Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai


Print

Mūsų tautos savasties išlikimas visais laikais buvo ir ateityje bus sietinas su gimtąja lietuvių kalba, kuri istorijoje ilgą laiką buvo įvairiomis politinėmis, ideologinėmis ir kitokiomis priemonėmis stumiama iš viešojo gyvenimo, menkinamas jos socialinis prestižas.

Net ir atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, grėsmės lietuvių kalbai nėra išnykusios, tik įgavo kitus, dažnai klastingus, pavidalus. Tai įpareigoja tautą nuolat budėti tiek ginant lietuvių kalbos teises viešajame tautos gyvenime, tiek ir keliant jos socialinį prestižą. Viena iš pirminių ir patikimiausių lietuvių kalbos funkcionavimo viešame tautos gyvenime apsaugos politinių teisinių priemonių, be abejo, yra dabar jos turimas  valstybinės kalbos konstitucinis statusas.

Tokį statusą lietuvių kalba įgijo tik lietuvių tautai atkūrus savo nacionalinę valstybę. Pirmą kartą tai buvo padaryta visose  pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918-1940) konstitucijose (1922, 1928 ir 1938 m.).

Dabartinė  Lietuvos Respublikos konstitucija šį statusą lietuvių kalbai nustatė 14 straipsnio norma: „valstybinė kalba – lietuvių kalba“. „Konstitucinis valstybinės kalbos įtvirtinimas, pasak  Konstitucinio Teismo, reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė[1] ir tai reiškia „aukščiausią tos kalbos teisinę apsaugą[2], nes  Konstitucijos 14-tas straipsnis priklauso Konstitucijos I skirsniui, kurio normos negali būti pakeistos, atšauktos ar apribotos jokiais įstatymais, jokia tarptautine sutartimi, o tik visuotiniu tautos referendumu .(Konstitucijos 148 str. 2 d.).

Konstitucinio lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso konkretus turinys yra atskleistas ir sukonkretintas keliuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi teisę oficialiai aiškinti, kaip reikia suprasti lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, jo taikymą  konkrečiose lietuvių kalbos vartojimo situacijose ir kaip jis turi būti įgyvendinamas Seimo, Vyriausybės, savivaldybių ir kitų valstybės institucijų priimamuose norminiuose aktuose, tai  Konstitucinio Teismo išaiškinimai šiuo klausimu yra visuotinai privalomi visoms valstybės institucijoms ir piliečiams.

Konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos statuso samprata

Konstitucinis Teismas yra nurodęs kelis kriterijus, atskleidžiančius lietuvių kalbai suteikto valstybinės kalbos statuso  reikšmę  tautai:

1) Jis „užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės ir jos teritorijos vientisumą, nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“, „saugo tautos tapatumą, yra viena iš asmens integravimosi į Lietuvos visuomenę, asmens tapimo visaverčiu valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu sąlygų“.(1999 m. spalio 21 d. ir 2003 m. gruodžio 30 d. KT nutarimai).

2) Konstitucijos 14 straipsnis įpareigoja, kad ,,lietuvių kalba  privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba“.  (1999 m. spalio 21 d. KT nutarimas).

3) „Valstybinis lietuvių kalbos statusas suponuoja būtinumą valstybės tarnybos sistemą organizuoti ir funkcionuoti taip, kad į valstybės tarnybą (atitinkamas pareigas) būtų priimami tik tokie asmenys, kurie moka gerai valstybinę kalbą; geras valstybinės kalbos mokėjimas – būtina prielaida tam, kad šie asmenys, būdami valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti savo pareigas, kad į juos, kaip valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu besikreipiantiems asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant, taip pat kad bus užtikrintas normalus įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų sunkumų vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba susijusias užduotis“. (1999 m. spalio 21 d. KT nutarimas).  „Valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms, kurių reikalus ji tvarko“. (2004 m. gruodžio 13 d. KT nutarimas).

Vadinasi, valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo sąlyga, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, visiems piliečiams vienodomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, dalyvauti valstybės kūrimo ir plėtojimo darbe.

