijos aiškinimų, patikslinimų visais be išimties tarnybos kariuomenėje klausimais. Lietuva leidžia specializuotus žurnalus ir laikraščius „Karys“, „Savanoris“, televizijos ir radijo laidose komentarus teikia mūsų ministrai, generolai. Susipažinti su karišku gyvenimu galima stojant į Savanorių pajėgas bei Šaulių sąjungos gretas. Tarnyba ginkluotosiose pajėgose netrunka nė metų. Tarnybos sąlygos – idealios: puikus maitinimas, modernios kareivinės, išgyvendinta „dedovščina“, galimybė savaitgaliais grįžti namo, išsilavinę, taktiški seržantai, už tarnybą mokamas šioks toks honoraras…
Ką dar daugiau įmanoma padaryti pasakojant apie kariuomenę? Jei Lietuva – valstybė, vadinasi, jai reikalinga ir kariuomenė, reikalingi ir kareiviai. Šios elementariausios tiesos nesuvokia tik tie, kurie nenori jos suvokti.
Bet sociologas A.Tereškinas rašo, esą reikėjo gerokai ilgesnio laikotarpio pasiruošimui, nes dabar neapgalvota, kaip sušvelninti psichologinį smūgį daugumai jaunuolių. Suprask, pasiruošimas grąžinant šauktinių instituciją privalėjo būti ilgesnis?
Ar tikrai galėjome ilgiau delsti? Skubėjimas – ne mūsų užgaida, ne mūsų įnoriai. Terminus diktuoja agresyvusis Kremlius. Gal sociologui A.Tereškinui derėtų prisiminti, ką apie Baltijos valstybių saugumą, o iš tiesų – nesaugumą, mano buvęs Rusijos prezidento patarėjas Andrejus Illarionovas? Šią vasarą Vladimiras Putinas ruošia naują didelį puolimą Ukrainos rytuose. Kol Ukraina nepavergta, tol Baltijos valstybės sąlyginai saugios. Bet jei V.Putinas susidoros su Ukraina, jo žvilgsniai pakryps Baltijos valstybių pusėn. Tokios pesimistinės nūnai Amerikoje ekonomikos analitiku dirbančio A.Illarionovo prognozės.
Gal sociologui A.Tereškinui priminti, ką apie artimiausius Kremliaus planus mano žymaus JAV politikos eksperto Zbygnevo Bzežinskio sūnus Janas Bzežinskis? Skirtingai nei tėvas, sūnus įsitikinęs, jog V.Putinui neužteks nei Rytų Ukrainos, nei visos Ukrainos. Tikėtina, jog vasarą Rusija puls Ukrainą ypač įnirtingai, ir po to būtinai gviešis paimti į savo glėbį Baltijos valstybes. Žodžiu, ponas J.Bzežisnkis – pesimistas.
Gal priminti, ką apie Baltijos valstybių likimą yra sakęs į Didžiąją Britaniją pabėgęs Sovietų Sąjungos žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas? Kremlius niekad neatsisakė planų susigrąžinti Baltijos valstybes. Tik ne visuomet gali pajėgt tai padaryti. Tačiau noras šeimininkauti Baltijos šalyse kaip Rusijoje – vis dar kirba Kremliaus šeimininkų galvose. Toks scenarijus neišbrauktas iš Kremliaus planų.
O gal pamiršome, ką apie Baltijos šalių nesaugumą kalbėjo į Londoną pabėgęs ir ten radoaktyviuoju poloniu nužudytas buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka? Duodamas šių eilučių autoriui interviu A.Litvinenka tvirtino, jog Baltijos valstybėms neverta turėti optimistinių iliuzijų – jei Kremliaus imperinės ambicijos nebus sustabdytos Čečėnijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms okupacijos neišvengs ir Vilnius, Ryga bei Talinas.
Apie Baltijos valstybėms mirtinai pavojingas Kremliaus imperines ambicijas kalba NATO, JAV, Didžiosios Britanijos politikai, karo ekspertai. Argi jų susirūpinimas – kliedesiai?
Žinoma, turime politikų, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, kurie įsitikinę, jog „militaristinės nuotaikos“ Lietuvoje kurstomos visai be reikalo. Mat Baltijos valstybės, priklausydamos NATO aljansui, – absoliučiai saugios.
Bet juk socialdemokratas V.Andriukaitis negali žinoti, kas dedasi V.Putino galvoje. Apie tikruosius Kremliaus sumanymus deramai nenutuokia net JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos slaptosios tarnybos bei analitiniai centrai. O štai mūsų V.Andriukaičiui, tik pamanyk, aišku, kad V.Putinas į Baltijos valstybes žvelgia kaip taikos balandis. Belieka stebėtis: koks pavydėtinas V.Andriukaičio informuotumas!
Žodžiu, tvirtų garantijų, jog Kremlius nebandys išklibinti NATO vienybės, – nėra ir nebus. Tokių garantijų mums niekas negali duoti. Lietuva elgiasi išmintingai, skubiai atkurdama šauktinių instituciją. Jei neskubėtų, elgtųsi neatsakingai, vėjavaikiškai, net išdavikiškai. Nes rytoj, poryt – gali būti per vėlu.
Todėl ir stebina sociologo A.Tereškino samprotavimai apie valstybę, kuri neva tyčiojasi iš šauktinių, stebina jo skaičiavimai, kas yra „ilgas laikotarpis“. Glumina ir priekaištai, girdi, valstybė nepagalvojo, kaip sušvelninti psichologinį smūgį daugumai jaunuolių. Vos metus tetrunkanti tarnyba savo šalies kariuomenėje – psichologinis smūgis? Jei Lietuva – normali valstybė, tai 9 – 12 mėnesių tetrunkanti tarnyba gimtojoje kariuomenėje negali atnešti psichologinių traumų. Pranešimas apie prievolę tarnauti savo kariuomenėje šoką kelia nebent visuomenėse, kurios praradusios vertybinius orientyrus. Tad mūsų mokslininkai, įtraukiant ir sociologus, pirmiausiai turėtų tyrinėti, kas atsitiko, jog žinia apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje kelia lietuvaičiams mirtiną baimę?
Beje, stulbina ir sociologo A.Tereškino pareiškimas, jog šauktinių kariuomenę jis vertina kaip keistą idėją, kuri jam atrodo nereikalinga šiuolaikinio karo sąlygomis. Nežinojau, kad sociologas – dar ir šiuolaikinio karo specifikos žinovas.
2015.05.26; 19:23