4) 1999 m. spalio 21 d. KT nutarime ir 2009 m. lapkričio 6 d. KT sprendime buvo konstatuota, kad„asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“[3] ,„asmens  vardas ir pavardė  piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip bus  pažeistas konstitucinis valstybinės kalbos  statusas“.[4]

Vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose valstybine kalba

Vardo ir pavardės įrašas pase valstybine kalba laikomas oficialiu asmens tapatybės patvirtinimu, kuris sukelia atitinkamų teisinių padarinių, susijusių su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos gyvenime“.[5]

Šį KT argumentą sustiprina ir tas faktas, kad Lietuvos piliečio pase jau nebenurodoma asmens tautybė. Tautiškumas nustoja buvęs oficialiuose dokumentuose nurodoma asmens tapatumo dalimi. Pasas ar kitas oficialus valstybės dokumentas išduotas konkrečiam piliečiui rodo pirmiausia ne to asmens tautybę, o jo priklausomybę Lietuvos valstybei, t. y. pilietybę.

Todėl ir asmenvardžiai Lietuvos pase atitinkamai rašomi ne to asmens tautine, o valstybine kalba, jos rašmenimis, pagal jos gramatiką ir tradiciją. Kadangi pasas yra asmens pilietinio santykio su valstybe oficialus dokumentas, tautybė negali būti labiau sureikšminta negu pilietybė.

Šia prasme lenkų tautybės Lietuvos piliečio pavardės rašymas nelietuviškais rašmenimis oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose reikštų tarsi tuo norima pabrėžti, kad asmuo yra labiau Lenkijos, negu Lietuvos pilietis. Tokiai prielaidai tarnauja ir tas faktas, kad kai kurie Lietuvos lenkai turi ir Lenkijos valstybės  jiems išduotą Lenko pažymėjimą („lenko kortą“), kuris reiškia, kad tokiam Lietuvos piliečiui gali galioti ir kitos valstybės įstatymai.

Už tai, kad Lietuvos pase būtų rašoma asmens pavardė lietuviškais rašmenimis ir pagal pavardės tarimą, dar kalba ir tas faktas, kad kiekvienas Lietuvos pareigūnas ir eilinis pilietis turi teisę oficialiuose valstybės dokumentuose savo valstybine kalba be papildomo pasirengimo (įvairių užsienio kalbų mokėjimo) perskaityti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą kiekvieno Lietuvos piliečio pase ar kitame oficialiame dokumente užrašytą asmens vardą ir pavardę.

Tiesa, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad asmens vardas ir pavardė, asmeniui pageidaujant, antrame ar kitame paso lape gali būti rašomas ir asmens tautine kalba, jos rašmenimis, bet toks įrašas neturi minėto oficialumo.

Vietovardžių rašymas nevalstybine kalba

Konstituciniam lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusui (Konstitucijos 14 str.) prieštarauja ir bandymas šalia lietuviškų gatvių ir vietovių pavadinimų rašyti ir lenkiškus, nes Lietuva yra unitarinė valstybė ir dėl to jos teritorija neskirstoma į jokios formos autonominius rajonus.

Konstitucinis teismas ne viename iš savo nutarimų yra nurodęs, kad visi oficialūs valstybės užrašai Lietuvos teritorijoje rašomi valstybine kalba ir tai seka iš tos kalbos konstitucinio statuso. Bandymu rašyti gatvių, vietovių pavadinimus ir kitomis kalbomis (pirmiausia, lenkiškai) tarsi norima pabrėžti, kad tose teritorijose ne visiškai galioja Lietuvos Konstitucija, kad lietuvių tautos suverenitetas  jose yra kažkoks santykinis, ribotas, galbūt laikinas. Ar atsitiktina, kad lenkiškų gatvių ir vietovių pavadinimų reikalaujama pirmiausia tose Lietuvos teritorijose, kurios buvo Lenkijos okupuotos 1920-1939 metais.

Kas gali kategoriškai paneigti, kad tokiuose bandymuose neslypi  paslėptas ketinimas kurti kažką panašaus į tą autonomiją, kurios nepavyko sukurti 1990 metais. Ar čia nėra bandymo prisidengti tuo pačiu žmogaus teisių šūkiu, kuris dabar visoje Europoje darosi patogia abstraktaus legalumo forma pridengti atskirų asmenų neteisėtą agresyvumą, nenorą gerbti titulinių tautų teisę turėti savo valstybėje savo valstybinę kalbą, nenorą integruotis į Lietuvos visuomenę ir taip skatinti tautiškumo pagrindu nesantaiką tarp tos pačios valstybės piliečių. Tautinių mažumų integravimas į Lietuvos visuomenę pirmiausia reiškia gerai mokėti lietuvių kalbą, laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų nustatytos tvarkos.

Konstitucinis valstybinės kalbos statusas taip pat reiškia, jog ,,lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kurią jiems priimtiną kalbą.“ (1999 m. spalio 21 d. KT nutarimas).[6]

Šiuos KT nutarimo pagrindinius punktus pakartojo ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) savo 2013 m. birželio 18 d. sprendime, pripažinęs švietimo ir mokslo ministro įsakymo, leidusio palengvinti lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų  mokyklose, priešingumą Švietimo įstatymui ir Konstitucijai. Vyriausiasis administracinis teismas  iš esmės pakartojo kai kuriuos jau Konstitucinio Teismo šiuo klausimu suformuluotus principus, kylančius iš konstitucinio lietuvių kalbos statuso, jo konstitucinės apsaugos ir demokratinių tradicijų:

1) Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, leidžianti visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybe ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

2) Valstybė gerbia tautinių mažumų teisę saugoti ir puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tačiau kartu nustato pareigą integruotis į Lietuvos visuomenę. Tapimas visaverčiu Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu  siejasi su pareiga išmokti valstybinę lietuvių kalbą.

3) Asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinio kalbos statuso, nes priešingu atveju būtų pažeistas visų piliečių  lygybės įstatymui konstitucinis principas

Lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas, jo praktinis taikymas visoje Lietuvos teritorijoje, neprieštarauja ir 1995 m. vasario 1 d. priimtai Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai“ (Lietuvoje ratifikuota 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548). Jos 11 str. 3 d. teigia: „Šalys  tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgdamos į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus  topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas žymėjimo poreikis“.[7]

Tai rodo, kad ši Konvencijos norma nėra tiesioginio taikymo; ji yra ne imperatyvaus, o programinio, rekomendacinio pobūdžio. Dvikalbio gatvių ir vietovių rašymo klausimą, jo reglamentaciją Konvencija palieka pačių valstybių-narių nuožiūrai ir rekomenduoja jį reguliuoti „remiantis savo teisinės sistemos reikalavimais“; valstybių-narių nuožiūrai paliekamas ir paties tokio žymėjimo poreikio pakankamumo apibrėžimas ir tokio pakankamumo konstatavimas. Svarbi šiuo klausimu ir  Konvencijos 21 straipsnio norma, teigianti: „Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie (…) prieštarautų valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“.[8]

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Malgožatos Runevič-Vardyn byloje 2011 m.  gegužės 12 d. priimtame sprendime  irgi konstatavo, kad šiuo metu Lietuvoje galiojanti asmenvardžių rašymo civilinės būklės dokumentuose  teisinė tvarka  ES teisės nepažeidžia.

Valstybinės lietuvių kalbos statuso pažeidimų (teisinio nihilizmo) formos                                                             

Šiuo metu Lietuvoje galiojanti asmenvardžių rašymo Lietuvos piliečio pase ir kituose oficialiuose valstybės dokumentuose tvarka, taip pat bendroji vietovardžių rašymo tvarka atitinka tiek Lietuvos Konstituciją, tiek ir Europos Sąjungos teisę, tačiau kai kurie politikai, norėdami įtikti Lenkijai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, šito nepaiso, ieško būdų kaip ją apeiti arba pakeisti.

Susiduriame su teisiniu nihilizmu, kuris, kaip nekeista, visų pirma paplitęs tarp valstybės pareigūnų, t. y. tarp tų asmenų, kurie yra specialiai gavę valdinius įgaliojimus vienam tikslui -kuo kruopščiausiai saugoti ir įgyvendinti Lietuvos Konstitucijos ir įstatymais nustatytą teisinę tvarką. Galima išskirti keletą tokio teisinio nihilizmo formų.

Antikonstituciniai pažadai

Aukštų Lietuvos pareigūnų duodami Lietuvos lenkams ir Lenkijos vyriausybei antikonstituciniai pažadai pakeisti  minėtais klausimais galiojančią teisinę tvarką, nors jie privalėtų žinoti, kad lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas yra konstitucinis (įtvirtintas Konstitucijos 14 straipsnyje) ir kad šis straipsnis, kaip Lietuvos Konstitucijos Pirmojo skirsnio dalis, negali būti pakeistas jokios Seimo daugumos, o tik piliečių referendumu (Konstitucijos 148 str.).

Ši Konstitucijos Pirmojo skirsnio normų pakeitimo referendumu nuostata yra pats stipriausias valstybinės lietuvių kalbos teisinės apsaugos garantas, saugantis mūsų kalbą nuo atskirų politinių partijų kintančių ambicijų. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus 2013 m. vasario pradžioje, vizito į Varšuvą išvakarėse, per Lenkijos spaudą pareikštas atsiprašymas  už tai,  kad Lietuvos Seimas 2010 m. balandyje, Vilniuje viešint tragiško likimo Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui (Lech Kaczyński), atmetė Vyriausybės teiktą antikonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, negali būti Lietuvos piliečių suprantamas kitaip, kaip tautos orumo ir jos konstitucinės tvarkos neigimas.[9]

Šiuo  atveju svarbu pabrėžti, kad iki šiol, regis, niekas Lietuvoje nėra girdėjęs, kad kuris nors Lenkijos oficialus asmuo būtų viešai atsiprašęs lietuvių tautos dėl 1920-1939 m. Vilniaus krašto okupacijos.

Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai

Teisinis nihilizmas reiškiasi ir bandymu rengti ir priimti įvairius įstatymus ar poįstatyminius aktus, akivaizdžiai neigiančius konstitucinį lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą  bei toje pačioje Konstitucijoje įtvirtintą visų piliečių lygiateisiškumą įstatymui.

Toks buvo švietimo ir mokslo ministro įsakymas, leidęs palengvinti lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklose. Sąmoningu teisiniu nihilizmu  laikytini   mėginimai  Tautinių mažumų teisių apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnio 3 dalį  vertinti ne kaip rekomendacinę, kokia yra iš tikrųjų,  bet kaip tiesioginio taikymo (t. y. tiesiogiai įpareigojančią) ir pan.

Čia priskirtini ir atvejai, kai atskleidus vieno ar kito teisės akto prieštaravimą Konstitucijai, neskubama arba tiesiog atsisakoma jį taisyti. Ryškus šito pavyzdys – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 1997 m. birželio 19 d. nutarimu  Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ patvirtintų Rašybos ir skyrybos nuostatų  5-tas punktas „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“, kuris smarkiai apribojo, susiaurino prigimtinę lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną.

Jo antikonstitucinė esmėbuvo atskleista ir įrodyta nepriklausomų teisininkų (dr. Algimanto Dziegoraičio ir kt.) išvadoje „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“,  paskelbtoje  2004 metais.[10]

Su šia išvada, kuriai pritarė Lietuvos teisininkų draugija  ir Lietuvos advokatų taryba, buvo supažindinta ne tik Kalbos komisija, bet taip pat  Seimas,  Vyriausybė ir Prezidentūra, tačiau visos šios institucijos ją ignoravo.

Pagrindinė Kalbos komisijos vieša prieštara išvadai yra ta, kad esą „60-asis Kalbos komisijos nutarimas negali būti vertinamas kaip antikonstitucinis, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimą tik dėl vienos asmenvardžių vartojimo srities – jų rašymo Lietuvos Respublikos pase: „Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi“.

Taigi Konstitucinio Teismo sprendimas nesietinas su minėtame Kalbos komisijos nutarime aptariamomis sritimis“.[11]

Ar tikrai Konstitucinio Teismo sprendimo reikšmė tokia ribota? Nieko panašaus. Nepamirškime, kad nors Konstitucinis Teismas tiesiogiai yra priėmęs sprendimą tik dėl vienos asmenvardžių viešojo vartojimo srities, tačiau  argumentai, kuriais Teismas grindžia savo sprendimą, turi universalų pobūdį, tinka visoms be išimties valstybinės kalbos viešojo vartojimo sritims (privataus kalbų vartojimo Valstybinės kalbos įstatymas nereglamentuoja). Nepriklausomi teisininkai savo išvadoje atkreipė į tai valdžios ir visuomenės dėmesį.

Papildomai pasirėmę Konstitucijos 5 str. 3 dalimi, 14 ir 29 straipsniais, Valstybinės kalbos įstatymo 22 str., Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 4 str. 8 dalimi bei 54 kalbininkų profesorių ir docentų oficialų pritarimą gavusiais prof. Vinco Urbučio teiginiais dėl lietuvių kalbos sistemą ardančios „autentiškosios“ svetimvardžių rašybos daromos žalos (pažeidžiama lietuvių kalbai būdinga sakytinės ir rašto kalbos vienovė), labai įtikinamai atskleidė  minėtos VLKK 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo dalies „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“ antikonstitucinę  esmę.

Po  to dar ne kartą buvo mėginta atkreipti į tai Seimo ir kitų aukščiausių valdžios institucijų dėmesį, bet, deja, veltui. Nepadėjo net 12 visuomeninių organizacijų(!) , tarp jų Visuomeninio sambūrio „Patirtis“ ir Lietuvos kultūros kongreso tarybos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos bibliotekininkų draugijos ir kt., bendras viešas kreipimasis į Respublikos Prezidentę ir gerą pusmetį (nuo 2011 m. gegužės iki 2012 m. vasario) trukęs susirašinėjimas tuo reikalu.[12] 

Antikonstitucinis lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos gniuždymas, šiurkštūs lietuvių kalbos vartotojų teisių pažeidimai tęsiasi…

Atviras konstitucinės tvarkos laužymas

Teisinis nihilizmas jau reiškiasi ir praktiniais veiksmais, viešu atsisakymu paklusti šiuo klausimu nustatytai konstitucinei tvarkai. Kai kurių gatvių ir vietovių pavadinimai jau de facto rašomi ir nelietuvių kalba, nors tokie pavadinimai žymi Lietuvos valstybės teritoriją ir dėl to yra ypatingo oficialumo ir svarbos valstybės ženklai ir turi būti rašomi valstybine kalba (tuo labiau unitarinėje valstybėje).

Tai specialiai yra pasakyta minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose, o taip pat ir minėtame Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2013 m. birželio 18 d. sprendime, įpareigojusiame pašalinti gatvių ir vietovių dvikalbių pavadinimų  lenteles. Tokių lentelių buvimas, kaip minėta, sudaro įspūdį, kad toje teritorijoje Lietuvos valstybės suverenitetas yra ribotas, santykinis, o gal ir laikinas.  Savavališkas gatvių ir vietovardžių dvikalbių  pavadinimų lentelių kabinimas yra ne tik lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso neigimas.

Tai kartu yra ir nepripažinimas  teismų konstitucinės teisės vykdyti vienodą teisingumą visoje Lietuvos teritorijoje, taip pat neigimas pareigos vykdyti teismų sprendimus. Su šia teisinio nihilizmo forma yra susiję viešieji pareiškimai bei praktiniai veiksmai kai kurių viceministrų (kultūros, energetikos, švietimo ir mokslo), kurie ne tik atsisako vykdyti LVAT sprendimą pašalinti ant jų namų kabančių lentelių su dvikalbiais gatvių ir vietovių pavadinimais, bet ir viešai pareiškia, kad jie ir toliau nevykdys  teismo sprendimo,  tuo netiesiogiai ragindami taip elgtis ir kitus Lietuvos piliečius.

Šios teisinio nihilizmo formos paradoksalumas yra tas, kad taip elgiasi Lietuvos Vyriausybės nariai, kurių pareiga ne diskutuoti dėl konstitucinės tvarkos galiojimo, o ją besąlygiškai vykdyti ir garantuoti, kad visi piliečiai elgtųsi pagal Konstitucijos  nustatytą teisinę tvarką. Stebina tai, kad šios tvarkos pažeidėjai nebaudžiami.

Minėti pareigūnai nesusilaukia jokios reakcijos nei iš Prezidentės, nei iš Seimo, nei Vyriausybės. Visa tai jiems netrukdo ir toliau eiti viceministrų pareigas, toliau savo pavyzdžiu „mokyti“ teisinio nihilizmo kitus piliečius, juos drąsinti tokiam nihilizmui.

Bet jei nėra kam ginti Konstitucijos, tai nėra ir pačios Konstitucijos, nes ji egzistuoja tik tiek, kiek valstybės pareigūnai ir piliečiai realiai gina Konstituciją ir laikosi jos nustatytos tvarkos. Jei valstybės institucijos negina konstitucinės tvarkos, tai šios pareigos turėtų imtis patys piliečiai, kuriems Konstitucija suteikia „teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi (…) į konstitucinę santvarką“ (Konstitucijos 3 str.).

Sveikintinas 2013 m. gegužės 7 d. premjero Algirdo Butkevičiaus viešas pranešimas, kad neketinama keisti esamos konstitucinės tvarkos, įpareigojančios oficialiuose valstybės dokumentuose asmenvardžius rašyti lietuviškai.

Lietuvių tauta daug kovojusi dėl savo kalbos ir valstybės siekia išsaugoti  lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą, kuris yra vienas iš pagrindinių Lietuvos valstybės suverenumo bruožų. Todėl atskirų valstybės aukštų pareigūnų pareiškimai, kad ir ši sritis gali būti „kompromisų zona“ negali nekelti titulinės tautos susirūpinimo. Piliečiai, kurių netenkina esama konstitucinė tvarka, laisvoje demokratinėje visuomenėje,  kokia yra Lietuva, turi teisę palikti tą šalį.

Lietuvių kalbos socialinio prestižo menkinimas

Grėsmė lietuvių kalbai sietina jau ne tik su teisiniu nihilizmu, bet ir su  lietuvių kalbos socialinio   prestižo nepaisymu, tautinės savigarbos stoka.

 Nemažai verslininkų, kaip žinome, savo įmonėms renkasi nebe lietuviškus, bet angliškus pavadinimus  (prekės ženklus). „Miesto vitrinos rėkia sunkiai suprantamais vardais, lietuviška iškaba jau tampa  retenybe, – su širdgėla „Vilniaus dienai“ yra sakiusi Albina Šiupienienė, sostinės savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji kalbos tvarkytoja.[13]

Tautinę savigarbą praradę verslininkai naudojasi tuo, kad įmonių, įstaigų pavadinimus Patentų biure galima registruoti kaip prekės ženklus, o ženklams Valstybinės kalbos įstatymas negalioja, tad jų suvaldyti neįmanoma.

Seniai prašoma, kad teisės aktuose, reguliuojančiuose reklamą ir kitą viešąją informaciją (viešuosius užrašus), būtų kuo aiškiau  apibrėžtas informacijos lietuvių kalba ir vadinamųjų prekės ženklų santykis, pabrėžiant, jog pirmenybė privalo būti teikiama informacijai valstybine kalba, kad ji turi būti lygiavertėje su ženklu vietoje, vienodai gerai matoma. Į tai valdžios dėmesį atkreipė ir konferencijos „Lietuvių kalba šiandien“ (Vilnius, 2013 09 19) dalyviai priimtoje rezoliucijoje.[14]

Tarp kultūrininkų irgi esama žmonių, kuriems atrodo, kad, pavyzdžiui, nelietuviškai dainuodami daugiau pasieksią. Ypač tai ryšku kandidatų atrankos į Euroviziją metu. 

Trūksta sutartinos pagarbos gimtajai kalbai ir Lietuvos mokslininkams. Dėl to atsirado diskriminacinė nuostata, pagal kurią mokslo darbai, paskelbti užsienio kalba, ypač anglų, Lietuvos universitetų administracijų ir Lietuvos mokslo tarybos vertinami labiau, nei paskelbti lietuvių kalba.[15] Tai diferencijuojama balais ir skirtingu atlyginimu už mokslo darbą.

Čia galima nekelti klausimo, ar tai nepanašu į asmens diskriminaciją vartojamos kalbos pagrindu, bet vienareikšmiškai tenka konstatuoti, jog tai neskatina lietuvių kalba plėtoti mokslinį mąstymo stilių, lietuviškąją terminiją, neskatina skelbti lietuvių kalba pačius geriausius Lietuvos mokslininkų darbus.

Šitaip atimama iš Lietuvos moksleivijos ir studentijos teisė ir galimybė savo gimtąja kalba susipažinti su pačiais naujausiais ir svarbiausiais Lietuvos mokslo laimėjimais.

Tokiomis sąlygomis neišvengiamai turės mažėti lietuvių kalbos socialinis naudingumas, o kartu ir  jos vartojimo patriotų skaičius, gali  savotiškai atgimti XX a. pradžios kai kurių kaimiečių nuostata: neleisti savo vaikų į lietuviškas mokyklas, nes „su lietuvių kalba  netoli teeisi“. Iš tiesų, mąžta samčio vertė, jei nėra ką juo semti.

 Lietuvių kalbos socialiniam prestižui palaikyti ir pakelti valstybė turėtų nepagailėti lėšų, kurios būtų skiriamos versti į lietuvių kalbą  geriausius pasaulio literatūros kūrinius ir mokslininkų veikalus, kaip tai daro, pavyzdžiui, Lenkija, Rusija ir kitos šalys, kad Lietuvos jaunimui bent žymi dalis svarbiausių pasaulio mokslo ir kultūros laimėjimų būtų prieinami gimtąja kalba.

Lietuvių kalbos likimas –  tai tautos ateities likimo klausimas. Lietuvių tauta yra, kol yra, kas ta kalba kalba, ją puoselėja ir gina.

(Straipsnis spaudai parengtas konferencijoje “Lietuvių kalba šiandien” (Vilnius, 2013 m. rugsėjo 19 d.) skaityto pranešimo pagrindu).

Informacijos šaltinis: Gairės, 2014 m. vasaris, Nr.2, p. 14 – 19.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila.

2014.03.01; 08:02


[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. –  Valstybės žinios. 1999, Nr. 90-2662.

[2] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas […] – Valstybės žinios, 2007, Nr. 52-2025.

[3] Valstybės žinios. 1999 ,Nr. 90-2662.

[4] Valstybės žinios. 2009, Nr.134-5859.

[5] Ten pat.

[6] Valstybės žinios. 1999, Nr. 90-2662.

[7] Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (1995 02 01) . – Prieiga prie interneto 2013 09 06 http://www3.lrs.lt/psl/inter3/oldseach.preps2?Condition1=96635&Condition2=

[8] Ten pat.

[9] Plačiau žr.  Vilčinskas, Šarūnas, advokatas. Originali asmenvardžių rašyba ir galimi teisės pažeidimai // Lietuvos žinios, 2013 06 11, Nr. 133, p. 4.

[10] Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams //  Lietuvos aidas,2004 06 18, Nr. 140, p. 9.

[11] VLKK pirmininkės I. Smetonienės 2011 m. gruodžio 19 d. raštas  LR Prezidentės vyriausiajai patarėjai  Virginijai Būdienei „Dėl kitų kalbų asmenvardžių rašymo“ // Tautotyros  metraštis. 2011 metai.. T. 2. – V.:Gimtinė, 2012,  p. 157.

[12] Plačiau  žr.  Išblėso su Lietuvos Respublikos Prezidente sietos viltys. Liudija dokumentai // Tautotyros metraštis. 2011 metai. T. 2. – V.: Gimtinė, 2012, p. 139-163.

[13] Žuolytė, Jūratė. Kadaise rusenome, dabar anglėjame (Interviu „Vilniaus dienai“) // Vilniaus diena, 2008 02 23.

[14] Konferencijos „Lietuvių kalba šiandien“ rezoliucija //  Lietuvos aidas, 2013 12 07.

[15] Vainiutė, Milda. Lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinis statusas: pagrindiniai aspektai //  Jurisprudencija 2010, 4(122), p. 37.


Prisijunkite prie diskusijos